Dažnam, paklaustam, ar yra kada lankęsis Zarasų krašte, atmintyje visų pirma iškyla ąžuolas. Stelmužės ąžuolas. Šis galiūnas yra seniausias ir storiausias medis ne tik Lietuvoje ir Pabaltijyje, bet patenka ir tarp seniausių ąžuolų visoje Europoje. Spėjama, kad senoliui apie 1000–1500 metų. Savo 13 metrų apimtimi (prie žemės), kurią apglėbti reikia beveik dešimties vyrų, jis kone dvigubai lenkia kitus Lietuvos ąžuolus.
Plačiai žinomas milžinas nuo senų laikų lietuvių tautosakon įsirėžęs. Kaip ir apie kitus neįprastai didelius gamtos paminklus, taip ir apie šį unikalų gamtos stebuklą vietiniai sekdavo padavimus. Sakydavo, kad po jo šaknimis slypi dideli turtai ar kad pačios šaknys – portalas į kitą dimensiją.
Plačiašakis Stelmužės ąžuolas mena daugelį Lietuvos istorijos laikotarpių: kadaise čia žyniai su vaidilutėmis kūreno šventąją ugnį ir degino aukas pagoniškiesiems dievams; ąžuolo pavėsyje ilsėjosi kunigaikščiai, o, amžiams bėgant, pro ąžuolą žygiavo galingos kariuomenės – vien ko verta istorija apie drevėje aptiktus ten besislėpusio ir mirusio Napoleono armijos kareivio griaučius!
Šiuo metu ąžuolą mėginama klonuoti ir jau keletą metų laboratorijoje vykdomi bandymai, norint išvesti ąžuolo dvynį, savo galia stebinsiantį mus mažiausiai du tūkstančius metų.
Kadangi apie ąžuolą kūrė legendas, tai akivaizdu – jis nesudygo ir neišaugo žmonių negyvenamoje vietoje. Ką dar galima pamatyti Stelmužės kaime? Kuo, be šio plačiai išsikerojusio galiūno, mus gali nustebinti vienos įdomiausių visos Aukštaitijos gyvenviečių istorija?
Pavažiavus keliolika kilometrų šiauriau nuo Zarasų, įveikus smagųjį „girtuoklių kelią“, atsidurtume unikaliame kaime, kuriame išlikę objektai liudija kažkada čia virte virusį dvaro gyvenimą.
Vienas iš svarbiausių minimos dvarvietės akcentų – Viešpaties Jėzaus kryžiaus filijinė bažnyčia. Kada tiksliai pastatyta ši bažnyčia – nėra žinoma. Istoriniuose šaltiniuose pateikiamos dvi skirtingos bažnyčios pastatymo datos: vienur minima – 1650 m., kitur siūloma manyti, jog ji pastatyta dar XVII a. pradžioje kaip dvaro koplyčia ir perstatyta vokiečių baronų Folkerzambų 1713 m. Ypatingą vertę turi unikalus bažnyčios interjeras: nagingi meistrai iš Latvijos nuvijo puošnias drožinių girliandas, juosiančias altorių ir sakyklą, meistriškai išdrožė ąžuolo lapus, vynuogių kekes, kankorėžius, gėlių žiedus. Tikras džiaugsmas akims, tyrinėjant šiuos šimtmečių senumo puošybos elementus.
Viena seniausių išlikusių medinių Lietuvos bažnyčių pradžioje priklausė kalvinizmą išpažįstančių vietinių gyventojų bendruomenei, vėliau ja ilgus amžius naudojosi katalikai. Šiandien bažnyčioje reguliarios pamaldos nevyksta, tačiau dėl savo išskirtinumo ji yra gausiai lankomas bažnytinio meno muziejus.
Čia atvykę ne tik išgirs daugiau įvairių tikrų istorijų, nutikusių Stelmužėje, bet ir vaizduotę žadinančių legendų ir padavimų. Bažnyčios varpinėje veikiančioje ekspozicijoje galės pamatyti nuotraukų, kuriose įamžintas senosios Stelmužės gyvenimas, apžiūrėti įvairius laikotarpius inscenizuojančias mažas figūrėles, ypač įsiminsiančias mažiesiems lankytojams.
Kitas įspūdingas, neatsiejamas dvarvietės statinys – Vergų bokštas. XVIII amžiuje statytas nedidelis, keturkampis netašytų lauko akmenų pastatas, manoma, buvo skirtas kalinti prasikaltusiems baudžiauninkams. Visgi šiais laikais keliamos įvairios versijos – svarstoma, kad tikriausiai jis buvo naudojamas kaip šaldymo patalpa. Už keliasdešimties metrų nuo bokšto matyti buvusių Stelmužės dvaro ūkinių pastatų griuvėsiai.
Pažinimo vertą buvusio Stelmužės dvaro istoriją liudija ne tik tokie monumentalūs statiniai, bet ir, atrodytų, nedideli objektai, kuriuos būtina pamatyti nuvykus į Stelmužę. Dažnas lankytojas nepastebi, kad dvarvietės parke, šalia bažnyčios ir ąžuolo, yra nedidelės Pirmojo Pasaulinio karo kapinaitės, kuriose palaidotas keletas žuvusių vokiečių karių. Pirmojo pasaulinio karo fronto įtvirtinimų išlikę už keliolikos kilometrų piečiau esančiuose Zarasuose, tad, tikėtina, kad kariniai veiksmai galėjo vykti ir Stelmužėje.
Lūkuriuojant prie bažnyčios durų, dėmesį patraukia šiek tiek nuošaliau esantis objektas. Tai – mauzoliejus, kuriame nuo XVIII amžiaus laidota ne viena bajorų – Stelmužės valdytojų Valujevų – karta. Per karus mauzoliejus nukentėjo, todėl palaikai buvo perkelti į bažnyčios rūsį. Kriptas su perlaidotais palaikais galima apžiūrėti nusileidus į bažnyčios požemius. Šalia buvusio mauzoliejaus – antkapinis juodo granito paminklas, ant kurio rusų kalba nurodyta, jog čia ilsisi Valujevų šeima.
Caro statytiniai Valujevai niekaip neatsiejami nuo Stelmužės dvarvietės istorijos. Valujevai buvo rusų didikų giminė, dvaro valdymą iš Folkerzambų perėmusi XIX amžiaus pradžioje. Garsiausias iš jų, Piotras Nikolajevičius, XIX amžiaus septintajame dešimtmetyje buvo iškilęs net iki Rusijos imperijos vidaus reikalų ministro posto. Kas žino, galbūt ir atostogaudavo gamtos apsuptyje esančiame giminės dvare?
Nepaisant tokių iškilių asmenybių, Valujevai vietovės istorijoje dažniausiai minimi neigiamame kontekste. Pasakojama, kad net panaikinus baudžiavą, jie pusantrų metų baudžiauninkams apie tai nepranešė. Šie sužinoję sukilo ir Valujevams teko kviestis ulonų dalinius maištui malšinti.
Be galingojo ąžuolo, šalia Stelmužės, pėsčiomis lengvai įveikiamu atstumu, stūkso kitas, dar senesnis gamtos paminklas. Pasakojama, kad labai senais laikais Lygumų akmenį, vyriausiojo iš velnių paliepimu, velnias nešė ir ketino užmesti ant bažnyčios, bet sunkiu akmeniu nešinas pragaro gyventojas supainiojo kryptis, sugiedojo gaidžiai ir akmenį numetė ten, kur jis ir guli dabar – už poros kilometrų nuo senosios bažnyčios. Vėlesniais, ne tokiais legendiniais laikais, 8 metrų skersmens akmuo buvo populiari medžiotojų susirinkimo vieta. Manoma, kad didžioji jo dalis yra po žeme ir, iškasus visą, akmuo gali būti net didesnis už Puntuką.
Viliojanti paslaptingų istorijų apipintais objektais Stelmužės dvarvietė yra patogi ir atitinkanti šiuolaikinius keliautojų poreikius: šalia ąžuolo įrengtas neįgaliesiems pritaikytas tualetas, įrengta šiuolaikiška vaikų žaidimų aikštelė, o vasarą čia veikia sezoninė lauko užkandinė. Maloni staigmena laukia ir parke pasodintoje ąžuoliukų alėjoje: ten kiekvienas iš pasodintų ąžuolų sodinukų skirtas vienai iš iškilių Lietuvos istorijos asmenybių. Didžiausi asmenybių nuopelnai surašyti prie ąžuoliukų pastatytose metalinėse lentelėse.
Norint artimiau pažinti šios vietovės istoriją organizuojama kūrybinė-edukacinė programa šeimoms (su įvairaus amžiaus vaikais) ,,Piešiu Stelmužės simbolį“. Dalyviai turi unikalią galimybę po atviru dangumi sukurti savo simbolį Stelmužės dvarvietei.
Stelmužės dvarvietė – tai vieta, kur galima įkvėpti didingo oro, pajusti Zarasų krašto kultūros paveldo skonį, pažinti buvusio dvaro istorinius klodus bei smagiai praleisti laiką keliaujant maršrutu po ežerų kraštą.
VšĮ Zarasų rajono turizmo informacijos centro informacija
