Norėtumėte apsilankyti Luvre ar Niujorko Metropoliteno muziejuje neišeidami iš namų? Greitai tai bus ne tik įmanoma, bet ir įprasta. „Virtualioji realybė susijusi ne vien su žaidimais“, – teigia Kauno technologijos universiteto (KTU) doktorantas Mindaugas Vasiljevas. Pasak jo, pastaruoju metu ypač didelis dėmesys skiriamas edukaciniams projektams: tokiems, kaip didžiųjų pasaulio muziejų kolekcijų skaitmenizavimas, todėl muziejus bus galima virtuliai lankyti patogiai sėdint namuose.
M. Vasiljevas kalba ne apie gana įprastą „virtualų“ turą, kokių galima rasti muziejų internetinėse svetainėse, tačiau apie trimatės erdvės potyrį: „Yra technologijų, tokių, kaip, pavyzdžiui, virtualiosios realybės akiniai, kurie ne tik leidžia matyti plokštumos vaizdą, bet ir pajausti gylį“.
Anot jo, naudojant išmaniąsias virtualiosios realybės technologijas, joje galima dalyvauti kartu su kitais žmonėmis bei ją iš dalies valdyti.
„Pavyzdžiui, KTU turime irklavimo įrangą, skirtą treniruotis sausumoje. Šiuo metu esame sukūrę virtualią Trakų ežero aplinką – irkluotojai, užsidėję virtualiosios realybės akinius, ne tik „irkluoja“ vaizdingoje trasoje, bet ir mato priešininkus, kurių padėtis nustatoma pagal įrangos nustatomus parametrus“, – aiškina jaunasis mokslininkas.
Tekstui spausdinti nereikia pelės ir klaviatūros
Kalbai pasisukus virtualiosios realybės valdymo link, M. Vasiljevas užsimena apie jo šiuo metu svarbiausią projektą – neuroninę kompiuterio sąsają. Tai – ant kaktos dedamas lankelis, galintis nuskaityti raumenų signalus su integruota KTU mokslininkų komandos sukurta technologija, kuri „supranta“ siunčiamus signalus ir leidžia žmogui rašyti tekstą kompiuterio vaizduoklyje, nesinaudojant nei klaviatūra, nei pele.
Mirksint viena akimi pasirenkamos raidės, kita akimi – trinama. Sistemoje integruotas žodynas su nuspėjimo funkcija rašančiajam pasiūlo jo dažniausiai vartojamus žodžius.
„Mūsų sukurta sistema vidutiniškai leidžia parašyti 12 simbolių per minutę. Palyginus ją su pasaulyje esančiomis panašiomis sistemomis, tai – pakankamai daug“, – sako M. Vasiljevas.
Pasak jo, nors taip rašant pavargstama – mirksima valingai, su mimika – žmogui, kuris neturi kitos alternatyvos, pavyzdžiui, yra paralyžiuotas ir sunkiai valdo rankas, tokia įranga yra vienintelė išeitis. Planuojamas dar vienas patobulinimas – į sistemą integruota žvilgsnio sekimo funkcija, kuri leistų pasirinkti raides pagal tai, į kurią iš jų rašantysis žiūri.
Išmanioji virtualioji realybė
Padedant įvairiems sensoriams vartotojas virtualiojoje realybėje gali ne tik dalyvauti, bet ir ją keisti.
„Yra įrenginių, kurie gali būti klijuojami prie bet kurios kūno vietos raumenų, todėl valdyti mūsų sukurtą teksto rašymo sistemą būtų galima ir, sakykime, judinant pirštą. Jei šiuos įrenginius pritaikytume virtualiojoje aplinkoje, galima būtų suteikti žmogui galimybę nespaudant jokių valdymo pultelių, o tik, pavyzdžiui, sugniaužiant kumščius išsikviesti meniu, atlikti tam tikras funkcijas“, – apie išmaniosios virtualios aplinkos galimybes pasakoja M. Vasiljevas.
Noras išbandyti save – išradėjo akstinas
Paklaustas, kaip susidomėjo šia tema, vaikinas šypsosi – jį patraukė galimybė sukurti kažką naujo, išbandyti tai, kas dar nepatirta.
„Man atrodo, kad visus mokslininkus – ir tuos, kurie kuria atominį ginklą, ir tuos, kurie ieško vaistų nuo vėžio – vienija noras pabandyti sukurti tai, ko niekas iki šiol nesukūrė“, – teigia KTU doktorantas.
Anot jo, nors virtualioji realybė labiausiai siejama su žaidimų kūrimu, kur kas maloniau ir prasmingiau yra kurti technologijas, kurios teiktų ne tik pramogą, bet ir būtų naudingos žmonėms.
Studentai kuria virtualias aplinkas
Būsimiesiems programuotojams paskaitas skaitantis M. Vasiljevas yra įsitikinęs, kad programuotojo darbas – kūrybinis, tad motyvacija ir noras išbandyti save yra pagrindiniai gero programuotojo bruožai.
Pasak M. Vasiljevo, šiandien pirmakursiai ateina gerokai stipresni nei kai pats buvo bakalauro studentas. Kasmet vis gausėjantis pirmakursių būrys (šiemet į KTU pakviesta daugiau nei 200 programuotojų) sunkiai telpa į auditorijas, o tarp jų atsiranda vis daugiau gabių ir aktyvių studentų.
M. Vasiljevas teigia, jog dėstytojai stengiasi pastebėti gabiausius, labiausiai susidomėjusius ir aktyvius studentus ir kviečia juos prisijungti prie įvairių projektų.
„Pavyzdžiui, virtualus turas po studentų miestelį, kurį rodome ir mokslo festivalių, ir atvirų durų metu, yra sukurtas mūsų antrakursių“, – didžiuojasi jaunasis dėstytojas.
Anot jo, išmokti programuoti, kaip ir, beje, daugelio kitų profesijų, galima tik bandant atlikti praktines užduotis.
