Pasakiškas kraštas – Stelmužė. Vieni sako, kad čia Lietuvos pakraštys, už kelių kilometrų nuo garsiojo ąžuolo – Latvija. Kiti nenori su tuo sutikti ir teigia, jog nuo čia tik prasideda Lietuva. Stelmužės ąžuolas jau jos pradžioje liudija šalies galią ir ilgaamžiškumą. Galima ginčytis daug, tačiau visi sutiks, kad retas Lietuvos žmogus nepabuvojo praeitį menančioje Stelmužėje, dažnas ąžuolo paunksmėje džiaugėsi nuostabia šio krašto gamta.
Senolis ąžuolas ošia, savo šakas skleidžia oriai ir išdidžiai. Dabar šis kraštas tylus ir ramus. O daug amžių krėtė jį karai, didžiuliai mūšiai. Šiuose kraštuose gyveno viena iš baltų genčių – sėliai. Jie mums nepaliko rašytinių šaltinių, apie jų kovas yra paminėta tik XI amžiaus metraščiuose. Apylinkėje esantys piliakalniai, Stelmužės ąžuolas taip pat mena sėlius, jų gyvenimą ir kovas. Jeigu galėtų prabilti šis gamtos paminklas, daug papasakotų.
Stelmužės ąžuolas yra storiausias ir seniausias Lietuvoje ir vienas iš seniausių Europoje. Jo aukštis 23 metrai, skersmuo 3,5 metro, apimtis prie žemės apie 13 metrų. Teigiama, kad ąžuolui daugiau kaip pusantro tūkstančio metų. Tačiau tiksliau patikrinti nebeįmanoma: labai gili ir plati yra medžio kamieno drevė, rievės jau seniai sunykusios. Lietuvos galiūno kamienui apglėbti prireiktų net 8–9 vyrų. Stelmužės vietovė rašytiniuose šaltiniuose minima tik nuo XVI amžiaus. Tačiau istorija byloja, kad gyventa čia buvo nuo seno.
Žmonės vertėsi žvejyba, medžiokle, žemdirbyste. Stelmužėje, prie gražuolio ežero, buvo pastatyta pilis. Dar anksčiau čia pagonys kūrendavo amžinąją šventąją ugnį, mažas ir didelis nuoširdžiai protėvių dievus garbino, dievams atnašavo. Stelmužės žmonės matė daug valdžių, istorijos vingių. Šis kraštas priklausė Livonijos baronams Folkerzambams, carinės Rusijos metais – dvarininkams rusams Valujevams, vėliau – vokiečiams Hanams.
O kiek istorijų, legendų eina iš lūpų į lūpas apie Stelmužės senolį. Vieni pasakoja, kad jo drevėje kažkada buvo rasti žmogaus griaučiai, šalia buvo prancūziškas šautuvas. Iš to gimė pasakojimas, kad ten slėpėsi Napoleono kareivis, bėgęs iš Rusijos ir miręs ąžuolo drevėje. Kiti pasakojo apie didžiulius lobius po ąžuolo šaknimis. Tik, regis, niekas taip ir nepasigyrė juos suradęs. Dar treti tvirtina, kad iš ąžuolo drevės galima patekti į požemius, kur yra tikras dvaras.
Tačiau šiandienos realybė yra žymiai sudėtingesnė, negu gražios ir įspūdingos legendos. Ąžuolas sunkai serga. Gydė jį, remontavo. Tiesa, prieš keletą metų senolis nukentėjo nuo vagišių. Jie nuplėšė vario metalą, kuris saugojo ąžuolą nuo gamtos negandų. Niekingi žmonės pavogė metalą ir kitą sykį.
Šalia senojo ąžuolo, kalno viršūnėje, stovi unikali bažnyčia. Įdomi jos istorija. Ji byloja, kad čia ošė didžiuliai Lygumų miškai. Čia ir buvo liuteronų koplyčia. Stelmužės dvaro darbininkai būdavo iš Latvijos atkeliavę latviai. Tačiau po daug metų jie išnyko iš šių kraštų. Jų vietą užėmė lietuviai, kurie dažnai bėgdavo iš dvaro dėl sunkios baudžiavos. Dvaro tarnai juos ieškodavo, surasdavo ir plakdavo rykštėmis. Dvarininkas išsiaiškino, dėl kokių priežasčių taip dažnai baudžiauninkai bėga iš dvaro. Viena iš svarbiausių buvo ta, kad šiame krašte nebuvo bažnyčios. Dvarininkas pažadėjo pastatyti Stelmužėje bažnyčią ir savo žodį ištesėjo. Stelmužės Šv. Kryžiaus bažnyčia yra labai įdomus talentingų kaimo meistrų kūrinys. Medinė evangelikų reformatų klasicistinio stiliaus bažnyčia Stelmužėje iškilo 1650 metais Livonijos baronų Folkerzambų rūpesčiu. Meistrai pastatė ją darbščiomis talentingomis rankomis vien tik kirviu, kaltu ir pjūklu. Bažnyčioje nėra nė vienos vinies. Tiesa, vinimis sukaltos tik durys. 1713 m. bažnyčia buvo latvių meistrų atnaujinta. Remontą finansavo Stelmužės dvaro savininkas baronas Folkerzambas. Šie meistrai irgi išsaugojo savo pirmtakų tradicijas – sienojai buvo tašomi kirviu. Manoma, kad tada ir buvo įrengtas dabartinis altorius ir sakykla. 1880 metais ji vėl buvo remontuota, tačiau šiam kultūros paveldo objektui dėmesio buvo skirta nedaug. Nuo 1908 metų ši bažnyčia tapo katalikų bažnyčia. Stelmužės bažnyčioje vyko ne tik sakralinės apeigos. Čia buvo įsikūręs ir Bažnytinio meno muziejus. Ir bažnyčia, ir muziejus sulaukdavo nemažai lankytojų.
Tačiau jau senokai bažnyčia dėl avarinės būklės buvo uždaryta. Rajono savivaldybės tarybos ir administracijos dėka jos restauravimas pajudėjo. Iš Europos žemės ūkio fondo Kaimo plėtros programos restauravimo darbams atlikti gauta 690 tūkstančių litų. Į šią gražią iniciatyvą atsiliepė ir Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos, paskyręs šiam mediniam stebuklui renovuoti 145 tūkstančius litų. Praėjusiųjų metų pabaigoje buvo pakeistas prakiuręs stogas, meistrai sutvirtino bažnyčios pamatus. Šiemet atlikti interjero restauravimo darbai.
Tad į Stelmužės Šv. Kryžiaus bažnyčios – unikalaus kultūros paveldo objekto – atidarymo po tvarkybos darbų iškilmes gausiai prigužėjo parapijiečių, zarasiškių bei jų svečių. Zarasų rajono savivaldybės meras Arnoldas Abramavičius ir Kultūros paveldo departamento prie LR kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė iškilmingai perkirpo juostą, o bažnyčios šventinimo apeigas atliko bei šv. Mišias aukojo Zarasų Švč. Mergelės Ėmimo į dangų bažnyčios klebonas dekanas Remigijus Kavaliauskas. Jis išsakė mintį, kad ši bažnyčia būtų visiems šio krašto žmonėms ne tik kultūros paveldo paminklas, bet ir dvasingumo vieta.
Pasibaigus šv. Mišioms šventė tęsėsi prie bažnyčios. Padėkota renovavimo organizatoriams ir vykdytojams. Rajono savivaldybės meras Arnoldas Abramavičius jiems ne tik pasakė daug padėkos žodžių, bet ir pažadėjo, kad jau ateinančiais metais turėtų prasidėti ir varpinės restauravimo, taip pat parko tvarkymo darbai. Renovuotos bažnyčios simbolinį raktą rajono merui įteikė renovacijos darbų direktorius Vincas Liutkevičius, o meras jį perdavė Zarasų krašto muziejaus, kuris ir prižiūri šį kultūros paveldo objektą, direktorei Ilonai Vaitkevičienei.
Šiltai šventės dalyvių buvo sutikta Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė. Ji džiaugėsi šiuo įvykiu ir sakė, kad Stelmužės bažnyčia, prisikėlusi naujam gyvenimui, reikšminga šalies kultūros paveldui, šio krašto žmonėms ir visai Lietuvai. Zarasų krašto muziejaus direktorė Ilona Vaitkevičienė į bažnyčios atidarymo iškilmes atvyko su Šlyninkos malūne iškeptais lietuviškos duonos kepalais. Jie buvo įteikti Kultūros paveldo departamento direktorei Dianai Varnaitei ir Vincui Liutkevičiui. Muziejaus direktorė daug padėkos žodžių išsakė ir šios šventės pagalbininkams. Daug padėjo rajono savivaldybės administracija, mero pavaduotoja Stasė Goštautienė, Imbrado seniūnas Vygirdas Žalkauskas, Zarasų meno mokykla, savivaldybės viešoji biblioteka, Zarasų kultūros centras, Stelmužės bažnytinio meno muziejaus prižiūrėtoja Aldona Šakalytė. Lietuvos Respublikos garbės kraštotyrininkas Jonas Nemanis prisiminė žmonės ir darbus, kurie buvo padaryta saugant ir puoselėjant šiuos nuostabius Stelmužės karšto paminklus.
Šventės dalyviams koncertavo Avilių kaimo ansamblis “Karkluoja”, vadovaujamas Danutės Alaunienės, Suvieko folkloro ansamblis “Čičirys” bei liaudiškos muzikos kapela “Cinkelis”, kuriems vadovauja Diana Skvarčinskaitė. Beje, kapeloje grojo ir šios seniūnijos seniūnas Gintautas Altanas.
Visi meno saviveiklos entuziastai, šventės dalyviai sudainavo dainą “Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos”.
ALKAS.LT MATOMAI PASIKRIKSTIJO IR KEICIA PAVADINIMA I ALTORIUS.LT
Pritariu, deja tai karti tiesa.
Kas nežino istorijos, visada lieka vaikais…