Nauji reiškiniai reikalauja naujų sąvokų. Kol nėra deramų lietuviškų atitikmenų, tenka naudotis tarptautiniais žodžiais ir jų vediniais.
Jau prigijo sąvoka „libkonas“, reiškianti liberalą, kuris vaidina konservatorių. Naują prasmę įgavo žodis „koloradas“ – šio juodai-gelsvai dryžuoto vabalo-kenkėjo vardu praminti šiuolaikinės Rusijos ir / arba sovietų santvarkos garbintojai. Laikas įvardyti dar vieną reiškinį. Liberkontrolis – tai libkonas, užsiimantis „trolinimu“, kitaip tariant – erzinimu ir provokavimu, ypač viešose erdvėse.
Ką sako liberkontroliai? Kad Lietuvai, o gal net visai Europai tėra dvi alternatyvos. Vakarų globalizmas, liberalizmas, viršvalstybinių struktūrų diktatas, stambaus kapitalo siautėjimas, homoseksualizmo plėtra ir masinė migracija. Arba Rytų, pirmiausiai – Rusijos autoritarizmas ir imperializmas. Ką sako koloradai? Iš esmės tą patį. Skirtumas tas, kad pirmieji renkasi pirmąjį variantą, antrieji – antrąjį. Nei vienas šių pasirinkimų nėra toks vienareikšmis, kaip vaizduoja jų šalininkai.
Vakarų pasaulyje, kuriam priklausome, dar tebėra šiek tiek demokratijos. Taip, alternatyvias jėgas siekiama užčiaupti. Taip, rinkimai klastojami. Taip, žiniasklaidoje vyrauja manipuliacijos. Taip, valdžios atskaitomybė mažėja kartu su pilietinės raiškos galimybėmis. Taip, švietime, kultūroje, politikoje siekiama įtvirtinti vieną ideologinę liniją, kuri pačiu savo turiniu – amorali ir destruktyvi. Bet Vakaruose dar išlieka galimybės diskusijai ir pilietinei-politinei kovai. To įrodymas – antisisteminių jėgų išsiveržimas į politikos viršūnes. Vakarai nėra vienalyčiai, ką bando teigti tiek liberalioji, tiek koloradinė pusė. Čia dar yra alternatyvos. Rusijoje – nebe.
Antra vertus, dabartinės Rusijos tapatinimas su sovietiniu komunizmu prasilenkia su tiesa. Dabartinėje Rusijoje ekonominė sistema – kapitalistinė-oligarchinė, o politinė sistema – fašistinė. Būtent fašistinė, o ne nacistinė. Saugant ir plečiant imperiją, etninės rusų žemės užleidžiamos gausiems migrantams iš visos plačiosios tėvynės. Nacistinėje šalyje tai būtų sunkiai įsivaizduojama. Antra vertus čia klesti vado kultas, visuomenė telkiasi aplink valdžią, ūkyje vyrauja oligarchai, glaudžiai susiję su valdančiąja sistema. Drauge, kaip ir klasikiniame fašizme, kuriama hibridinė valstybės ideologija, kurioje carinis paveldas dera su sovietiniu, Stalinas – su stačiatikių ikona.
Dar vienas absoliutinimas, prasilenkiantis su tiesa – tapatinti iš esmės neigiamą politinę sistemą su teigiamais dalykais, kurių pasitaiko bet kokios sistemos sąlygomis. Net sovietų laikais žmonės gyveno, mylėjo, kūrė. Tais laikais Lietuvoje gimė šedevrai operoje – „Pilėnai“, dramoje – „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“, filmografijoje – „Herkus Mantas“, „Tadas Blinda“, „Gyvenimas po klevu“, „Riešutų duona“ ir daugybė kitų.
Net sąjunginėje filmografijoje būta, į ką pažiūrėti. Daugelis juokėmės su geraširdžiu Šuriku, sukčiais nevykėliais Ostapu Benderiu ir Kisa Vorobjaninovu, svajojome su „Viešnia iš ateities“, o „persitvarkymo“ laikais gavome progą apmąstyti sudėtingą žmogaus būtį su „Šuns širdimi“.
Įžvalgesnė akis daugelyje šių filmų lengvai įžiūrėjo socialinę kritiką pačiai sovietų sistemai. Sukurti ir dar pateikti plačiosioms masėms tokius kūrinius totalitarinėje visuomenėje reikėjo stebuklo. Daug kas sakyta Ezopo kalba, kai kur atiduodant duoklę sistemai, kai kur sugudraujant. Pavyzdžiui „Šuns širdyje“ sovietų funkcionierių kabinetuose demonstratyviai kabojo pralaimėjusios komunistų stovyklos lyderio Levo Trockio portretas, o „Dvylika kėdžių“ baigėsi banalia sovietine didaktika apie liaudžiai perėjusį ponų turtą – ieškotuosius briliantus pasisavino valstybė. Nežiūrint to, dažname kūrinyje, atmetus duoklę sistemai, glūdėjo bendražmogiškos vertybės.
Žinoma, būta ir kitokių kūrinių. Pigios, lėkštos sovietinės propagandos. Ji net vyravo. Bet atvirai sakant, ji sulaukė mažiau populiarumo kartu paėmus, nei vienas epizodas iš klasikos. Pavyzdžiui – „Sėkmės džentelmenuose“ rodomos sovietinių pareigūnų vilos, liaudžiai vos suduriant galą su galu. Arba Georgijaus Vicino frazė „Kaukazo belaisvėje“ apie humaniškiausią pasaulyje sovietų teismą. Popsas visur popsas. Ar sovietinis propagandinis, ar vakarietiškas komercinis. O klasika visur klasika. Nepriklausomai nuo kūrybos šalies ar sąlygų.
Tiesą sakant, gebėjimas kurti sunkesnėmis sąlygomis nusipelno dar didesnės pagarbos. Bepigu kurti laisvėje. Pabandykit kalėjime. Dar daugiau. Poreikis atsirinkti, atmetant duoklę sistemai, priimant bendražmogiškas ir tautines vertybes labiau skatino mąstymą, nei vienareikšmiai, idealizuoti personažai ir siužetai kai kuriuose šiuolaikiniuose kūriniuose. Tais laikais klasikai kūrė ne dėl sovietinės sistemos, o nepaisydami jos, arba sugebėdami ją apeiti.
Liberkontroliai, atmesdami, išjuokdami, sudergdami visą tai, ką žmonės kūrė kalėjimo sąlygomis, elgiasi ne tik ciniškai. Jie elgiasi nepraktiškai. Nesinorėtų manyti, kad jie tyčia pila vandenį ant koloradų malūno, bet praktiškai jie daro būtent tai. Neįtikėtina ir tai, kad jie patys to nesuvoktų. Veikiau jiems į tai paprasčiausiai nusispjauti. Ką gi jie priešpriešina tais laikais sukurtai klasikai? Pigų komercinį popsą ir vulgarų, kupiną agresijos, išvietės lygio humorą. Ką pasirinks žmogus, ragavęs vieno ir kito? Su kuo jis tapatinsis? Kuri pusė jam bus priimtinesnė?
Norėdami to ar ne, liberkontroliai gausina koloradų gretas. Pasirinkdami lėkščiausias ir šlykščiausias Vakarų kultūros ir politikos gyvenimo formas, jie skatina ieškoti alternatyvos. Ir čia atsiveria erdvės Rusijos propagandai. Rinktis iš esamos informacinės pasiūlos – lengviau, nei ieškoti savos alternatyvos. Nepriklausančios nei vienai pusei. Juolab kad tiek metų skelbta, jog jokios trečios alternatyvos nėra. Jei liberkontroliai patys suvokia savo veiklos pasekmes – juo blogiau. Reiškia, herostratiškas susireikšminimas, atkreipiant į save dėmesį viešu dergimu, jiems svarbesnis už tautos ir valstybės ateitį.
Dvasine, intelektualine ir moraline prasme liberkontroliai mažai kuo skiriasi nuo koloradų. Ir vieni, ir kiti – vergai. Iliustratyviausias pavyzdys – šviežiai pasirodęs straipsnis, kurio moto – aš norėčiau būti okupuotas Amerikos. Išties, jei alternatyva tik tarp Rusijos ir Amerikos – aš taip pat mieliau būčiau okupuotas Amerikos. Bet aš atmetu patį tokį pasirinkimą. Net nesvarstau.
Sovietų sistemai jau braškant, kai kas kalbėdavo – geriau priklausyti jankiui, nei burliokui. Dėsninga, jog taip kalbėdavo būtent reformuotieji komunistai. Laisvės lygoje ar kitoje rezistencinėje organizacijoje tokios kalbos būtų tiesiog nesuprastos. Ten svarstyta vienintelė alternatyva – laisva Lietuva. Sąjūdyje, deja, būta ir vienokių, ir kitokių. Šiandien progresyviuosius komunistus keičia liberalai, libkonai ir liberkontroliai.
Koloradai ir liberkontroliai sudaro savotišką simbiozę. Kuo labiau stiprėja vieni, tuo labiau jie stiprina kitus. Stiprina ir gausina. Internete jau pasirodė puslapiai, kurių moto – Nekenčiu dabartinės sistemos labiau, nei tarybinės. Išgirdęs liberkontrolių propagandą, labiau nekenčiantis Vakarų neigiamųjų pusių renkasi Rusiją. Išgirdęs koloradų propagandą labiau nekenčiantis Kremliaus ir sovietų renkasi Vakarus – su visomis jų neigiamomis pusėmis. Viena pusė kitą vis labiau radikalizuoja. Vienas žingsnis iki pilietinio karo. O čia pat, kaimynystėje, bus, kam juo pasinaudoti.
Pralaužti ydingąją sistemą, kur liberalus globalizmas maitina Kremliaus šalininkus ir atvirkščiai, galima tik atmetus šią sistemą iš esmės – su abiem tariamomis jos alternatyvomis. Kol pripažįstame pačią schemą, tol joje gyvuos abi alternatyvos. Jei manome, kad vieną dieną liberalai galutinai nugalės, o koloradai išnyks, tos dienos gali tekti laukti labai ilgai. Labiau tikėtina, kad įsiverš Rusija ir įves čia savo tvarką, pasinaudodama tais pačiais koloradais. Tuomet liberalams teks skubiai vyniotis meškeres ir dumti į Vakarus. Arba susitapatinti su nauja sistema. Cinizmo jiems tam užtektų.
Neutralizuoti abi puses tėra vienas kelias. Blaiviai, kritiškai vertinti tiek Vakarų, tiek sovietų, tiek dabartinės Rusijos gyvenimą, atsijojant grūdus nuo pelų. Plėtoti alternatyvią žiniasklaidą ir kultūrą, telktis į vieningą politinį judėjimą, kurio tikslas – ne Briuselis, ne Maskva ir net ne Vašingtonas, bet Lietuva. Racionaliai pasirinkti tarptautinius sąjungininkus – žinoma, kad dabartinėmis sąlygomis pagrindiniai Lietuvos sąjungininkai – Vakaruose, bet tuo pat metu stiprinti ryšius su savo regiono šalimis – Latvija, Estija, Ukraina, ilgesnėje perspektyvoje – Baltarusija. Bet pirmiausiai pasakyti, jog būdami Vakaruose, privalome išlikti savimi, orūs ir laisvi.
Apsivalys dar Vakarai nuo visų “lyberolų”, nebus kur jiems dumti. O ir reikalo dumti nėra – konjunktūrininkai visuomet ras kam subinėn lįsti, by tik atsilygintų.
Labai norėčiau, kad autorius sušvelnintų savo toną, žodyną ir rašytų lyg iš mažunėlę išmintingesnės, mažiau supykusio kuklaus žmogaus pozicijos, kadangi dabar ši aštriai “suvyniota” žinia pasiekia tik siaurą skaitytojų ratą.
Kita vertus, pritariu tam, kas yra sakoma.
Nereikia baimintis sakyti teisingų ir protingų idėjų, nes jos pačios savaime yra patrauklios. Gaila, kad viešojoje erdvėje panašių nuomonių beveik nepamatome.
Vargu, ar dabar ideologijos turi kokią žymesnę įtaką žmonėms, didžiųjų šalių rungimasis pasauliniame lygmenyje vyksta daugiau ekonominių-finansinių ir karinių pajėgumų stiprybėmis, o karinės peštynės kyla tik vietovėse nacionaliniu, religiniu, istorinių neapykantų pagrindais, be to, dažnokai dar tik dėl to, kad yra galingųjų savo interesais sukurstomi veiksmai. Tad autoriaus politinių jėgų suskirstymai yra daugiau kabinete išgalvoti negu iš tikrųjų esantys.
Būtent, kad konservatoriai ir liberalai tautininkus laiko Lietuvos priešais ar net Maskvos agentais. Taip jie nori supainioti visuomenę, įtikinti, kad visi tautiškai nusiteikę žmonės yra Putino gerbėjai. Todėl, manau, ir nėra populiarūs tautininkai Lietuvoje.
Greičiausiai ne dėl to: visi mato tautininkuose tik viena – tik lietuvių kėlimą ir nieko daugiau.
Kada rinkėjų daugumai rūpi, iš esmės, ekonominė padėtis ir jų pačių gerbūvis, dėl ko ir yra balsuojama už tuos, kurie, lyg ir, ką nors gali nuveikti ta linkme.
Tautininkams irgi dera keistis.
Sutinku – jie turi tapti tautiškais tikrais socialdemokratais.
Prie ko čia socialdemokratiškumas?
Tiesiog reikia sukurti tokią ekonominę programą, kad rinkėjai suprastų – štai kas išmano ką ir kaip reikia daryti.
deja, šių dienų realijos tame, kad propagandos ir pjaro mechanizmai yra itin ištobulėję. Daugiau pažinę yra bent jau girdėję apie masinio poveikio psichologinio ginklo priemones. Tiesa, jas kontroliuoti ir manipuliuoti gali tik labai turtingi klanai. Kai kurios šios priemonės savo laiku atrodė gana kurioziškai – kalbu apie Kašpirovskio vardu vykdytą eksperimentą, bet, reikia pripažinti, kad poveikis buvo tikrai milžiniškas. Žvelgiant į šių dienų politinių kampanijų akcijas, akylesniam visiškai akivaizdu, kaip kvailinama minia. Deja, projektas 3D(depopuliacija-gyventojų mažinimas,deindustrializacija-pramonės griovimas ir debilizacija- per TV,spaudą,švietimą) veikia globaliai. Tie, kurie nė nemano kažkuo padėti liaudžiai – išreklamuojami kaip gerovės kūrėjai. Belieka žvelgti tik į tai, kas prasprūdo pro cenzūrą .Pvz.liberalo E.Masiulio arogantiška nuostata biedniokų atžvilgiu: “už 4000 tūkstančius dirba tik durnius”. Išmokę skaityti tarp eilučių sovietmečiu, dalis piliečių tą sugeba ir dabar, bet, deja, didžioji dalis – yra 3D aukos.
Labai teisingas straipsnis. Turėtume ieškoti alternatyvos, to vienintelio trečiojo kelio, kuris padėtų mums išlikti. Deja, sėdintys valdžioje, kuriems priklausytų tuo rūpintis yra ir neprotingi, ir aklai tarnaujantys Briuseliui. Jiems šiandien gerai: sotūs, pilvai auga, o kas bus rytoj, kas atsitiks su valstybe, tauta – tai jau ne jų reikalas. Blaivaus proto Lietuvai reikia, kaip gryno oro. Jeigu, neduok Dieve, užpuls didysis kaimynas – vieni spruks kur akys veda, kiti, kurie liks labai greitai “perjungs plokštelę” ir tarnaus uoliai atėjūnui. Jei nieko neįvyks – išnyksim šitoje europinėje pelkėje. O trečiasis kelias – tautiška, nacionalinė ir nepriklausoma Lietuva, kai valdžia net ir gimtąją kalbą pasirįžusi išdarkyti, šeimas suardyti ir viską klusniai daryti ką tik Europos Sąjunga palieps – alternatyvus kelias sunkiai įmanomas.
Tai ne joks trečias kelias.Tai Tautos kelias-pagrindinis, perduotas mums tėvų ir protėvių tai mūsų Tautos kelias.Kiti keliai jau kitų sugalvoti ir mums pritaikyti.Todėl Tautos išmintis ir sako:”Nemesk kelio dėl takelio”.Konstitucijos 38 straipsnis mums sako”Saugoti ir tausoti tėvų palikimą”.Tas palikimas ir yra ne bulvių maišas bet dvasinis turtas:papročiai,tradicijos valstybė, moralė,šeima,kalba orumas,santūrumas,išmintis-visa tai kuo buvo apdovanoti mūsų tėvai ir protėviai.
Vyrai (о kodė tik mes , o todėl , kad mūsų moterys, didžiausia pagarba, augina TauTa), rašantys ” alkas. lt ” pasiaukodami “alkui” , aukokite Savę. Prašau , žodį Tau – Ta rašykite iš didžiosios raidės. Dabar savo maloningą prašymą bandysiu paaiškinti. Kantrybės. Pirma. Tai mūsų pradžių pradžia. Tai mūsų gimimas, tai Lietuvių Tautos gimimas(gal mes ir kitaip gimimo laiku vadinomės). O ar jums nesvarbu , kada esate gimę? Ar jums nesvarbu , kas jūsų Tėvai. Ar jūsų Tėvas, Mama neturi būti gerbiami , nors rašant iš didžios raidės. Pabandykit tai pasakyti, nuėję į valstybinę įstaigą. Ką gausi- špygą taukuotą (žmonės sako, kad tai totoriškas pirštų sulankstymas). Tai apie ką aš čia. Ai prisiminiau.
Kilmingi, gerbiantys ir laikantys Savę aukščiau už kitus gyvius , Savo gyvatą aukštinantys žmonės, turintys Savo žemės gabalą , Savo kalba (labai sena) – privalo nusimesti baudžiauninko, vergo , netikėlio, “chamo’ (ką lenkai sako) naštą. Pakelti galvą ir pasakyti mes esame TAUTA! Gerbkite mus, nes mes kitų ne niekinam , mes kitos kilties žmones gerbiam . Jų dabą , jų kalbą, papročius. Tebūna taip.
Kadangi tėvai mus šieimoje auklėjo savo pavyzdžiu,taip buvo ugdomas orumas,santūrumas, pagarba kitam ir sau, man nepriimtinas tekstas su prasivardžiavimais.Minties taiklumas užklojamas chamizmu tampa nepatrauklus.Kam į gėlą vandenį pilti kokią koka kolą?Kas čia nesusitūrėjimas ar negebėjimas iš vidaus išmesti kažkokio brudo -to kas trukdo protingai gražiai minčiai lietis laisvai netampomai už ausų ir plaukų?