Būsima istorijos mokytoja Gabrielė Akinskaitė dar mokydamasi mokykloje nusprendė studijuoti istoriją Lietuvos edukologijos universitete (LEU). Mokytojo amatą pasirinko todėl, nes visada norėjo stovėti prieš auditoriją. „Gal kiek ir egoistiškai nuskambės, bet man patinka, kai daugelio žmonių smalsios akys yra nukreiptos į mane. Jaučiu savotišką malonumą kalbėdama prieš auditoriją“, – sako ji. Nors pasirinkimą labiau nulėmė merginos asmeninės savybės, tačiau nemažai įtakos šiam sprendimui turėjo ir tai, jog G. Akinskaitės mama Ilona taip pat yra švietėja – ji moko vaikus lietuvių kalbos Vilniaus Joachimo Lelevelio vidurinėje mokykloje.
G. Akinskaitė neabejoja, kad vaikui, augančiam šeimoje, kurioje yra bent vienas mokytojas, lengviau socializuotis mokykloje. „Mano mama mane nuo 3–4 metukų vesdavosi su savimi į darbą, tad aš mačiau, kaip viskas vyksta: pamoka, pertrauka, pamoka ir t. t.“ – prisimena ji. Taigi pradėjus lankyti mokyklą buvo lengviau priprasti prie sistemos. Mergina sako užaugusi kitokia dar ir todėl, nes matė, kaip sunkiai dirba jos mama, taigi jaučia kiek kitokią pagarbą mokytojams. „Jau būdama vyresnė, kai klasės draugai skųsdavosi, jog mokytoja vieną ar kitą darbą daro negerai, beveik visada stengdavausi užstoti mokytoją ir išaiškinti jiems tam tikrus mokytojų poelgius“, – prisimena LEU trečiakursė, kuri mokėsi Vilniaus Žirmūnų gimnazijoje.
Domėtis istorija G. Akinskaitė pradėjo 9 klasėje mokytojos, gebėjusios paskatinti mokinius domėtis jos mokomu dalyku, dėka. „Istorija yra dalykas, kurį moku ir suprantu. Kadangi ji apima ir kitas sritis (socialinę, politinę ir pan.), man norėjosi turėti platesnį požiūrį į pasaulį. Į LEU stoti sugalvojau jau 10–11 klasėje, kai lankiau papildomas pamokas pas vieną iš savo dabartinių dėstytojų. Mane palaikė ir mano mokytoja, kuri norėjo, kad turėčiau kuo didesnį žinių bagažą, todėl reikalavo iš manęs daugiau nei iš kitų bendraklasių“, – prisimena ji.
Studentei visada patiko skaityti, mąstyti, diskutuoti apie kūrinius, suvokti šių dienų įvykius atsigręžiant į praeitį. Tad didelio galvos skausmo renkantis studijas ji neturėjo. „Aš jau buvau tvirtai nusprendusi, kur studijuosiu, ir nedvejojau. Turėjau vieną jauną mokytoją, kuris man papasakojo, kaip vyksta studijos LEU, apie paskaitas ir praktikas. Man buvo įdomu, kad studijos yra derinamos su praktika“, – kalba ji, kodėl pasirinko LEU.
Savo pasirinkimu mergina nenusivylė, jai patinka, kad LEU suteikia ne tik žinių, bet ir moko kritiškai mąstyti. „Į visus istorinius įvykius yra mokoma pažvelgti iš įvairių pusių, suvokti priežastis, padarinius ir pan. Man, kaip asmenybei, studijos suteikia daugiau drąsos ir pasitikėjimo savimi. Džiaugiuosi, kad greta teorinės medžiagos turime praktikų“, – pasakoja studentė.
Ji įsitikinusi, kad mokytojo darbas, o ypač istoriko, visuomenei yra labai svarbus. Kasmet mažėja Lietuvos gyventojų, todėl reikia žmonių, kurie dirbtų dėl Lietuvos. „Geras istorijos mokytojas yra tik tas, kuris myli savo kraštą ir nori dėl jo stengtis. Mokytojas turi ugdyti patriotiškus vaikus, kurie ieškotų būdų, kaip geriau gyventi Lietuvoje“, – sako ji.
Apibrėžti, koks yra geras mokytojas, labai sunku. Bet G. Akinskaitė įsitikinusi, kad geras mokytojas geba prisitaikyti prie kiekvieno mokinio charakterio, darbo tempo ir gebėjimų. „Iš praktikos žinau, kad tai labai sunku padaryti. Esu griežta mokytoja, tačiau, mano manymu, protingai griežtas mokytojas gali suteikti ne tik žinių, bet įskiepyti ir tam tikrų bendražmogiškų vertybių. Visada mokykloje labiau mėgau ir gerbiau tuos mokytojus, kurie labai aiškiai parodydavo, kad jis yra mokytojas, tačiau rasdavo būdų pabūti ir mokinių draugu“, – sako LEU istorijos bakalauro studijų programos trečiakursė G. Akinskaitė.
