Č. Iškauskas. Išmėžkime lietuvių kalbos arklides (pirmadienio mintys) (video)

„Ko verkiam ir dejuojame, ko slapstomės pakampėmis? Aušra įsidienojusi – pabudome ir kelkimės!“ Atpažįstate, kokios dainos tai žodžiai? Eiles parašė aktorius, režisierius ir poetas Kęstutis Genys, muziką – Rolandas Paulauskas, ją įdainavęs su „Ąžuoliuku“. Ko gero, tai žymiausia Sąjūdžio laikų daina, tapusi Atgimimo giesme. O štai jos paskutinis posmas:

„Pabudome, o dvasioje dar pasilikom elgetos.
Kodėl mes laisvės prašome? Argi laisvi taip elgiasi?
Ko verkiam ir dejuojame, ko slapstomės pakampėmis,
Aušra įsidienojusi, pabudome ir kelkimės!“

Kodėl dvi šios dainos eilutes paryškinau kursyvu?

***

Yra įvairių laisvės apibrėžimų, kaip ir jos suvokimo. Kai pabudome ir kėlėmės, įsivaizdavome, kad laisvė – tai teisė daryti viską, kas tik įmanoma gamtos padarui, sakyti viską, kas ant liežuvio užeina, naudotis demokratija taip, kad aplink tik braškėtų ir aimanuotų… Nepažindami Vakarų, manėme, kad ir ten laisvė taip suvokiama. „Yra kažkas daugiau, ko net Dievas negali uždrausti žmogui – tai laisvė“, – sakė pirmas po Franko režimo žlugimo demokratiškai išrinktas Ispanijos premjeras Adolfas Suaresas (Adolfo Suárez). Bet ar laisvė yra absoliutas?

Pakalbėkime apie… kalbą. Kalbos laisvė – tai ne tik malti liežuviu, kas į galvą ateina, ar keiktis „matu“ ar „zekų“ žargonu, atkeliavusiu – žinom, iš kur. Tai ne tik kiekvienos kavinės ar parduotuvės pavadinimus Gedimino prospekte Vilniuje rašyti anglų kalba, didžiuotis kompiuteriniais „linkais“, „pasvordais“, „saitais“ ar muzikiniais „klipais“, „diskais“, „topais“. Žodžio laisvė, pasirodo, tai švaistytis analiniais žodeliais televizijos laidose, dergti savo oponentą riebiais epitetais Andriaus Užkalnio tekstuose, puikuotis galinčia vyrui „pastatyti“ per 5 minutes…

Mėšlu pritvinkusios burnos taip supranta žodžio ir kalbėjimo laisvę. Ir jų neišskalausi jokia „chlorke“.

Vos tik ruošiausi rašyti šias mintis, viešoje erdvėje pasirodė Rimvydo Valatkos straipsnis, demaskuojantis „represinės lietuvių kalbos valdymo sistemos purvyną“. Purvynas aplink Knygų mugę – vieni juokai, palyginus su „lietuvių kalbos policininkais“, tai yra, su tais, kurie siekia apginti seną lietuvių kalbą nuo globalistinės intervencijos. Štai Prancūzijoje, rašo autorius, kokį romaną rašytojas sukūrė, toks ir spausdinamas.

Išeitų, jeigu rašinyje autorius mėgaujasi ano galo terminologija, dergia kitą visokiausiais žodeliais iš tarptautinio keiksmažodžių žodyno, jį reikia dėl to dar pagirti. Juk autorius rašo, „kaip yra“…

Suprantu, kur R. Valatka lenkia. Jau anksčiau jis uoliai gynė trijų raidžių intervenciją į lietuvių kalbą. Žinoma, jos neprilygsta visagaliui slaviškam „matui“ ar angliškajam leksikonui. Kaip jis rašo, „lietuvių kalbai seniai nebegresia išnykimas“, tad įsileisti tris nekaltas raideles iš vakarietiškai slaviško raidyno – tik nekaltas prasidėjimas.

Taip, „Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas“, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) priimtas dar 1997 m. gruodžio 18 d., keistinas ir papildytinas, bet juk būtent jis iš dalies pripažintas netekusiu galios ir pataisytas 2014 m. sausio 30 d. nutarimu. Vadinasi, šiam sąrašui – ne 20 metų, o patikslintam bei pataisytam – vos treji. Be abejo, prie jo reikia grįžti kasmet, nes gyvenimas juda į priekį, ir visokio kalbinio „brudo“ (neatleidžia man kalbininkai ir skaitytojai už visus šiame tekste vartojamus nenorminius posakius) renkasi kiekvieną dieną.

Neigti lietuvių kalbos kontrolę ir apvalymą, jeigu patys nemokame apsivalyti ir apsisaugoti, tai tas pat, kaip kasti duobę gimtajam žodžiui. O jeigu kalbėtume pakilia kalba apie laisvę, tai neabejotinai sutiktume su Sąjūdžio dainos žodžiais „Pabudome, o dvasioje dar pasilikom elgetos“.

Tad pabudome, prisikėlėme, imkime šakes ir išmėžkime visą kalbinį mėšlą lauk. Kartu su kalbos dergėjais.