O. Strikulienė. Žudynės niekad nesibaigs, jei patys žudysim

Be abejo, baisiausias savaitės įvykis – teroristų suorganizuotos negirdėtos žudynės Paryžiuje ir po jų sekę atsakomieji prancūzų bombardavimai. Sunaikinę vieną „Islamo valstybės“ vadavietę bei kelis ginklų sandėlius. Tik ar sandėliukų bombardavimas, nesvarbu, koks įnirtingas, gali apsaugoti nuo naujų džihadistų išpuolių?

Smūgis – atsakas. Vėl smūgis – vėl atsakas. Naujas bėglių srautas – naujas priėmimas. Tai jau tampa monotonija. Užtruksiančia gal 20 metų. Kol per Turkiją ir Balkanus atbėgs ir „Islamo valstybės“ prezidentas su savo svita.Taikaus ar pusiau taikaus vizito.Gal padėtų praktiškai sunkiai įsivaizduojamas eksperimentas? Visi Europos civilizacijos išpažinėjai, kovojantys su islamo civilizacija, pasitraukia į savo pradines pozicijas. Prancūzija, JAV, Rusija nepakelia į orą nė vieno bombonešio. „Islamo valstybės“ taikiniai nebombarduojami. O kodėl? Nes ir žudomas siras yra kultūriškai artimesnis savo žudikui sirui.

Mes ir jie vieni kitus suprantame tik 30-35 proc.

Koks mūsų santykis su arabais ir šiaip musulmonais? Nesvarbu, džihadistais, islamo kovotojais ar tiesiog eiliniais, taikingais žmonėmis. Sunitais, šiitais, alavitais ir t.t. O santykis toks. Mes juos ne visada suprantame. Jie mus taip pat. Ir tas abipusis nesupratimo procentas yra apie 60-70 proc. Tad ar gali tokios skirtingos civilizacijos susikalbėti? Iš esmės? Jei egiptietis atsako angliškai, kiek kainuoja koks nors suvenyras, tai dar nereiškia, jog mūsų ir jo civilizacija viena kitą supranta. Nobelio premijos laureato turko Orhano Pamuko romano herojės nusižudė tik todėl, kad joms buvo įsakyta nusirišti skaras. Jokia psichiškai stabili europietė nesižudytų dėl beretės, skaros ar skrybėlės. O turkės, kurios žudėsi, buvo psichiškai sveikos. Tik kitokios kultūros. Joms skara reiškė savigarbą.

Mes patys tampame džihadistais

Kaip reaguoja Europa į žudynes Paryžiuje? Prancūzija reaguoja – kerštas už kerštą. Lygiai taip pat, kaip reaguotų džihadistai. Tad dvi civilizacijos vėl susiliečia savo pačia aštriausia briauna. Naujos žudynės ir naujas kerštas. Ir taip toliau. Be pabaigos. Nebent tai vienintelė briauna, kuria šie skirtingų civilizacijų luitai sugeba susiliesti. Vienas į kitą trinktelėti. Ir žudyti, vieni kitus skersti toliau.Žudynėmis pasižymėjo ir norvegas Breivikas. Vokietis pilotas tyčia sukūlė keleivinį lėktuvą. Tačiau niekam nekilo mintis iš keršto susprogdinti vokiečio, norvego namus. Ar keršyti jų giminėms. Nes Breivikas ir išprotėjęs lakūnas vokietis yra mūsų civilizacijos atstovai. Nevykę, bet išnarpliojami pagal europietišką logiką. Džihadas prieš tokius netaikomas. Mes džihadą, vadinamą sirų, eritrėjiečių, irakiečių, afganistaniečių gynyba, taikome tik prieš mums sunkiai suprantamą, kitokią civilizaciją. Nors išmintingiau būtų juos palikti ramybėje. Tegul pjaunasi. Kad ir siras su siru. Bet už tai mūsų civilizacijos nekaltina. Dėl kiekvieno praskridusio bombonešio.Jų civilizacija turi išsiaiškinti tarpusavyje. O mes, europiečiai, galėtume į šiuos procesus visai nesikišti. Žiūrėti kaip laboratorijoje į kolbą. Tegul gyvena, kaip nori. Su savo nafta, kitomis naudingomis iškasenomis. Su asilais, kupranugariais, datulėmis, čadromis. Tegul su krauju ar be kraujo kažkaip apsivalo ir įstengia gyventi patys. Sukuria kažką. Baisaus, pobaisio arba ne. Ne mūsų reikalas. Nes baisumą mes įsivaizduojame ne taip, kaip jie. Įsivaizduojame europietiškai. Jiems baisumas – suabejoti Alachu. Kol kas nesuabejojo. Nei žudomas siras, nei jo žudikas siras. Tad ko mums kištis? Kiekvienas procesas vis vien kada nors baigiasi. Iš šalies netrukdomi, nestimuliuojami procesai paprastai baigiasi greičiau.

Nesikišimo politika mums nėra neįprasta

Vakarų civilizacija nesikišo į Kinijos „kultūrinę“ revoliuciją. Nebent tik žodžiais. Kad ir kaip būtų, nė vienas chunveibinas, žudęs Kinijos literatus, menininkus, nebuvo užmėtytas JAV, Rusijos, Prancūzijos bombomis. Šis procesas jau baigtas. Kinija susitvarkė pati. O kaip, tai jos reikalas. Šiaurės Korėja, taip pat nebombarduojama „demokratinėmis“ bombomis, irgi tvarkosi pati. Nežmoniškai, žiauriai. Tačiau Vakarai ir čia laikosi nesikišimo pozicijos. Vadinasi, nesikišimo pozicija, kai kur nors vykdomi nehumaniški, net žvėriški aktai, Europos civilizacijai nėra svetima. Tad kurių galų kitokius reagavimo standartus taikyti musulmonų pasauliui? Gal todėl, jog arčiau? O jei arčiau, tai pavojingiau? Praras priėjimą prie naftos? Nors pavojingiau humaniškai drabstytis bombomis ir tuo pat metu humaniškai priiminėti nuo tų bombų bėgančius pabėgėlius.

Užteks darbų ir namuose

Europa turėtų apologizuoti ne kerštą, kuris arabams vis vien asocijuosis su džihadu, bet savo vidinį saugumą. ES išorinių sienų daug didesnę kontrolę. Ir visokių kriminalinių nusikaltėlių, įskaitant ir potencialius džihadistus, kontrolę. Ne Sirijoje, ne Malyje, Somalyje, bet būtent Europoje. Nes jei Sirijos alavitas vien iš idėjos nekenčia sunito, tai lygiai taip pat tas alavitas ar sunitas baisėsis europiečių kultūra. Baisėsis abu. O dar ir šiitas. Mes jiems – tik sotesnis, bet labiau sugedęs pasaulis. Su „palaidomis“ moterimis. Ir savo lytinę tapatybę prarandančiomis ypatomis. Mes jiems kažkokia bešeimininkė kvaišelių žemė. Sodoma ir Gomora. Kuriai Viešpats nepagailėjo gėrybių, tačiau už ydas pamiršo atsiimti. Tad leidžia tą atimties veiksmą atlikti „aukštesnių moralinių standartų“ arabams. Mes kvailai tikimės iš jų dėkingumo už gelbėjimą. Bet pas mus veržiasi teisuoliai. O teisuoliai dėkingumo nejaučia. Teisuoliai skiriasi tik radikalumo laipsniais. Nes jų civilizacija, palyginti su mūsiške, radikalesnė. Tad vieni tokie teisuoliai, atsidūrę Europoje, visada stengsis, kad į jų gyvenimus nesikištume. O kiti teisuoliai teisuoliškai griebsis represijų.

Juos suriša žodis „brolis“. O mus suriša rinka

Tiesą sakant, o kas yra ta mūsų išaukštintoji civilizacija? Tai tobulesnės gamybos priemonės ir didesnių pelnų skatinamas vartojimo kultas. Ir popsu tapęs sekuliarus gailestingumas. Musulmonai vieni kitus vadina broliais. Mes, europiečiai, nevadiname vieni kitų broliais. Nebent latvius lietuviai pavadina „braliukais“. Nebent vienuolius. O sekuliariems tai skambėtų kaip per didelis, net nemandagus, įkyrus familiarumas. Broliavimosi kultūra mums svetima. Ypač kai buvome įkišti į taip ir neįvykusią internacionalinę tautų brolystę. Bet būtent „brolio“ sąvokoje slypi dviejų civilizacijų skirtumas. „Brolis“ – savotiški klijai. Tie klijai žmones labai stipriai sukabina. Tad islamą išpažįstančios civilizacijos žmonės yra daug stipriau susiję tarpusavyje. Tai broliavimosi kultūra. Vaizdžiai kalbant, arabo civilizacijoje tobula šeima apibrėžiama giminėmis, išpažįstančiomis vienodą tikybą ir papročius. Nesvarbu, ar tai berberas Sacharoje, ar libis Beirute. O humanizmas – išauginti sūnų tikru musulmonu. Radikalus humanizmas – kuo daugiau nudobti nebrolių kitatikių. O Europos civilizacijos šeima – tai kuo tobulesnė indaplovė ir kuo daugiau vartojimo. Ir bomba, „taikingai“ krentanti kažkur kitur. Kad vėliau Europa tuos pabėgėlius gelbėtų. Ir popsinis televizinis humanizmas. Pasireiškiantis telefono skambučiu per labdaros akciją. Jei televizorius tą dieną sugenda, humanizmas taip pat užsikerta.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“