Vasarą, kai lietuviai atostogauja pajūryje, sodybose ar užsienyje, Lietuvos kino pramonė dūzgia ir dūsta nuo užplūdusių darbų. Taip, kine vasaros yra parduotos. Ir ne tik vasaros…
„Vėl tie menininkai…“- pasakysite Jūs. Bet ar kada susimąstėte, kad kinas – ne tik meno šaka, garsinanti Lietuvą pasaulyje bei pritraukianti tūkstančius turistus, kurie mielai eina „filmų takais“. Tai – verslas, pritraukiantis nemažas (kartais tik šimtų tūkstančių, o vis dažniau ir kelių milijonų eurų) investicijas į Lietuvos ekonomiką, rašoma pranešime.
Ar kada galėjote pagalvoti, kad žmogus, atvesiantis milžiniškus projektus, didžiules investicijas, įdarbinantis šimtus lietuvių, tėra apie 160 cm ūgio trapi, šviesiaplaukė moteris… Aišku, skvarbaus žvilgsnio, geležinės valios ir aštraus proto iš Jos neatimsi.
Keli klausimai Nepriklausomų prodiuserių asociacijos valdybos narei, reklamų ir filmų gamybos namų „Dansu“ direktorei Gabijai Siurbytei…
– Ką tik kartu su švedų kompanija „Eyeworks“ Vilniuje baigėte filmuoti 8-ių dalių televizijos serialą „Farang“, o jau pradedamas kurti naujas švediškas filmas „2060“. Ar tai jums įprastas tempas?
– Atsiradus mokestinei lengvatai, tai jau tampa įprastu tempu ir džiugina. Lietuva vėl atsirado užsienio filmų gamintojų žemėlapyje. Pastaruoju metu susidomėjimas itin didelis, tad labai svarbu užtikrinti aukštą atliekamų paslaugų kokybę bei įsipareigojimų pagal mokestinę lengvatą vykdymą.
Šioje srityje konkuruojame ne tik su kaimyninėmis Latvija bei Estija, bet ir su Bulgarija, Vengrija, Rumunija, Čekija.
– Kokie veiksniai lemia projekto pritraukimą?
–Pirmas klausimas, kurį užsienio kino kūrėjai užduoda mums yra: kokias skatinimo priemones kino gamybai siūlo jūsų šalis filmų gamintojams? O jau po to teiraujasi apie lokacijas, komandos profesionalumą, kainą, kalbą ir t.t. Esame maža valstybė, tad negalime pasiūlyti kalnų, dykumų ar ištaigingų pilių, tačiau Vilniaus senamiestis žavingas, turime daug miškų ir ežerų, jūrą, kopas, tad pritraukiame projektus, kurių veiksmas gali vykti vietovėje, panašioje į Lietuvą.
Labai trūksta įvairiomis užsienio kalbomis vaidinančių aktorių, kaip ir kitų tautybių ar rasių žmonių masinėms scenoms. Taigi nesame „labai patogūs“, bet Vyriausybės prieš beveik du metus priimtas įstatymas dėl mokestinės lengvatos, mums atveria vis daugiau galimybių.
– Kas yra „mokestinė lengvata“? Ir kas gali ja naudotis?
– Jei trumpai ir supaprastintai. Tai galimybė kino kompanijoms sutaupyti 20% filmo biudžeto, Lietuvos verslininkams – skyrusiems mokėtino pelno mokesčio dalį filmo gamybai gauti 11,25 nuošimčių naudą, o Lietuvos kino pramonei gyvuoti, auginti profesionalus, pritraukti milijonus eurų užsienio investicijų bei būrius turistų.
– Skamba smagiai…
– Jei šios paskatos nebūtų, projektai, kuriuos vykdau šiuo metu, būtų įvykę Rygoje ar Sofijoje. Tikrai ne Vilniuje…
– Ar patogu filmuoti Lietuvoje, ar Lietuva atvira filmavimams?
– Lietuvoje labai patogu filmuoti – šalis nedidelė, atstumai maži. Iš pagrindinių Europos sostinių Vilnius lengvai pasiekiamas lėktuvu, nors filmų gamintojai iš tolimesnių šalių pasigenda geresnio susisiekimo. Dauguma lietuvių moka bent vieną užsienio kalbą, trečdalis dirbančiųjų kine yra įvaldę dvi ir daugiau kalbų.
Pastarųjų metų problema yra didėjančios lokacijų (filmavimo vietų ar objektų) nuomos kainos, kurios jau susilygino ir su kainomis Vokietijoje ar Švedijoje. Tad, nors filmuoti įsileidžia, ne visada galime sau tą leisti.
– Ar Lietuvoje užtenka profesionalų? Ar vis dar yra vietos jaunimui?
– Profesionalų trūksta, todėl vietos norinčiam mokytis ir dirbti jaunimui tikrai yra. Aš pati pradėjau kine dirbti, būdama dvidešimties. Ir pradėjau nuo kavos virimo, vandens nešiojimo ir dokumentų dauginimo. O šiandien mano ir Ernesto (režisieriaus Ernesto Jankausko) įmonė skaičiuoja jau devintus metus ir yra viena didžiausių Lietuvoje.
Visiems norintiems įsilieti į rinką, rasti joje sau vietą, siūlyčiau nepabijoti kreiptis į Nepriklausomų prodiuserių asociaciją. Ši organizacija ne tik yra viena iš mokestinės lengvatos iniciatorių, bet ir užsiima edukacine veikla bei padeda rasti praktikanto vietą Lietuvos kino industrijoje
– Kaip į mus reaguoja užsieniečiai? Kas jiems labiausiai patinka Lietuvoje?
– Aš dirbu su Skandinavijos kompanijomis. Jie vertina mūsų paslaugumą, profesionalumą bei aistrą kinui. Jie džiaugiasi galėdami apvažiuoti Vilnių dviračiais, pakilti virš Trakų oro balionu bei rinktis iš daug aukštos kokybės restoranų vakarienei.
Kaip ne keista bebūtų, švedai, su kuriais šiuo metu dirbu, vadina Lietuvą neatrastu perlu, nes jų tautiečiai žymiai dažniau lanko Latviją ar Estiją, o mūsų šalis jiems nėra žinoma, nors mus skiria tik Baltijos jūra. Tad kiekvienas filmavimas yra tarsi maža reklama Lietuvai.
– Ačiū už pokalbį.
