Prieš interviu su žinomu Vokietijos policijos konsultantu (apie kurį žadėjau parašyti straipsnyje „Džihadas Lietuvoje? (I)“) religinio ekstremizmo klausimais, Lietuvos skaitytojui turiu paaiškinti „migracinio“ pavojaus esmę, apie kurią jis kalba. Tai verčia daryti tyla, vyraujanti lietuviškos žiniasklaidos tinklaruoščiuose ir publikacijose apie „Islamo valstybės“ veiksmus ES teritorijoje, kai beveik visai nekalbama apie jau esamas realias problemas ir faktus, susijusius su abipuse migracija.
Šios itin pavojingos grėsmės Europos ateičiai, susijusios su abipuse migracija, neįmanoma išspręsti kvotų pagalba ar biurokratų nurodymais, arba statant sienas. Ir kaip teigia JAV, Britanijos ir kitų šalių saugumo specialistai, kurių nuomonė pateikta šiame straipsnyje, pilietinei visuomenei pavojinga ignoruoti, nepastebėti ar nutylėti „Džihado-turistų“ problemą.
Ir dar norėčiau atkreipti skaitytojų dėmesį, kad straipsnyje kalbama apie radikalių islamistų nusikaltimus. Tai nusikaltimai, įvykdyti po Islamo vėliava, kuriuos smerkia visi sveikai mąstantys musulmonai [1].
Tai pat turiu priminti, kad šiandien islamofobija – islamistų ginklas. Sąmoningai vykdydami žvėriškus nusikaltimus prieš krikščionis, islamistai siekia sukelti neapykantos bangą prieš visą islamišką pasaulio dalį ir tai pastebimai didina jų šalininkų skaičių tarp antislamiškų išpuolių aukų. Islamofobija, kaip bet kuri kita baimė, gimsta iš nežinojimo. Pilietinė visuomenė gali pasipriešinti islamofobijai tik faktų ir žinių pagalba. Bet kokios iliuzijos ar „rožiniai akiniai“ primesti pilietinei visuomenei neilgaamžiai. O be pasirengimo, netikėtai susidūrus su nesuvokta grėsme, šoko būsenoje bet kuri visuomenė tampa nevaldoma mase. To negalime sau leisti. Mes privalome apginti savo interesus vardan Lietuvos ateities.
Mirtis už tikėjimą
2015 metų birželio mėnesį Didžiosios Britanijos leidinys „The Guardian“ paskelbė išsamų straipsnį „Mirtis už tikėjimą: milijonai krikščionių visame pasaulyje naikinami“[2]. Šiame straipsnyje kalbama apie išaugusį žmogžudysčių, išprievartavimų, kankinimų ir krikščionių diskriminavimo atvejų kiekį, kuris privertė Popiečių Pranciškų prabilti apie naujas „genocido formas“: …šiandien pasaulyje persekiojami, tremiami ir žudomi žmonės, vien dėl to, kad jie krikščionys. Jie yra mūsų dienų kankiniai. Šiandien jų daugiau negu pirmaisiais amžiais. Tarptautinė bendruomenė tenebūna abejinga ir inertiška matydama šiuos nepriimtinus nusikaltimus, nerimą keliantį nesiskaitymą su žmogaus teisėmis. Tarptautinė bendruomenė tenenusuka žvilgsnio į kitą pusę [3].
Tarptautinės organizacijos, stebinčios išpuolių, religinės nesantaikos pagrindu, statistiką, su nerimu praneša apie pastebimus didelius „religinius-etninius valymus“ ir neįprastai padažnėjusius prievartos aktus prieš krikščionis. Pagal tarptautinės organizacijos „Open Doors“ vertinimus, renkančios duomenis apie krikščionių persekiojimus, tik per 12 mėnesių (iki 2014 metų lapkričio mėnesio) tarpreliginiuose susirėmimuose žuvo 4344 krikščionys, ir 1062 bažnyčios buvo užpultos. Ir ši tendencija tęsiasi šiais metais. L. Marsdenas (Lee Marsden), Rytų Anglijos tarptautinių santykių universiteto profesorius, specializavęsis religijos ir saugumo klausimais, teigia, kad viena iš priežasčių yra autoritarinių režimų žlugimas „arabų pavasario“ metu Artimuosiuose Rytuose: „pas pasaulietiškus diktatorius buvo visa eilė trūkumų, tačiau jie gynė mažumas. Po pasaulietiškų diktatorių sunaikinimo, visada prasideda religinių mažumų medžioklė – ir tai buvo viena iš nenumatytų pasekmių, nuvertus diktatorius“.
Praktiškai visose šalyse „arabų pavasario“ iniciatyvą perėmė radikalūs islamistai, kuriems svarbiau buvo elgtis pagal radikalios religijos normas, kovoti su kitatikiais ir ateistais, nei vadovautis tokiomis svetimomis vakarietiškomis vertybėmis, kaip: ekonomika, demokratija, tolerancija kitoms religijomis ir liaudies gerovė [4].
Tačiau masiškų atakų prieš krikščionis visame pasaulyje priežastimi yra ne tik islamistinio ekstremizmo pasireiškimas, propaguojamas tokių karinių grupuočių, kaip apsišaukėliška „Islamo valstybė“. Lokalizuoti savo šalyse fanatikai niekada nebūtų turėję galimybių pasaulinėje arenoje kviesti naujus šalininkus masiškai jungtis prie „Pasaulinio islamo kalifato“. Tačiau čia į pagalbą jiems atėjo, jų pačių keikiami, Vakarai. Kaip teigia ekspertai, internetas ir socialiniai tinklai davė galimybę skleisti savo mokymus už geografinių savo šalies ribų. Internetas leidžia jiems aplenkti esamas valdžios struktūras. Kaip pasekmę to matome religijos politizavimą, kaip ir politikos religizavimą, kas, kaip liudija istorija, tampa pavojingu deriniu.
Tokiu būdu atsirado galimybė skleisti islamistines idėjas, panašias į tas, kurios girdimos „Islamo valstybės“ teroristų teiginiuose visam Vakarų pasauliui: „Mes užkariausim jūsų Romą, sunaikinsim jūsų kryžius, ir paversime vergėmis jūsų moteris, leidus Aukščiausiam Alachui“ [5].
Ir koks efektas?
2015 rugsėjo 16 dieną policija areštavo 15 metų amerikietį, kuris po reguliarių „Islamo valstybės“ ideologų apmokymų socialiniame tinkle, planavo nužudyti Popiežių Pranciškų jo vizito JAV metu [6].
Tačiau tai tik aisbergo viršūnė.
Dar 2014 metais Britanijos BBS savo publikacijoje „Kaip verbuoja mažamečius „islamo karius“?“ teigė, kad įtaka daroma ne tik interneto pagalba [7]. Prancūzijoje buvo areštuota 13-metė mergaitė, 20-mečio džihadisto sutuoktinė, kurių santuoka įvyko pagal šariato įstatymus (Prancūzijos valdžia kol kas tokių santuokų neregistruoja). Tačiau jauną prancūzę areštavo ne už ankstyvą santuoką, o už bandymą vykti į Siriją „pašaudyti iš šautuvo“ (SL – šią informaciją patvirtina ir šaltiniai Prancūzijoje [8]).
Ir kiekis tokių „pageidaujančių“ ar „pašaudyti iš šautuvo“ ES šalyse, JAV auga kiekvienais metais. Norintys dalyvauti tokiose „pramogose“ ES ir JAV gyventojai (tame tarpe ir Baltijos šalių), kuriems atsibodo virtualūs kompiuteriniai žaidimai ir kitos civilizuoto pasaulio pramogos, yra pasirengę greituoju būdu priimti islamą (tai galima padaryti trumpiau nei per minutę, nors ne visi žino, kad kelio atgal nėra. Norinčiam to atsisakyti, po keleto įspėjimų to nedaryti, skiriama mirties bausmė – „Sharia Law for Non-Muslims“[9]) ir vykti į Siriją kovoti su „netikro“ tikėjimo žmonėmis: žudyti katalikų kunigus ir kitus krikščionis*, prievartauti mažametes**, naikinti senovės paminklus (vienuolynus)***… ir žūti. Tereikia įsigyti bilietą iki Turkijos, o ten „geri žmonės“ padės…
2015 rugsėjo 26 dieną laikraštis „The New York Times“, pasiremdamas amerikietiškų specialiųjų tarnybų šaltiniais pranešė, kad svetimšalių kiekis, norinčių kovoti islamo teroristų pusėje, išaugo dvigubai. Nuo 2011 metų į Siriją ir Iraką dalyvauti koviniuose veiksmuose teroristų pusėje atvyko apie 30 tūkstančių svetimšalių iš daugiau nei 100 valstybių, tame tarpe iš Europos ir JAV. Dauguma iš jų kovoja teroristinėje grupuotėje „Islamo valstybė“. Laikraštis pažymi, kad šie skaičiai, pateikti 2014 metais, buvo du kartus mažesni. Tuo metu radikalų pusėje kovojo 15 tūkstančių žmonių iš 80 šalių [10].
Taigi, turime fenomenalų šiuolaikinio gyvenimo atvejį, kai radikalūs islamistai apsimeta pabėgėliais ir užgrobia Europą, o į jų vietą kovos lauke su „netikėliais“ atvyksta „pavargę“ nuo civilizacijos, užaugę „šiltnamio sąlygomis“ europiečiai ir amerikiečiai. Kur priežastys?
Galima būtų vardyti: neišmanymas, kvailumas, krizės pasekmės, bedvasiškumas, tradicinių nacionalinių ir kultūrinių vertybių ignoravimas, antiliberalios globalizacijos pasekmės, kai pinigai ir seksualinės mažumos svarbiau nei visa kita ir t.t.
Valdžios tylėjimas – pagalba teroristams
Šių problemų sprendimų paieška užsiima beveik visos ES šalys. Visuomenė aktyviai diskutuoja, organizuojami pagalbos centrai giminaičiams, kurių artimieji pateko į islamistų įtaką. Ir tai suprantama, jei problemos bus nutylimos, jei valdžia nusigręš nuo savo piliečių, stengsis išsaugoti „visuomeninę ramybę“ – tai sudaro sąlygas islamistams kontroliuoti didelę dalį žmonių, kurie nesugeba savarankiškai atskirti nuoseklaus islamo tiesų nuo islamistinės propagandos teiginių.
Britanija – netyli
Pagal minimalius skaičiavimus, Sirijos „Islamo valstybės“ pusėje kovoja 500 britų piliečių.
Radikalizmo augimo Didžiojoje Britanijoje Lankasterio universiteto tyrinėtojas M. Francis (Matthew Francis) interviu vokiečių „Deutsche Welle“ (DW) paaiškina: „Tai žmonės iš Didžiosios Britanijos, daugelis turintys puikų išsilavinimą, mokėsi universitetuose. Mes žinome apie vieną, gimusį Kardife, kuris tikėjosi tapti Didžiosios Britanijos premjeru“. A. Glysas (Anthony Glees) – Bekingemo universiteto žvalgybos ir saugumo tyrimo centro direktorius susirūpinęs tuo, kaip sėkmingai islamistai savo antidemokratiniams tikslams panaudoja demokratiją: „Vakarietiška multikultūrizmo politika suteikia galimybę teroristų vadeivoms tiesiogiai kreiptis į jaunus žmones. Ir jie panaudoja savo tikslams mūsų absoliučią nuomonių laisvę tam, kad iš jų padarytų savo pasekėjus (fanatikus).
Tai reiškia, kad sąmoningai nutylimos problemos visuomenėje ir žiniasklaidoje, vardan „politkorektiškumo“ iliuzijos – geriausia dovana islamistui.
Kovos su ekstremizmu centro „Quilliam Foundation“ Londone vadovas E. M. Saltmanas (Erin Marie Saltman) mato problemą dėl visuomenėje prarastų tradicinių vertybių: „Daugelis žmonių jaučia poreikį pasijausti reikšmingais pasaulyje, kuriame turtai ir žinomumas jiems atrodo sunkiai pasiekiami. Būtent šį beviltiškumą aktyviai išnaudoja radikalios islamistinės grupuotės savo tikslams. Jie pakviečia žmones tapti didelės ir stiprios grupės dalimi, pažada nuotykius ir galimybę pakeisti pasaulį“ [11].
Vokietija – netyli
Kaip pranešė DW 2015 metų sausio mėnesį, Federalinė konstitucijos išsaugojimo žinyba (Bundesamt für Verfassungsschutz) nuo praeitų metų seka maždaug 100 islamistinių organizacijų visoje Vokietijoje. Kalba eina apie grupuotes nuo 10 iki 80 žmonių, kurių veiklos spektras nuo bendrų maldų iki lėšų rinkimo ir aktyvaus dalyvavimo ginkluotuose konfliktuose „karštuose taškuose“. Vokietijos Teisingumo ministras H. Masas (Heiko Maas) pranešė, kad apie 350 įtariamųjų jau pateikti kaltinimai dėl ryšių su teroristine organizacija „Islamo valstybė“ [12].
Vyriausybė ir pilietinė visuomenė Vokietijoje stengiasi sukurti apsauginius mechanizmus nuo šios grėsmės. Tačiau, nežiūrint į visas pastangas, štai koks „progresas“ parėjus keletui mėnesių.
2015 metų rugpjūčio mėnesį DW pranešė, kad, Vidaus reikalų ministro T Maizeris (Thomas de Maiziere) informavo apie šiuo metu pradėtas 600 bylų dėl 800 įtariamųjų radikalioje islamistinėje veikloje. O nuo 2012 metų, maždaug 700 islamistų iš Vokietijos išvyko kovoti „Islamo valstybės“ pusėje. Daugiau kaip trečdalis jų vėliau grįžo į Vokietiją. Apie 100 džihadistų žuvo Sirijoje ir Irake [13].
Latvija – netyli
2015 rugpjūčio mėnesį Latvijos vidaus reikalų ministras Ričardas Kozlovskis interviu laikraštyje „Neatkarīgā Rīta Avīze“ pranešė, kad yra nustatytos asmenybės žmonių, kurie išvyko į Siriją, kad prisijungtų prie „Islamo valstybės“ kovotojų. Jis įspėjo visuomenę apie islamistų veiklos suaktyvėjimą, verbuojant Latvijos piliečius. Ir atsivertėlių – tų, kurie pasidavė islamistų propagandai ir net pakeitė savo religiją – jau šimtai. „Gaila, tačiau jų tarpe yra daug piliečių su latviškomis pavardėmis“, – su kartėliu konstatavo ministras. Jis pažymėjo, kad būtina skirti daugiau dėmesio šiai problemai. Jo nuomone, daugelis iš jų, nesugebėjo integruotis į visuomenę ir žvelgia į tai, kaip galimybę, realizuoti save kaip vyrą [14].
O Lietuvoje… tyla?
Galima pateikti gerokai daugiau įvairių pavyzdžių iš kitų šalių patirties, tačiau ir šios informacijos pakanka, kad suprastume – islamistai tampa aktyvūs visoje ES erdvėje. Jie turi tikslą ir jie veikia. Sunku įsivaizduoti, kad aktyviai verbuodami piliečius kaimyninėje Latvijoje, jie dėl nežinomų priežasčių aplenkia Lietuvą.
Sunku patikėti, kad jų veikla apsiribojo tik tuo, kad praėjusių metų gegužės mėnesį „Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Kauno humanitarinio fakulteto internetiniame puslapyje vartotojus pasitiko žinutė – Nulaužta Islamo valstybės. Mes esame visur. Tačiau net šį tiesioginį įspėjimą lietuviška žiniasklaida paskubėjo pateikti, kaip atsitiktinį islamistų pajuokavimą [15].
Gal taip ir buvo. Tačiau informacijos stoka apie tokias potencialias grėsmes – pavojingas simptomas. Tuo labiau, jei atsižvelgsime į eksperto įvardytas grėsmes buvusiame straipsnyje „Džihadas Lietuvoje? (I)“ , kad: jaunas šalis, kurios anksčiau neturėjo jokios patirties su išeiviais iš Artimųjų Rytų, gerokai paprasčiau galima panaudoti kaip teroristinio tinklo bazes. Ir labai didelė tikimybė, kad būtent taip ir įvyks. Gerokai paprasčiau tokias bazes sukurti Lietuvoje, Estijoje ar Slovakijoje, nei Vokietijoje arba Prancūzijoje, kur specialios tarnybos gerai žino su kuo turi reikalų.
Tai, kad ši tema Lietuvoje ignoruojama – rimtas pretekstas susimąstyti. Net potenciali „tylios islamizacijos“ grėsmė be kontrapriemonių ir kontrapropagandos iš valstybės pusės palieka Lietuvos pilietinę visuomenę neapgintą ir be pasipriešinimo (sutikimas pagal nutylėjimą) atiduodama ją į religinių fanatikų ir teroristų rankas… (Tai demonstruoja neseniai pareikštas nepritarimas, vardan šalies ir piliečių saugumo, uždrausti dėvėti parandžas (burkas), dengiančias veidą viešose vietose, kurias aktyviai propaguoja fundamentalistai. Nežiūrint į tai, kad tai nėra visuotinai pripažintas islamo aprangos elementas, nes apie tai nėra nieko minima Korane, bet ir, kaip žino kiekvienas musulmonas, yra uždrausta piligriminių kelionių šventomis vietomis metu, tokioje islamizuotoje pasaulio šalyje kaip Saudo Arabija, kurioje konstitucija yra Koranas (ir Sunos). Galima spėti, kad ten valdžia yra linkusi daugiau rūpintis savo piliečių saugumu, net dėl religinių motyvų…)
Gal kai kam ir dabar pasirodys, kad tai neturi nieko bendro su Lietuvos ateitimi. Ir galų gale, kokia čia problema, kad kažkas sumanė išvykti pakariauti už islamistus ir ten žuvo? Ir čia priėjome prie pagrindinio klausimo. Problema ne dėl slapta išvykusių ir kariavusių teroristų pusėje, o dėl įgavusių patirties ir sugrįžusių į Tėvynę. Europos bendruomenė, politikai ir ekspertai aktyviai ieško kovos būdų prieš „džihadistus su ES pasais“. Apie tai straipsnyje „Džihadas Lietuvoje (III)“
Nuorodos (kai kurios straipsnyje neminimos – ir skirtos platesniam susipažinimui):
[1] Paskelbtas viešas musulmonų teologų laiškas dėls ISIS veiksmų ir programos
Muftijus Romas Jakubauskas: „Islamo valstybė“ neturi nieko bendro su islamu
[2] Dying for Christianity: millions at risk amid rise in persecution across the globe
[3] Pranciškus: Krikščionys persekiojami; neapsimeskime, kad nematome
[4] La Tunisie et la Libye sont-elles en train de basculer définitivement sous la coupe des islamistes?
[5] Isis magazine Dabiq Threatens ‘Rome Crusaders’ Flying Islamic State Flag at Vatican on Front Cover
[6] JAV sulaikytas nepilnametis, planavęs ataką prieš popiežių Pranciškų
ISIS used social media to radicalise boy who tried to kill Pope Francis
[7] Как вербуют малолетних “воинов ислама”?
[8] Mariée à 13 ans à un djihadiste : une enquête ouverte
[9] Sharia Law for Non-Muslims
Šventasis Tėvas paprašė melstis už Sirijos taiką: Gana karo! Gana naikinimo!
** ISIS is killing, torturing and raping children in Iraq, U.N. says
*** Sirija: islamo fundamentalistai sunaikino V amžiaus vienuolyną; nužudė garsų archeologą.
[10] Thousands Enter Syria to Join ISIS Despite Global Efforts
В Сирии и Ираке воюют 30 тысяч джихадистов-иностранцев
[11] British militants make up majority of European IS fighters
[12] 100 Islamisten-Zellen im Visier der deutschen Behörden
Немецкие спецслужбы следят за сотней исламистских групп
Schon 75 deutsche IS-Kämpfer in Syrien und im Irak getötet
Число убитых на Ближнем Востоке джихадистов из ФРГ выросло в три раза
[13] De Maizière: Bislang 100 deutsche IS-Kämpfer getötet
В Сирии и Ираке погибли около ста джихадистов из Германии
[14] Zināmas Latvijas personas, kas devušās uz Sīriju
Вербовка латвийцев в Сирию: новообращенных в ислам уже сотни
Uz Sīriju karot devušies arī cilvēki ar ‘latviskiem uzvārdiem’
Vaikystėje klausydavomės pasakų apie tris paršelius.
Nūnai užknisančiai ikyriai, visais kanalis, po keliolika katrų į dieną sekama baisi pasaka apie tris pabėgėlius Lietuvoje.
Suprantu, kad užknisa. Na, nieko, kantrybės, čia neilgai taip – laikui bėgant bus ir apie tris šimtus, ir apie tris tūkstančius. O paskui, žiū, gal ir pačiam (arba žmonai ar dukrai) teks susidurti – net klausytis nereiks. 😉
Lietuviams pagaliau reiks apsispręsti, ar Džihadas, ar okupacinė krikščionybė geriau Lietuvoje?