Švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė atsakė į Lenkijos Respublikos nacionalinio švietimo ministrės Joanos Kluzik-Rostkovskos ( Joanna Kluzik-Rostkowska) laišką, kuriame ji reiškė susirūpinimą dėl lenkų tautinės mažumos Lietuvoje švietimo.
Ministrė A. Pitrėnienė paaiškino priežastis, kurios lemia mažėjantį mokyklų tinklą visose šalies savivaldybėse ir priminė, kad panašios tendencijos pastebimos ir Lenkijoje.
„Per pastaruosius 15 metų Lietuvoje beveik 40 proc. sumažėjo vaikų, lankančių bendrojo ugdymo mokyklas. Natūralu, kad ši demografinė tendencija turėjo įtakos ir mokyklų tinklui. (…) Lietuvos Respublikos Vyriausybė, siekdama, kad vaikai įgytų išsilavinimą kuo arčiau namų, pakeitė Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisykles. Nustatytas mažesnis mokinių skaičius ir didesnis finansavimas kaimo mokykloms. Dar daugiau lengvatų įtvirtinome mokykloms tautinės mažumos kalba.
Žinau, kad tokios demografinės tendencijos būdingos ne tik mūsų šaliai, bet ir Lenkijai. Lenkijos Punsko valsčiuje buvo uždaryta daugiau nei pusė mokyklų lietuvių mokomąja kalba ir šiuo metu ten veikia tik 4 iš 1999 m. veikusių 14 mokyklų“, – rašoma ministrės A. Pitrėnienės laiške.
Ministrė A. Pitrėnienė taip pat priminė, kad pirmą kartą bendras supratimas dėl vieningo lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino ir dėl pereinamojo laikotarpio Lietuvos ir Lenkijos švietimo ministrų buvo pasiektas ir įtvirtintas dar 2002 m. pasirašytame bendrame Komunikate.
Lietuvos švietimo ir mokslo ministrė užtikrino, kad Lietuva nėra priėmusi jokių teisės aktų pakeitimų, bloginančių ugdymosi gimtąja kalba sąlygas. „Kaip tik siekiame, kad tautinių mažumų moksleiviai galėtų mokytis gimtosios kalbos ir mokyklose valstybine mokomąja kalba. Numatome, kad po kelių metų mokiniai, kurie mokosi mokyklose lietuvių mokomąja kalba, turės galimybę mokytis lenkų, rusų ir kai kurių kitų savo gimtųjų kalbų. Tam planuojama skirti 2 pamokos per savaitę“, – rašoma laiške.
Ministrė A. Pitrėnienė taip pat išreiškė viltį dėl abipusio bendradarbiavimo tautinių mažumų švietimo klausimais.
Gerb. Ministre, iš kur ištraukėte sąvoką “Lietuvos tautinės mažumos”? Lenkijos lietuviai, kašūbai, vokiečiai ir kiti, gyvenantys savo etninėse žemėse, kurios kadaise buvo prijungtos prie Lenkijos, yra tautinės mažumos, bet Pietryčių Lietuvos gyventojai, kurių dauguma yra sulenkėję lietuviai ir gudai, niekaip negali būti tautine mažuma, nes jie gyvena lietuvių etninėse žemėse, kurios anksčiau niekada nepriklausė Lenkijai išskyrus trumpą 1920-39 m.m. okupacijos laikotarpį. Tamstai, kaip Švietimo ministrei, toks išprusimo lygis tikrai neatleistinas… Lietuvoje gyvenantys nelietuviai vadintini tautinėmis bendrijomis, o tai, palyginti su tautinėmis mažumomis, visai kitas teisinis statusas.
O šita pastaba , Gerb. “ministrė” niekada nesuvoks kas tautinės mažumos . o kas tautinės bendrijos. Yra tikra. Tai dvasios ubagas , garukas.
Ko gero, Tamsta, esi teisus… Štai tokius turime ministrus. Tiesiog gėda…. Kažin, koks ponios ministrės išsilavinimas? Gal laaabai aukštas partinis?
Atsiprašau, bet patikslinu: kai kalbama apie tautines mažumas, POLITINĖ priklausomybė nesiskaito, ji – joks nuopelnas etnikai (dažniau tai nusikaltimas, užgrobimas). Nustatant etninės teritorijos ribas, atsižvelgiama tik į vandenvardžius, vietovardžius, archeologinių radinių liudijimus – katrie iš jų patys seniausi. Tai štai – didžiuliuose plotuose dar už šiandienės Lietuvos bei Latvijos teritorijų patys seniausi iš atkasamų – baltų genčių kultūrinio paveldo objektai. Baltiškos kilmės vandenvardžiai randami nuo kažkur apie Maskvą bei Uralą iki šiandienės Vokietijos. Taigi, baltai neskolingi jokiai tautai jos teritorijų, nes visos jos šiose platumose atsirado ne vienu tūkstantmečiu vėliau už čia jau seniai apsigyvenusius baltus.
Nuo kada Lietuvos lenkai – tautinė mažuma? Kur jų etnografinės žemės, gal kas išvardins?
Su tuo atsakymu viskas būtų, kaip ir ministriškai, jeigu pirmu sakiniu būtų pasakyta, kad Lietuvoje tautinių mažumų nėra, todėl kalbu tik apie lenkų tautinę bendriją.
Apie kuriuos čia lenkus, ponai, porinate! Apie Lenkijos lenkus?! Pietryčių Lietuvoje gal ir yra vienas kitas tų senųjų LDK lenkų šlėktų palikuonis, bet jų tikrai nėra tiek daug kaip skelbia tomaševskinė AWPL-LLRA. Juk dauguma to krašto taip save vadinančių “lenkų” – tai kadaise sulenkėję lietuviai, gudai ir pokariu atvykę į Lietuvą Baltarusijos gyventojai. Net Lenkijos lenkai juos vadina “rosjanie” (rusai). Tai gal, sakau, būkim biedni, bet teisingi ir vadinkime daiktus savo vardais?
Nebūtų to atviro Lenkijos kišimosi, – santykiuose tarp žmonių visai kitokia atmosfera būtų. Akivaizdu, jog tai, kad Lietuvoje, kitose Lenkijos kaiminystės šalyse vieni su kitais nesugyventų, pirmiausia yra Lenkijos interesas – “kresinė” politika. Ja keliamas atitinkamų žmonių nusiteikimas prieš savo valstybes. Taip jose sukuriamas ir šimtmečiais palaikomas žmonių susipriešinimas vienų su kitais tautiniu pagrindu.
Labai pritariu XWQ pastaboms, nors ministrė nėra blogiausias variantas, ji dar šiek tiek bando ginti Lietuvos žingsnius,
Baisesni minintrai : Skvernelis ir Linkevičius, kurie ne tik užsienyje negina Lietuvos interesų (imigrantų kvotos, kalba)
, bet – pasidomėkite (www.punskas.lt ar punskas.pl) KĄ LINKEVIČIUS SKYRĖ KONSULU SEINUOSE tvarkyti
Punsko lietuvių kalbos ir švietimo problemas. Tai tiesiog išdavystė, ji reiktų teisti
Tą Vaclav Stankevič? Rašo, kad gudų kilmės. Kiek suprantu, ne tomaševskininkų partijos narys. Pasirinkimas daugiau, negu keistas – bet nepakankamai įsigilinau, kad suprasčiau, kur čia išdavystė. Ką jis prisidirbęs?
P.S. Kad iš linksevičiaus ko nors daugiau, negu lenkų pasturgalio bučiavimo būtų galima tikėtis, tai net minčių nėra – tiesiog smalsu, kas tas “vacka” per fruktas. 🙂
Istorija įvertins, pasmerks ir nuteis tuos lietuvių tautos išdavikus. Dabar, kažin… Juk komuniaga komuniagai akies nekerta!
Lietuvos kitataučiai gali PŪSTIS IŠ PASIDIDŽIAVIMO prieš visas Vakarų valstybes! Priešingai kitoms – net ir labai galingoms, didžiulio valstybinio biudžeto šalims, Lietuvoje valstybės lėšomis(!) KITATAUČIAMS(!) išlaikomi tautiniai vaikų darželiai, mokyklos ir net aukštasis išsilavinimas! Palyginkime su Vakarų valstybėmis. Jos, kaip kad reikalauja TM bei jų kalbas ginanti apsaugos konvencija bei chartija, LEIDŽIA tautinėms mažumoms turėti PRIVAČIAS savaitgalines tautines mokyklas. Tik tiek. O Lietuvos respublika (ir LV su ES) skiria didelę dalį biudžeto kitataučių lavinimui jų gimtosiomis kalbomis, išlaiko daugiau kaip 250 mokyklų. O poniai Lenkijos ministrei galima priminti tą faktą, kad Lenkija nesuteikė savo lietuviams TM statuso, nors šie gyvena nuosavose, tūkstantmečius jiems priklausančiose etninėse žemėse, kai lenkų genčių šiose vietose dar nė nebuvo. Kadangi pagal įstatymus kitataučiams niekas nepriklauso, bet Lenkija pusiau išlaiko porą mokyklų, ji tai pateikia kaip „neužtarnautą malonę” ir todėl jaučiasi turinti teisę šantažuoti Lietuvą kiekviena proga, kai tik tenka su ja bendradarbiauti.
Gerai pasakyta!
Tai būkime savimi – šantažavimo atvejais parodykime Lenkijai savo išdidumą, nusisukdami nuo jos – nebendradarbiaukime. Kada pagaliau imsime suprasti, kaip Oskaras Milašius, kad Lenkija Lietuvai niekame kame nebuvo ir nėra reikalinga… Juk kaimynuotis regione, Europoje, pasaulyje turime su kuo ir be jos.
Dėl buvusios Lietuvos rytinių ir pietinių sėlių, dzūkų, jotvingių, varmių – sauluvių, taip pat prūsų žemių slavai varžėsi ir tebesivaržo tarpusavyje daugelį metų: sukūrę Baltarusiją, rusai užgrobė rytinius sėlius, pietinius dzūkus ir jotvingius, o sukūrę Kaliningrado sritį, jie įteisino savo viešpatavimą prūsų žemėje. Dalį jotvingių, varmius – sauluvius (ten vyko Žalgirio mūšis) ir pietinius prūsus užgrobė lenkai. Ir tie , ir tie mus “kultūrino” tiesioginiu ir psichologiniu kasdieniu smurtu. Šios dienos, gi, “kultūrinimas” vyksta panaudojant vienų ar kitų tautinių bendrijų žmones. Lenkams, gi, atvykęs su vizitu į Lietuvą, popiežius Jonas Paulius II aiškiai pasakė, kad jie yra lenkiškos kultūros paveikti lietuviai. O, jeigu taip triukšmautų baltarusiai, tai, atvykęs į Lietuvą, “vsiją Rūsi” dvasinis vadovas baltarusiams pasakytų, kad jie yra rusiškos kultūros paveikti lietuviai.
Kalbant apie gerb. Pitrėnienę, tai, nežiūrint apsirikimo bendrijos kvalifikavime, ministrės atsakymas į Lenkijos švietimo ministrės susirūpinimą yra profesionalus.
Beje, yra istorinio pagrindo manyti, kad prūsų vardas dabartinėje Kaliningrado srityje gyvenusioms baltų gentims atsirado vėliau, jam prasiplečiant 15 amžiuje. Manytina, kad iki tol prūsais buvo vadinami jotvingiai, galindai, varmiai ir kitos į Pietvakarius nuo Karaliaučiaus gyvenusios baltų gentys. Vytenio laikais sembų, nadruvių, skalvių, gal net notangų gyvenamos teritorijos dar buvo Lietuva, kurią užgrobinėjo Ordinas su Mozūrais. Po Žalgirio mūšio būtent jų atidavimo Lietuvai, kaip žemutinės Lietuvos dalies (Žemaitijos), reikalavo Vytautas, tačiau su tuo nesutiko Lenkija ir jos paliko Ordinui.