A. Lapinskas. Seimo nariai – dykaduoniai!

Taip, seimūnai dykaduoniai. Tokią jų „darbo“ formą, matyt, nulėmė daugelio Seimo narių ankstesnio darbo „patirtis“, tačiau nemažiau tam padeda ir teisės aktai: Seimo statutas ir, nepatikėsite, Lietuvos Konstitucija.

Pradėkime nuo Seimo narių asmeniško požiūrio į darbą Seime. Matyt, daugumos jų iš anksčiau susiformavęs požiūris buvo tik darbo imitacija, o ne realus jo procesas, siekiant kuo geresnio rezultato.

Seimas – ideali terpė tokioms personoms, nes vaizduoti dirbantį čia galima visur ir visada: Seimo plenariniame ar komiteto posėdyje, susitikime su rinkėjais, apskritai, kalbant bet kuria tema, žinoma, iš tuščio į kiaurą, jei žiūrėtume į tas kalbas valstybiniu požiūriu. Ir netgi balsuojant, nes jokių proto veiksmų į šį „darbą“ Seimo nariai, paprastai, neįdeda.

Nemažai Seime yra narių, kurie dažnai mėgina kažką pasakyti, kaip sakoma, nei į tvorą, nei į mietą ir nors tokiu būdu parodyti, kad jie vis dar gyvi.

Gal dar atsimenate Arūną Valinską su jo „Velniop tą Salamakiną! Dainavom ir dainuosim“ arba „Norėčiau kad, homoseksualai būtų, kaip meteoritai: artėdami prie manęs, pradėtų liepsnoti“ – taip šaukė Petras Gražulis, „Neringa Venckienė ir šian­dien vyk­do prie­sai­ką, bū­da­ma iš­ti­ki­ma tie­sai, ieš­ko­da­ma tei­sin­gu­mo te­nai to­li nuo mū­sų gal­būt“ – tokie buvo Jono Varkalos žodžiai, skirti poniai, su dvylikos galimų nusikaltimų kraičiu. 

Tačiau ne visi yra tokie auksaburniai, ne vienas ir ne dešimt Seimo narių per visą savo buvimo Seime laikotarpį sugeba iš viso nepraverti burnos, kiti gal po kartą kitą. Tokių Seime yra dešimtys, o lenkų frakcijoje jų aiški dauguma. Jie aiškina tylintys todėl, kad Seime nėra svarstoma jų kuruojama problema – neva bloga lenkų mokyklų padėtis Lietuvoje, kitų problemų jis tiesiog nežino.

Egidijus Vareikis kažkada aiškino gudriau, kad jis kalba tik tada, „kai reikia“. Reikalo svarbumą, suprantama, jis nustato pats. Didesnė pusė Seimo pasigavo ir paredagavo šią auksinę mintį, jie sako, kad netgi posėdžiuose dalyvauja arba balsuoja tada, „kai reikia“, o sprendžia dėl to savo nuožiūra. 

O ką sako Seimo statutas apie tą dalyvavimą? Iš pirmo žvilgsnio sako griežtai: „10 str. Seimo narys privalo dalyvauti Seimo posėdžiuose”. Aišku kaip dieną: lygiai kaip žmogus privalo ateiti į darbą, kur jam mokamas atlyginimas, taip ir Seimo nariai turi daryti tą patį, darbu laikant dalyvavimą posėdžiuose.

Tačiau čia pat statutas pradeda prieštarauti pats sau. „11 str. Laikoma, kad Seimo narys dalyvavo Seimo posėdyje, jeigu jis užsiregistravo daugiau kaip pusėje iš anksto numatytų ir numatytu laiku įvykusių balsavimų dėl teisės akto priėmimo ir užsiregistravo visuose tos dienos Seimo posėdžiuose“.

Įsivaizduokime darbuotoją tėškiantį darbdaviui, kad įvykdys tik kas antrą jam duotą užduotį arba ateis į darbą tik kas antrą dieną. Lėktų tas darbuotojas kaip musė iš barščių už tokį „darbą“. Tačiau seimūnams tai normali praktika.

O kas įvyksta, jei Seimo narys nedalyvavo net pusėje tą mėnesį vykusių posėdžių? Ogi visai nieko, jokių sankcijų. Tik jeigu „daugiau kaip pusėje“ posėdžių ir juose iš anksto buvo numatytas ir numatytu laiku įvyko balsavimas dėl teisės aktų priėmimo, tik tuomet to mėnesio atlyginimas trečdaliu sumažinamas. O jeigu tame posėdyje nėra balsavimo dėl teisės akto priėmimo, tuomet tas narys drąsiai gali eiti meškerioti, jam niekas negręsia už tokį praleistą posėdį. 

Skaičiuokime: jei kurią nors posėdžių dieną įvyko du posėdžiai – rytinis ir vakarinis, jeigu juose vyko 14 balsavimų – 10 iš jų dėl teisės aktų priėmimo, bet tik 7 planuotu laiku, laikoma, kad  Seimo narys dirbo, jei balsavo iš tų 14 balsavimų bent 4 kartus, t.y. daugiau nei pusėje, skaičiuojant nuo 7 balsavimų. Auksinis darbas!

Nemažiau visuomenę piktinantis dalykas yra įrašytas ir Lietuvos konstitucijos 64 straipsnyje: „Seimas kasmet renkasi į dvi eilines – pavasario ir rudens – sesijas. Pavasario sesija prasideda kovo 10 dieną ir baigiasi birželio 30 dieną. Rudens sesija prasideda rugsėjo 10 dieną ir baigiasi gruodžio 23 dieną“. Jei dėl rudens sesijos pretenzijų nėra, taip jau bent Europoje yra įprasta, tai dėl ponaujametinės pustrečio mėnesio nedarbo pauzės reikėtų susiimti už galvos.

Štai šokiruojantys palyginimai: Latvijoje seimo (Saeima) darbo grafiką kiekvieną kartą nustato patys seimo nariai, todėl jų datos įvairuoja. Per metus yra trys sesijos. Rudens sesija gali, pvz., prasidėti rugsėjo 4 ir tęstis iki gruodžio 22. Žiemos sesija – nuo sausio 9 iki balandžio 8. Pavasario sesija – nuo balandžio 18 iki birželio 21.

Kaip matome, jokių sausio – kovo mėnesio atostogų pačiame politinio sezono viduryje nėra, Netgi vidurvasarį Latvijos seimas rengia posėdžius, tiesa, mažesniu intensyvumu.  

Estijos parlamento (Riigikogu) darbo grafikas tiksliai užfiksuotas Estijos konstitucijoje: eilinės parlamento sesijos – nuo sausio antrojo pirmadienio iki birželio trečio ketvirtadienio ir nuo rugsėjo antro pirmadienio iki gruodžio trečiojo ketvirtadienio. Kaip matome, jokių lietuviško tipo prastovų Estijoje nėra.

Dar daugiau: per savaitę iš viso vyksta keturi parlamento posėdžiai – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio. Žymiai intensyviau dirba frakcijos ir komitetai. Pirmadienio posėdyje atsakoma į parlamentarų klausimus, taip pat veikia „laisvasis mikrofonas“, kuris išjungiamas tik tuomet, kai jau nėra norinčių kalbėti. 

Lenkijos Seime (Sejm) nėra tokių sesijų, kaip Lietuvoje, bet posėdžiaujama paties Seimo nustatytu grafiku, taip vadinamomis „posėdžių savaitėmis”, tarp kurių Seimo nariai dirba su rinkėjais. Posėdžiai trunka tol, kol neišnagrinėjami visi darbotvarkės klausimai.

2017 metais sausio – kovo 10 laikotarpiu, t.y. „lietuviškų seimo atostogų” metu buvo surengti 13 Lenkijos seimo posėdžių, liepą – 6. Vadinasi, Lenkijos seimas iš tikrųjų dirba be atostogų, taip, kaip iš tikrųjų turi dirbti valstybės valdymo organas.   

Pasižiūrėjus į šį mūsų kaimyninių šalių parlamentų kontekstą, mūsų Seimas su jo penkių mėnesių kasmetinėmis atostogomis atrodo gana keistai, ypač girdint nuolatines mūsų seimūnų dejones apie neva per didelį jų darbo krūvį. Deja, savanoriškai susimažinti tokias atostogas jie greičiausiai nesutiks, o kitos institucijos, galinčios keisti konstituciją tiesiog nėra. Vienintelė viltis – viešoji nuomonė, bet ji, deja, beveik užmigusi. Kaip ir tas pats mūsų seimas.