Analizuodami pastarojo meto diskusiją dėl Lietuvos mokslo ir studijų institucijų būklės, valdymo institucijų atstovai nuolat pabrėžia jų tinklo pertvarkos būtinybę. Sunku pasakyti, ar jie patys tuo tiki, ar tik bando įtikinti mus, kad universitetinio ugdymo institucijų didžiausia problema – per didelis jų skaičius. Esą tai labai brangiai kainuoja ir trukdo sutelkti mokslininkus bei materialinius išteklius.
Daugelis atidžiai stebinčių propagandinės (kitaip nepavadinsi) kampanijos eigą, turinį ir tempus, negalėjo nepastebėti, kaip selektyviai buvo dozuojama informacija, nuosekliai formuojant išankstinę viešąją nuomonę. Antai į visus pagrindinius žiniasklaidos kanalus buvo išmestas teiginys apie tariamai Lietuvoje esančius 45 ar net dar daugiau universitetų, vėliau puse lūpų patikslinant, kad universitetų yra 14, o buvo kalbama apie visas „aukštąsias mokyklas“, taigi ir kolegijas, kurių dabartinę situaciją išsamiai žino tik nedaugelis. Tai kokia čia diskusija, jeigu apie jos objektą nusimano tik menka gyventojų dalis?
Po to pagal klasikinius „viešųjų ryšių“ kampanijų kanonus buvo vardijamos visiškai skirtingos valstybės, teigiant, esą tik Lietuva „kažkodėl leidžia sau prabangą turėti šitiek universitetų“. Įvairiose laidose, kuriose nėra jokių galimybių išsakyti kitą argumentuotą poziciją, bandoma formuoti nuomonę, kokie neva milžiniški studijų kokybės skirtumai matomi įvairiuose mūsų universitetuose.
Mums viešųjų ryšių kanaluose teigiama, kad esą tik Aleksandro Stulginskio universitetas visai Lietuvai bando įrodyti, kad „traktorius žemės ūkyje esąs kitoks, negu kitose ūkio šakose“. Todėl jį reikia prie kažko prijungti. Sporto universitetą esą būtinai reikia prijungti prie Sveikatos mokslų universiteto ir t. t. Kažkodėl nenorima net prisiminti liūdnas Veterinarijos akademijos prijungimo prie šio universiteto pasekmes ir kažkur Baisogaloje „stimpantį“ Gyvulininkystės institutą, kurio buvę darbuotojai tikriausiai labai džiaugsmingai (???) išėjo į pensiją, o kiti beviltiškai slankioja aplink darbo biržą arba duonai užsidirba „prekybcentriuose“. Kas apskaičiavo, kiek kainuoja parengti mokslininką?
Po minėto sujungimo jokio proveržio biomedicinoje neatsirado. Valdantieji pamiršo, kad Aleksandro Stulginskio universitete (ASU)rengiami daugybės sričių specialistai užmiesčio vietovėms, sudarančioms per 97 proc. Lietuvos teritorijos. Agrarinis sektorius, lyginant su kitais, gana sėkmingai pergyveno nuo 2008 m. valstybės ūkį užgriuvusią krizę ir, nepaisant visų kliūčių, šio sektoriaus produkcija sudaro apytiksliai trečiąją dalį Lietuvos eksporto. Šis universitetas yra vienintelis Lietuvoje, turintis tikrą studentų miestelį. ASU turi didžiulį mokslo potencialą ir šiuolaikišką studijų bazę. Net ir šiais šiurpios emigracijos laikais studentų skaičius jame nesumažėjo, o kai kuriose specialybėse net išaugo. Ar tikrai jį reikia paversti visai kitos orientacijos universiteto filialu? Gal jau prasidėjo dėl mažėjančio studentų skaičiaus sunerimusių „pažangos universitetų“ žaidimai?
Labai atsakingas pareigas perėmusi Vyriausybės narė vienoje radijo laidoje pareiškė, kad „edukologijos mokslo lygis Lietuvoje neaukštas“. Norisi paklausti, ar tokie „ekspertai“ tikrai yra išsamiai susipažinę su klasikiniais profesorių – Leono Jovaišos, Juozo Vaitkevičiaus, Vlado Rajecko ir kt. – veikalais, kurie buvo skirti ką tik nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvai? Ar jiems žinoma prof. Vincento Lamanausko suburto tarptautinio tarpdisciplininio mokslininkų sambūrio veikla, plėtojama jau antrą dešimtmetį? Ar jie yra bent matę švietimo sistemos poveikio visuomenei ir grįžtamojo ryšio tyrimus, sulaukusius plataus tarptautinio atgarsio.
Žinoma, edukologijoje, kaip ir kituose socialiniuose moksluose, yra daug tyrinėtinų problemų, tačiau nei patyčios, nei gąsdinimai pseudo reformomis tikrai nepadės geriau dirbti. Kaip atsitiko, kad visa Lietuvos pedagogų, tarp kurių yra ir aukštųjų mokyklų dėstytojų, bendruomenė liko be savo profesinės spaudos? Nebėra nei pedagogų laikraščio, nei žurnalo. Galima iki užkimimo įrodinėti, koks blogas buvęs „Dialogas“ arba kokia tariamai nepopuliari buvo „Mokykla“. Tačiau ar šių leidinių bankrotas neprimena, kaip meška, norėdama nuvyti aplink žmogų zyliojusią musę, trenkė jam akmeniu į kaktą?
Kodėl dingo tokie mokslo populiarinimo leidiniai, kaip „Mokslas ir gyvenimas“, „Mokslas ir technika“, dvikalbis „Mokslas ir Lietuva“ (Science, Arts & Lithuania), trijų valstybių išprususias visuomenes telkęs žurnalas „Revue Baltique“ (Organe de la Collaboration des Etats Baltes), kuriam antrąjį gyvenimą buvo suteikusi MRU prof. Broniaus Kuzmicko sutelkta komanda? Kodėl įvairiose ataskaitose nuolat „sriūbaujant“ apie tariamai menką Lietuvos mokslo tarptautiškumą, nuo 2011 m. vasaros neberengiami Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumai? Štai prieš mūsų akis 2013 m. rugpjūčio 7 d. Švietimo ir mokslo ministerijos paskelbta informacija, kad simpoziumas įvyks 2014 m. rugsėjo 12–14 d. Vokietijoje, Lampertheim-Hüttenfeld – Vasario 16-osios gimnazijos bazėje, tačiau iš tikrųjų niekas nepradėjo net ruoštis šiam tarptautiniam renginiui.
Praėjusiais metais „Mokslo Lietuvos“ redakcijoje apsilankiusi Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Henkė patvirtino ne tik Vokietijos, bet ir kitų valstybių lietuvių bendruomenių nusiteikimą aktyviai dalyvauti, rengiant XVI simpoziumą. Ilgametė JAV Lietuvių bendruomenės tarybos narė dr. Regina Balčaitienė, kuravusi mokslinį Lietuvos ir JAV lietuvių bendradarbiavimą, per praėjusią vasarą įvykusį susitikimą mokslininkų laikraščio redakcijoje nurodė, kad, jei iškiltų kliūčių surengti simpoziumą Vokietijoje, vietos lietuvių bendruomenė ieškotų galimybių susirinkti Bostone.
Kai valdžia ir akademinė bendruomenė ima visiškai skirtingai vertinti situaciją, geriausia išeitis, padedanti vieni kitus išklausyti ir rasti bendrus sprendimus, yra surengti platų forumą, kuriame mokslininkai galėtų išdėstyti savo poziciją ir aptarti aktualiausias problemas. Valdžios atstovai iš pirmųjų lūpų išgirstų apie visą problemų spektrą, sužinotų apie įvairių mokslo centrų pasiekimus ir sutiktas kliūtis. Tokiame forume paaiškėtų, kad įvairių „stebėsenos“ agentūrų pateikta informacija nebuvo nei visaapimanti, nei objektyvi, o mokslininkų veiklos vertinimo kriterijai – daugiau negu abejotino patikimumo. Patys mokslininkai pamatytų, kad ir jų žinios apie kitų institucijų veiklą, švelniai kalbant, padrikos ir neretai nulemtos žiniasklaidoje suformuoto įvaizdžio („Taigi ten, pavyzdžiui, Šiauliuose ar Klaipėdoje, nieko gero ir būti negali.“).
Tačiau visuotinio Lietuvos mokslininkų suvažiavimo nebuvo nuo pat 1989 m. – nuo Lietuvos mokslininkų sąjungos įkūrimo, kai į tuometinių Profsąjungų rūmų salę buvo susirinkę daugiau kaip tūkstantis mokslo atstovų. Šiandien jų būtų kelis kartus daugiau. Kodėl beveik 28 metus jokia „valdančioji koalicija“ šio prašymo negirdi? Kas kliudo tokį forumą sukviesti dar šių metų spalio pradžioje?
Kai panašios paskirties, nors ir menkai tarpusavyje susijusių, tačiau aštrų neigiamą krūvį nešančių, teiginių kruša tęsiasi, viešojoje erdvėje suformuojama tam tikra „kritinė masė“ – esą problemos jau yra tokios rimtos, kad jas spręsti reikia „čia ir dabar“. Net ir tie, kurie gana sėkmingai dirbo, pajunta nerimą ir pradeda ekspromtu siūlyti sprendimus, kurie tas, nors ir nelabai suvokiamas, problemas galbūt padėtų spręsti. Tada jau daug sunkiau pastebėti, kad tikrasis propagandinio triukšmo tikslas – bent laikinai atitraukti dėmesį nuo strateginių valstybės problemų, nes kaip jas spręsti, iki šiol net nebuvo rimtai susimąstyta. Tačiau vaizduoti viską išmanančius ir efektyviai dirbančius labai norisi: „nauja šluota gražiai šluoja“, ir pasipila diletantiški, bet revoliucingai skambantys pasiūlymai: „ne daugiau kaip penki universitetai Lietuvoje“, „pedagogų rengimą patikėti geriausiems“, „vietoj universiteto palikti padalinį arba kolegiją“ ir t. t.
Autorius yra Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas, „Mokslo Lietuva“ vyriausiasis redaktorius, profesorius, socialinių mokslų daktaras
