2015 m. birželio 5 d. Aukštadvario regioniniame parke, kaip ir kitose Lietuvos saugomose teritorijose, buvo paminėta Pasaulinė aplinkos apsaugos diena. Šios šventės proga, kartu džiaugiantis ir kalendorinės vasaros pradžia, vyko aplinkosaugos renginys – žygis į Albinavą, kuriame dalyvavo visi gamtą mylintys ARP lankytojai, taip pat Aukštadvario mokyklų (Aukštadvario mokyklos-darželio „Gandriukas“, Aukštadvario gimnazijos, Aukštadvario žemės ūkio mokyklos) moksleiviai ir pedagogai, Trakų miškų urėdijos miškininkai.
Renginio (ir žygio) pradžia – prie ARP lankytojų centro kiemelio. Aukštadvario regioninio parko direktorius Vaclovas Plegevičius pasveikino žygeivius su Pasauline aplinkos apsaugos diena ir palinkėjo malonaus buvimo gamtoje. (Beje, birželio 5-oji Pasaulinei aplinkos apsaugos dienai paminėti pasirinkta todėl, kad 1972 m. birželio 5 d. Stokholme įvyko pirmoji JTO konferencija, skirta aplinkos apsaugos problemoms aptarti, o vėliau sukurta JTO aplinkos apsaugos programa.)
V. Plegevičius taip pat pristatė ir garbius svečius – Albinavos dvaro, palivarko šeimininkus Henriką ir Vacių Mališauskus (deja, sodyba nėra išlikusi, išskyrus seną akmeninį šulinį, senovinės dūminės pirties sienas, senuosius dvaro medžius, taip pat paminklinę lentą, skirtą bajorų Mališauskų giminei).
Žygį, kuris siekė apie 5 kilometrus, vedė ARP vyr. ekologas Talvydas Špiliauskas. Žygyje buvo pagrindinės 5 stotelės: 1) Pamiškė ir Grūšios kalneliai, 2) Mergiškių miškas, 3) Albinavos pilkapiai ir Mergiškių rezervatas, 4) Albinavos duobė ir 5) Albinavos palivarkas. T. Špiliauskas pristatė kalvotą Pamiškės ir Grūšios kalnelių kraštovaizdį. Beje, itin įspūdingai kalvotą Aukštadvario kraštovaizdį aprašė rašytojas, keliautojas Vladislovas Honorijus Kandratovičius Sirokomlė savo „Kelionėse iš Vilniaus po Lietuvą“. Žygio dalyviai galėjo gėrėtis ir pievomis su žydinčiais mėlynuojančiais lubinais (kurie, kaip patikino T. Špiliauskas, yra invazinis augalas ir jie parko teritorijoje naikinami), pradedančiais žydėti katilėliais. Žygio metu T. Špiliauskas supažindino su kelyje aptiktais retesniais augalais, mokė atpažinti paukščių balsus (per visą žygį galėjome gėrėtis kikilių, strazdų giesmininkų giesmėmis).
Vėliau žygio dalyviai įžengė į išskirtinį Mergiškių mišką, kuris yra Mergiškių kraštovaizdžio draustinio dalis (beje, Mergiškių kraštovaizdžio draustinis savo plotu pats didžiausias ARP, apimantis 2138,10 ha). Žygio vadovas T. Špiliauskas kalbėjo apie šio miško išskirtinumą. Miškas, pasirodo, sodintas sovietmečiu, jame dominuoja pušys (nors šiose apylinkėse yra daugiau įprasti lapuočių, taip pat mišrūs miškai). Miškas pasižymi kalvotu reljefu, pelkutėmis, gražiu skroblynu su liepomis. Šis miškas visais laikais buvo svarbus žmogaus gyvenime, tą parodo aplink įsikūrę kaimai: Škilietai, Mergiškės, Gedanonys, Sredninkai, Rangava, Amerika, Ustronė, Salomenka Gelionys, Barišava, Albinava, Gelionys.
Vėliau T. Špiliauskas, taip pat ARP direktorius Vaclovas Plegevičius supažindino su unikaliu Mergiškių rezervatu, kuriame, beje, be ARP darbuotojo negalima lankytis ir kuriame uždrausta bet kokia žmogaus veikla (miško kirtimas, medžiojimas). Čia apstu medžių krituolių. Mergiškių gamtinio rezervato, kuris apima 157 ha, tikslas – išsaugoti skroblinio liepyno fragmentus – Lietuvos plačialapių miškų etaloną, saugomų augalų populiacijas, įvairiarūšį gyvūnijos pasaulį. Beje, Mergiškių miškas saugo daugelį į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų. Rezervate auga europinis miežvienis, labai retas augalas, mūsų grūdinių kultūrų protėvis. ARP direktorius V. Plegevičius nurodė, kad Mergiškių rezervatas unikalus ir tuo, kad jame auga bene 15 medžių rūšių.
Vėliau ARP darbuotojai pristatė kultūros paveldo paminklą, esantį Mergiškių rezervate – Albinavos pilkapius. Mergiškių gamtos rezervate yra pilkapiai, datuojami I tūkstantmečio po Kristaus viduriu ir antrąja puse. Pilkapiai buvę apjuosti akmenų vainikų, saugomi valstybės kaip archeologinis kultūrinis paveldas.
Žygio dalyviai aplankė ir Albinavos duobę, plytinčią prie Albinavos palivarko. Vienas iš Aukštadvario regioninio parko išskirtinumų yra daubos, dažnai užpelkėję maži ežerėliai „akys“, tautosakoje turintys velnio duobių vardus. Jos atrodo įspūdingai: yra ovalo ar piltuvo formos, stačiais šlaitais. Ežerai palyginti gilūs, stačiais šlaitais, kai kurie uždumblėję. Šie išskirtinai mūsų kraštui būdingi gamtos paveldo objektai, lydimi sakmių ir legendų, traukia ne vien lankytojų dėmesį. Mokslininkai mano, kad tai paskutinio ledynmečio padarinys. Tačiau lig šiol dar nėra vieningos nuomonės apie šių daubų kilmę. Oficialiai yra pateiktos keturios jų kilmės hipotezės (sufozinė, kai požeminiai vandenys išplauna smėlį po sustojusiu ledynu; evorzinė, kai ledyno tirpsmo vanduo, krintantis nuo ledkalnio, išmuša daubą smėlyje; glaciokarstinė, kai giliai į žemę įsirėžęs ledas tirpsta pamažu, virš jo susidaro dirvožemis, o ledynui visiškai sutirpus, toje vietoje žemė įgriūva; meteoritinė, kai kritusi į žemę kosminio kūno skeveldra išmuša daubas).
Paskutinė žygio stotelė – Albinavos palivarkas, kur žygio vadovas T. Špiliauskas atvedė visus žygeivius prie laužo išklausyti meninės programos „Žalias gojus“, kurią parengė ARP kultūrologė Rita Balsevičiūtė ir ARP direktorius V. Plegevičius. Albinavos palivarko sodybos šeimininkas prof. Vacius Mališauskas vaizdingai, pateikdamas iliustracinę medžiagą, papasakojo apie savo šeimos – bajorų giminės (herbas Godziemba) istoriją.
Vacius Mališauskas yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius, dėstantis elektros ir elektrotechnikos inžineriją. Beje, jo tėvas Vaclovas Mališauskas (1918–1996), gimęs Albinavoje, buvo taip pat žymus mokslininkas, ekonomikos profesorius. Beje, 1996 m. Henrikui Mališauskui ir jo žmonai Marijai Mališauskienei įteikti Pasaulio tautų teisuolių medaliai ir garbės raštai. Mališauskai čia, Albinavoje, vokiečių okupacijos metais išgelbėjo žydus.
Etnografinio ansamblio „Lėda“ vadovė Rita Balsevičiūtė pristatė Albinavos palivarką, paaiškino, kuo jis svarbus kultūrai ir gamtai. Jaunieji etnografino ansamblio dalyviai dainavo šventei skirtas folklorines dainas, sekė sakmės apie velnio duobę, dvaro likimą, apie ponaičius prie senojo ąžuolo, apie Albinavos kaimo kilmę. Aukštadvario bibliotekos vedėja Ramunė Jarmalavičiūtė pasakojo apie Mališauskų palivarką, retus apylinkėse akmeninius statinius. Pristatė didvyrišką šeimos pasiaukojimą – žydų išgelbėjimą karo metais.
Renginio vedėjas V. Plegevičius padėkojo renginio svečiams, pirmiausia Albinavos šeimininkams Vaclovui Mališauskui, taip pat Henrikui Mališauskui, ir įteikė knygas už pagalbą organizuojant renginį. Direktorius V. Plegevičius padėkojo ir šventės viešniai, ilgametei Rasos šventės rengėjai ir vedėjai, senųjų tradicijų puoselėtojai, Etninės kultūros globos tarybos narei Nijolei Balčiūnienei. Trakų miškų urėdijos darbuotojui įteiktas padėkos raštas už gamtos ir kultūros paveldo puoselėjimą. Stanislavai Bieliauskienei įteiktos knygos už tautosakos pateikimą. Nuolatiniams pagalbininkams organizuojant renginius Angelei Taraškevičienei, Vladai Valakevičienei, Agnei Urbanovič, Ramunei Jarmalavičiūtei, Mildai Leščinskytei, Benui Svinkūnui, Talvydui Špiliauskui įteiktos knygos „Miškas ir mes“. Vėliau visi žygio dalyviai buvo pakviesti į etnografines vaišes, skirtas Etnografinių regionų metams: vaišintasi dzūkiška burokų ir grabuzdų sriuba, urėdo grikine koše.
