R. Jasukaitienė. Žemės paukšteli

Ten, prie šaltiniuoto upelio, susišaukia meletos. Einu, rodos, tyliai, taip tyliai, kad nesudrumsčiau ryto skaidrumo; taip tyliai, kad net rasakilos lapų armonikėlėj nakties lašo neištaškyčiau. Bet jos mane pajunta, tos meletos. Išsiskaptavo uoksą sename alksnyje, prie pat takelio, kur tebežydi jazminas. Išsikirto langą į žmonių pasaulį: stebi paukštiškom akim, jaučia ateinantį, nieko nelaukusios kelia triukšmą. Viena tupi ant kiaušinių, kita tuo tarpu ieško maisto.

Meletos gyvena poromis, kartu vaikus peri. Patinėlio viršugalvis raudonas, kūnas juodas. Patelė ne tokia puošni, teturi raudoną dryžį per galvą.  Kai vienam nusibosta tupėti, šaukia kitą – laikas keistis.  Antrasis tuoj pat atsiliepia. Balsai jų skiriasi. Kai perspėja apie pavojų – rėkia gąsdinančiai, netgi šiurpiai.  Dabar paukšteliai  baido mane, įsibrovusią į gamtos ramybę, į jų būtovę.

Meletos – rūpestingi paukščiai. (O ar būna nerūpestingų paukščių?) Paukštiška prigimtis verčia rūpintis palikuonimis. Niekas jų nemokė, socialinių įgūdžių neugdė, neskiepijo pareigos jausmo – viskas duota gamtos. Žmogus išsiplėšė iš gamtos glėbio ir tūkstančius metų lipdo savo  žmogiškąjį  pavidalą, vadovaudamasis protu ir jausmais. Kartų kartos mokosi gyventi žmogiškai (ir žmoniškai), o tai reiškia – savo palikuonims duoti daugiau nei paukščiai.

Galvoju apie vaikus, išplėštus iš gamtos, bet taip ir neįaugusius į kultūrinį sluoksnį. Galvoju apie tuos, kuriuos įmantriai apibūdiname  kaip neturinčius socialinių įgūdžių. Man jie primena neapsiplunksnavusius paukštelius, tėvų nepamokytus skristi…

Papasakosiu apie mergaitę, matytą mikroautobuse. Kažkurioj stotelėj, važiuojant pro man negirdėtą kaimą, įlipa mergaitė, gal kokių 13-14 metų. Smulkutė, išblyškusi kažkokia. Skursnas medelis. Užvargusi. Vienoj rankoj laiko buteliuką su vandeniu, vis gurkšteli. Kitoj – rankinė, nubrizgusi, nelabai švari, pilkos spalvos. Niekaip nesugraibo pinigėlių – abi rankos užimtos. Besikuičiant iškrenta žiebtuvėlis. Pakeliu. Mergaitė skubiai įsikiša jį į rankinę. Nepakeldama galvos.  Nėra taip labai tvanku, pamanau, kad nebūtų galima to butelaičio iš rankų paleisti. Tačiau taip – madinga.  Nešiesi  kavos puodelį, retkarčiais gurkšteli. Įlipi į mikroautobusą – siurbteli. Patogu? Ne. Priežastis ne ta.  Tai – jaukumo imitacija. Prisiminiau, kaip net paaugusios mergaitės prie kuprinių prisisega pliušinį žaisliuką. Saugiau. (Aš kišenėlėje nešiodavausi kaštoną arba paprastą akmenuką, kai neramu – palaikai jį rankoj, „įsitveri“…

Pagaliau mergaitė atsisėda. Šalia manęs. Išsitraukia ausinukus, įsikiša į ausis. Apžiūrinėju: bliuzelė nuskalbta, užpilkusi. Basutės, papuoštos blizgučiais, disonuoja su kojų nagais ir panagėmis, pilnomis žemių. Žvilgteliu į rankas. Nagai nulakuoti, tiksliau, buvę lakuoti. Raudonai ir juodai, ir mėlynai. Dabar taip madinga. Suprantu, mergaitė nori būti madinga, sėkminga, nerūpestinga… Ir tokiom priemonėm bando įsitverti į bendruomenę, neiškristi iš jos, įteigti kitiems, o ypač sau, kad yra tokia pat kaip visi.

Atitikti normą – reiškia būti normaliu. Normą apibrėžia reklamos, rodomos per televiziją, pakelės reklamos perša prekes, kurių įsigijęs tapsi visavertis bendruomenės narys. Ir dar visokių tų reklamų yra (kuriomis aš nesidomiu). Šitas užvargęs vaikas dar neturi savo „normos“, gal niekad apie ją nė nesusimąstė. Didžiausias jos troškimas – būti kaip visi. Jos niekas nemokė švaros, neišugdė higienos įgūdžių, tvarkos pojūčio. Beveik esu tikra, ir pasakos jai nesekė, kai buvo mažytė. Nes pasakos ugdo dvasią, augina sparnus, moko skristi – turėti savą „normą“. Kažkoks dvasinis skurdas, įsigėręs į vidų, gimęs iš nemeilės sau, atsispindi ir išorėje. Skaudžiai nudilgina nuojauta apie tolimesnį šios mergaitės likimą.

Iš kur mūsų laikais atsiranda varguolių šeimos, nepatyrusios tam tikros gyvenimo tvarkos, tradicijų, įpročių, kuriais nutiesiami turėklai per gyvenimo upę? „Normų“, pasigautų žiniasklaidos, sekant nerūpestingu „žvaigždžių“ gyvenimu (žurnalų viršeliai numarginti ištaigingai vilkinčiomis damomis, prabangiais automobiliais, viešbučių interjeru kur nors Havajuose…), diegimas žmoneliams į galvas, kemšant kaip nerūpestingo, visaverčio gyvenimo pavyzdį, groteskišku disonansu suskamba, žvelgiant į mūsų dienų realybę.

Varguolių, neįperkančių geresnio gėrimo už „bambaliuose“ parduodamą alų, „baliai“, po to muštynės, tėra savigyna nuo užgriuvusio pasaulio, kuriame jie jaučiasi atstumtaisiais.

Kokia kalba turėčiau kalbėti su šia mergaite, kad įrodyčiau, jog pasaulis yra gražus? Nepaisant, kad jis negailestingai traiško nepritapėlius, neatitinkančius „stipriųjų“ normos? Gyvename kreivų veidrodžių pasaulyje, pavyzdžiu- norma laikydami „žvaigždžių“ ar milijonierių gyvenimo būdą, smerkdami ir traiškydami kitokius. Kodėl kaip pavyzdys neiškeliamos gražios, doros, tvarkingos šeimos? Gal todėl, kad jų gyvenimai neįdomūs: be skandalų, intrigų, o dvasiniai dalykai jau ne visų atpažįstami?

Kas nustato, kokias „normas“ turi atitikti  XXI amžiaus Lietuvos (Europos, pasaulio) gyventojų gyvenimas?

Paukšteliai vadovaujasi instinktais, kurie yra jų vienintelės „normos“. Žmogus –sociali būtybė, šalia rudimentinių instinktų įgyja (turėtų įgyti) bendravimo su kitais įgūdžius, per juos perduoti doros, moralės normas, kurios yra kur kas daugiau nei madų žurnaluose demonstruojami aksesuarai. Jie tėra plunksnos.  Lukštas. O branduolėlis? Ką išlukštenęs randi? Apie branduolį kalbame mažai. Jis nėra patogus reklamai, jis neturi vertės, nes nei perkamas, nei parduodamas. Nevartotinas. Todėl nevartojamas.  Mergaitė nekalta, kad nėra apie jį girdėjusi (o gal ir girdėjusi? Kodėl iš išvaizdos sprendžiu apie žmogaus esmę?), įsisupusi į skurdžias plunksnelas,  ji stengiasi būti kaip visi. Ir tas jos noras pritapti išduoda baimę. Baimę būti sutryptai, nuspirtai į užribį, parduotai kaip pigi prekė, nes per daug suvargusi, kad apsigintų išoriniu grožiu.

Neišpenėtas, neišmylėtas, per anksti iš lizdelio išmestas,  skristi neišmokęs paukšteli, sunki bus tavo kelionė per šią žemę…