Kai buvau dar visai maža, mes gyvenome Žemaitijoje, Ylakių miestelyje. Velykos buvo švenčiamos iškilmingai. Ateidavo pavasaris, ir mes laukdavome didžiausios pavasario šventės – Velykų. Mūsų, mano ir ketveriais metais vyresnio brolio darbeliai prieš Velykas buvo dar nedideli. Mama siųsdavo į beržynėlį paskinti beržo šakelių, parinkti beržo žievės, samanėlių.
Prisimenu, kartą, beeidami į beržynėlį, pakeliui susitikome ožį. Ožys buvo nepririštas ir ėmė mus pulti. Brolis ir sako: tu bėk namo, o aš laikysiuos… Aš ir bėgau rėkdama, o jis laikėsi… Parnešdavome krepšelį tų miško gėrybių, o mama jas sudėliodavo kaip reikia. Margučius dėdavo tarp samanų. Žievės reikėdavo margučiams marginti.
Prieš Velykas visada vykdavo didysis metų tvarkymasis. Jau prieš porą savaičių mama, pasisamdžiusi pagalbininkę, imdavo skalbti visus skalbinius, juos krakmolyti, „lazurkuoti“ (tais laikais mėlį, kuriame skalaudavo skalbinius, vadino „lazurka“, kuri suteikdavo melsvos spalvos atspalvį ir skalbiniai atrodydavo itin balti). Džiovindavo skalbinius lauke ir jie išdžiuvę labai kvepėdavo. Lygindavo ji pati. Vadinamieji prosai (lygintuvai) buvo kaitinami anglimis.
Reikėdavo visus kampus išvalyti, bet mes buvom per maži, tuoj po karo man buvo apie septynerius metus, tad, suprantama, Smetonos laikų aš neprisimenu, bet tai buvo mano mamos jaunystės metai. Iš pradžių po Antrojo pasaulinio karo kaimuose ir miesteliuose mažai kas buvo pasikeitę – klebonai vis dar laikė visą tvarką savo rankose. Naujoji valdžia persiorientavo palaipsniui. Aš dar gėles bažnyčioje per procesijas barsčiau.
Atmintyje išlikęs gražus vaizdas – iš kaimų privažiuodavo pilni kiemai vežimų, pakinkytų labai gražiais arkliais, nes anksti iš ryto būdavo mišios. Šeštadienį jau atgavėdavo – pradėdavo skambėti varpai, po pietų jau buvo galima valgyti. Šeštadienis buvo kiaušinių dažymo metas. Tik šeštadienis. Margindavo svogūnų lukštais, pridėdavo dar beržo lapelių, o gal ir šakelių, dabar jau neprisimenu. Šeštadienį berniukai eidavo parnešti šventos ugnies ir šventinto vandens. Kai tik išgirsdavo mušant būgnus, net visas miestelis skambėdavo, tada ir eidavo šventos ugnies parnešti.
Penktadienį buvo pasninkas. Kepdavo kanapes, silkę ant anglių, kažkokį užpilą darydavo su svogūnais…
Prisimenu, kad mums patikėdavo smulkius darbus – stalčiukus išvalyti, nuo gėlių lapų dulkes nušluostyti, prieš pat šventę reikėdavo išskalbtas, išlygintas servetėles padėti ant etažerės lentynų, nuleisdavome jas gražiuoju kampu žemyn. Tie kampai būdavo išsiuvinėti. Mama buvo baigusi „Zinger“ („Singer“) kursus ir siuvinėdavo mašina „Zinger“, prisijungusi prie jos specialų siuvinėjimo aparatuką. Siuvinėdavo ir rišeljė (ornamentą sudarydavo drobės iškarpos, smulkiai apsiūtos siuvamąja mašina). Rankomis siuvinėdavo specialius takelius iš drobės virtuvei mėlynais siūlais virvute ir visur juos kabindavo. Prie stalo kabindavo takelį su užrašu „Sotink, Dieve, duoną ir druską“. Lentynas užtiesdavo ir kraštelius nuleisdavo takeliais, kuriuose būdavo išsiuvinėti įvairūs vaisiai.
Tuos mėlynuosius takelius esu atidavusi dukterėčiai, kad išsaugotų. Ji planuoja juos įrėminti po stiklu, kad toliau nenyktų, ir papuošti savo sodybą. Esu išsaugojusi ir kitų mamos rankdarbių – plonyčio batisto užtiesalėlį ant mano, mažos, vežimėlio, pagalvėlių, siuvinėtų ta pačia „Zinger“. Tada buvo mada daug pagalvėlių pristatyti ant lovų ir sofų. Štai čia toks specialus užtiesalas pagalvėms ant lovos uždengti. Taip pat siuvinėtas. Dabar aš jau nieko nenaudoju, pačius geriausius, gražiausius atidaviau dukterėčiai, prisiminimui.
Turėjo mama daugybę baltų staltiesių, baltomis staltiesėmis ir dengdavo stalus. Viskas išsiuvinėta. Siuvinėdavo iš knygelių, buvo tada išleista verstinių visokių rankdarbių patarimų.
Mama gražiai megzdavo. Kai stojau į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą, viena dėstytoja manęs paklausė, iš kur aš. Sakau, iš Klaipėdos… Mat kurį laiką prieš stodama gyvenau pas tetą Klaipėdoje. Dėstytoja ir sako: štai kodėl nuo Jūsų jūra dvelkia… Mat mano megztukas buvo mėlynas su baltomis bangomis.
Kaip prieš Kūčias, taip ir prieš Velykas visi nusimaudydavome. Šeima turėjo kelias vonias. Prišildydavo vandens. Mane, kaip mergaitę, mažiausią ir silpniausią, nes buvau vos išgelbėta, net kraują teko perpilti, maudydavo pirmiausia. Paskui – brolį. Paskutinis maudydavosi tėtis. Jis net pykdavo – man nuo jūsų jau net niežti, pilkit šitą vandenį, duokit naujo. Mat karšto vandens prišildyti nebuvo lengva, tai ir maudydavosi tame pačiame vandenyje.
Prisimenu, kad tądien bažnyčioje rodydavo filmą apie Kristaus kančią.
Labai gerai prisimenu, kad sekmadienio rytą per miestelį eidavo dūdų orkestras ir sustodavo prie kiekvienų durų – pasveikindavo šeimininkus. Šeimininkai paprastai atsilygindavo pinigais. Duodavo visi. Kas neduodavo, tai būdavo ne visai gerai…
Vaikai, daugiausia berniukai, eidavo kiaušiniauti. Pasiimdavo beržo šakelę ir plakdavo sakydami „Velykos, Velykos, Velykos!“ Susirinkdavo kiaušinių, saldainių… Būtinai reikėjo jiems ką nors duoti.
Tais laikais mūsų miestelyje šiaip jau kiaušinis nebuvo išskirtinis maisto produktas. Visi laikė vištas. Bent jau aš nejaučiau maisto stygiaus. Prisimenu, kad ir žuvies taukus kiekvieną rytą gerdavau, kaip ir dabar mes kad geriam. Bado aš neprisimenu.
Prisimenu, kad mano tėtis buvo didelis rūkorius. Jis augino savo tabaką. Išdžiovindavo ant tokių ilgų virvių ant trobos, palėpėje. Prisimenu tuos didelius lapus… Prisidžiovindavo, kad visai žiemai užtektų. Jis mirė šešiasdešimties. Insultas.
Kai atėjo rusai, kareiviai visą jo taboką susigriebė… Vokiečiai neėmė, vokiečiai, matyt, turėjo, o šitie pamatė ir…
Tėtis mokėjo laisvai kalbėti ir vokiškai, ir rusiškai. Jis buvo baigęs progimnaziją. Jauni greitai pasigauna, juk pas mus buvo ir vokiečių laikai. Net aš mažytė žinojau, kaip vokiškai reikia padėkoti, atsiprašyti, paprastus posakius.
Mano tėčio tėtis buvo veterinaras, mokslus baigęs užsienyje. Per Pirmąjį pasaulinį karą žmonės kalbėjo, kad visus mokytus žudys… Jis su šeima bėgo tada į Gruziją, nežinau, kokių giminių ar ryšių jie turėjo ten, senelis buvo labai tamsių plaukų, juodų akių… Bet tėvas buvo aukštaitis, iš Ukmergės. Į Gruziją jie nepateko, nes buvo užklupti rusų revoliucijos. Ten ir išmoko rusiškai. Paskui gyrėsi parvažiavę, kad revoliucijoje buvo… Baisus nuopelnas (juokas…). Tėčiui buvo penkiolika ar šešiolika metų. Seneliai turėjo du namus. Išvažiuodami pardavė, padėjo auksinius į banką ir konfiskavo jiems tuos pinigus. Neliko nei namų, nei pinigų. Grįžę turėjo viską pradėti iš naujo, bet seneliai greitai mirė, o tėtis, likęs vienas, blaškėsi…
Į politiką tėtis visiškai nesikišo. Žmonės sakė, kad buvo labai užsidaręs – jokių išdavysčių, jokių pardavysčių, jokių politikų. Užsisklendęs, užsidaręs, mama siuvinėjimais užsiėmė… Tėtis dirbo pašte – visais laikais, ir Lietuvos, ir prie vokiečių, ir truputį prie rusų, ir nieko. Sėdėjo ramiai, ir niekur nepapuolė, nes labai užsidaręs buvo. Ten visos žinios eidavo, bet buvo labai uždaras, tylus, ir nieko tokio nebuvo. Mamos broliai abu lageryje buvo, nes Lietuvos kariuomenėje dalyvavo… turėjo parduotuvę, gerai gyveno. Apie juos mama labai gražiai pasakodavo, tik aš nelabai prisimenu. Abu buvo šauliai ir abu kartu buvo lageryje. Jie grįžo, bet labai trumpai gyveno. Buvo išvargę. Mes tai niekur nebuvom. Gyvenom tvarkingai, ramiai, dailiai, ir viskas.
Matyt, Stalino laikais buvo viskas sugriežtinta. Mes vaikai į bažnyčią tai nubėgdavom. Mama nebuvo jokia tarnautoja ir į bažnyčią eidavo kada nori. Buvo namų šeimininkė, tad niekas jos per daug nežiūrėjo. Tėtis, matyt, prisilaikydavo. Bet laidotuvėse dalyvaudavome. Mano tėtis mirė šešiasdešimtais metais. Kadangi mūsų namelis gan prastas buvo (norėjo statyti naują, bet nebepastatė), per naktį karstas stovėjo bažnyčioje. Karstas gražiai išpuoštas, ant pakylų padėtas. Su kunigu, su procesija buvo palydėtas ir į kapines.
Dar anksčiau, kai mama buvo visai jauna, Lietuvos prezidentas Antanas Smetona lankė Žemaitiją, ir mano mama dalyvaudavo sveikinimo ceremonijose. Turime dar ir nuotrauką… Tik dabar bijočiau tvirtinti, kad tai buvo Mosėdyje. Mama tai iš Mosėdžio. Aš gimiau Židikuose, paskui persikėlėme į Ylakių miestelį.
Šventės Ylakiuose būdavo visada labai gražios. Per atlaidus visuomet suvažiuodavo pas miestelėnus daug giminių iš kaimų. Tai būdavo susitikimas su giminėmis, ne su draugais, ne su kaimynais. Suvažiuodavo tai pas vienus, tai pas kitus.
Velykoms mama visada gamindavo labai gardžią duonos girą. Jos ir pyragai buvo labai skanūs. Mama buvo baigusi Žemės ūkio rūmų organizuojamus kursus, kur jaunas merginas mokydavo šeimininkauti. Ji juos baigė Mosėdyje. Kursai buvo organizuojami prie klebonijos – ir „Zinger“, ir Žemės ūkio rūmų. Mama mokėjo gražiai patiekalus patiekti. Ir skaniai gaminti. Mano dukterėčios vyras juokiasi: seniau mergaites visko išmokindavo, ir maistą gaminti, ir rankdarbių, o tada už vyro išleisdavo. Mano mama paprastų sriubų net nepripažindavo! Jai turėjo būti grynas buljonas! Į buljoną buvo galima įdėti pyragaitį. Sriubas su bulvėmis, su kitkuo vadino veršputrėmis. Buljoną ji laikė kultūringiausiu patiekalu. Žinoma, į barščius, kopūstų sriubą buvo dedama visko. Tai – kas kitka.
Dar labai gerai prisimenu keliones pas pusseserę į Sedą. Man darė įspūdį jų patalynė. Tiesiog kvepėdavo – balta, švari. Į tokią kvepiančią mane įguldydavo. Va tas kvapas ir liko… Lauko kvapas. Per šventes viskas būdavo kaip reikiant padaryta. O šiaip kasdieną visko būdavo. Bet jie gerai gyveno, turėjo savo parduotuves, tarnaites. Mano mamai irgi retkarčiais pagelbėdavo auklė. Eidavome su ja visur pasivaikščioti. Man atrodo, tai buvo vokiečių laikais.
Kai įstaigoje, Vilniuje, man reikėjo išlaikyti atestaciją, nes dirbau su neįgaliais vaikais, man regis, tai buvo Meilė Lukšienė, o gal ir kita mokslininkė manęs paprašė papasakoti ką nors iš vaikystės, kas man įstrigo. Tai aš jai papasakojau, kaip mes į atlaidus važiuodavome, kaip ūkius apžiūrėdavome pas senelį. Aš labai norėjau sesutės ir, pamačiusi gandrą, vis šaukdavau: gandre, gandre, atnešk vaiką, ne berniuką, bet mergaitę! Šaukdavau ir šaukdavau, kai pro tuos gandrus važiuodavome.
Ir dar papasakojau, kad man labai didelį įspūdį darė pusseserė. Ji buvo už mane gerokai vyresnė, vėliau dirbo lietuvių kalbos mokytoja. Atvažiavusi pas mus į svečius, ji vakarais vesdavosi mane į netoliese buvusį šventorių ir ten, prie bažnyčios, visą Viktoro Hugo „Paryžiaus katedrą“ papasakojo. Sakau, apie skaudžius žmonių likimus sužinojau jau būdama mažas vaikas. Tada paklausė, o kokie dabartiniai įspūdžiai… Papasakojau vieną epizodą iš cerebrinio paralyžiaus suimtų vaikų gyvenimo. Tai ji pradėjo verkti. Pasirašė…
Tų vaikų gyvenimas labai sunkus. Jiems ypač reikia šilumos, meilės. Juos reikia apgaubti švelnumu, nuvesti juos į tokią šalį, kurioje būtų gera, reikia duoti jiems ateitį. Kinezeterapeutų pilna, masažistų pilna, daktarų pilna, etatų – va! Sanatoriniai darželiai buvo perpildyti. Dirba socialiniai darbuotojai. Kraują tiria vietoj. Buvo daroma viskas. Nakvodavo jie ten… Viskas buvo daroma. Masažistai keli. Daug logopedų. Labai daug buvo dirbama. Bet… ką gamta atima, tai ir atima. Auklėtojos buvo švelnios. Aš buvau vyriausioji auklėtoja. Darželyje buvo darbinga ir šilta aplinka.
Su tais vaikais mes švęsdavome visas šventes. Per Kalėdas visada kviesdavome Kalėdų senį, kokį žymų artistą, kuris turėjo gerą savo scenarijų, kad vaikams būtų įdomiau, kad jie pralinksmėtų. Per Velykas Velykė būdavo. Kuri nors iš auklėtojų. Atsidavusios, geros jos buvo.
Per Velykas būdavo pas mus smagu. Suvažiuodavo, sueidavo, dalindavosi, vaišindavosi.
Pateikėja V. P., gimusi Židikuose 1938 m., gyvenusi Ylakiuose, dabar gyvenanti Vilniuje
Parengė Dalia Rastenienė
P. S. Jaunime, nedelsk! Kuo anksčiau užrašyk|įrašyk savo senelių ir tėvų gyvenimo istorijas!
