Mūsų protėviai – pirmieji gamtosaugininkai, globoję ąžuolų giraites su išskirtiniais medžiais ir akmenų šventyklomis, taip pat upelius, ežerus, šaltinius ir kalnelius. Tausodami gamtą, protėviai patyrė ne vien augalų, grybų, gydomąjį poveikį, bet ir vandens, akmenų bei ugnies teigiamą poveikį žmogaus savijautai. Dėl rašytinių šaltinių stokos daugelio dalykų mes nežinome, todėl privalome atsigręžti į savo tautosaką. Tai – aukso gysla, jungianti mus su protėvių palikimu. Jos dėka mes iš naujo atrandame ir pajuntame savo bočių didybę ir galybę. Išlikę gyvi pasakojimai mums tik patvirtina žinią, kad čia – jotvingių gyventos teritorijos. Tai – karingiausia baltų gentis, žuvusi po prūsų kovose su kryžiuočiais ir jų pagalbininkais.
Būdų miškas su paslaptingu Sienakalniu ir ąžuolais, piliakalniais, pilkapiais, akmenimis mums išsaugojo dalį protėvių palikimo. Intuponių akmenys, arba alkavietė – svarbus objektas mūsų bočių kultūrai ir religijai pažinti. Šiuos akmenis pažinau dar ankstyvoje vaikystėje, kai senelis Vaclovas mane su mažamete sesute vesdavosi „malkauti“. Parodęs apsamanojusius akmenis, pasakęs, kad „akmeniniam bliūde stovintis vanduo yr akmenio kraujas, daro žmogų jaunu ir drūtu, tik reikia juo suvilgyt burną ar ty, kur sopa“.
Praėjo daug metų, bet senelio pasakojimai apie akmenis, medžiuose „pakūtavojančias dūšiukes“, ąžuolus, suaugusiomis šakomis ir kitus dalykus, liko visam gyvenimui. Gaila tik, kad 1969 metais neišmanėliai akmenskaldžiai sunaikino Juodąjį akmenį, ant kurio, pasak Stanislovo Bisikirsko, per senovines vestuves šokdavo net šešios poros. Akmenis visados saugojo miškas, tik pastaruoju metu vykdomi plyni kirtimai, sunkiasvorės technikos važinėjimai kažin ar padės viską išsaugoti.
Plynai išpjovus mišką, apie valstybės saugomą Intuponių alkavietę, nekontroliuojamai pradėjo tankiai augti atžalos. Jeigu gerbiame protėvių palikimą, ši vieta turėtų būti sutvarkyta. Pirmasis pagalbininkas ir iniciatorius tvarkyti alkavietę yra Gintaras Aleksiūnas su savo bičiuliais vilniečiais, folkloro ansamblio „Jorė“ nariais. Prieš keletą metų šiems nuostabiems žmonėms teko vesti ekskursiją po Stakliškių apylinkes, ir nuo to laiko jie žavisi turtingu krašto kultūriniu palikimu ir nuostabia gamta. Pirmąjį gegužės mėnesio savaitgalį iš miestų suvažiavę entuziastai (Valdas dviračiu net iš Vilniaus atmynė!), tvarkė alkavietę, vadavo akmenis nuo nupjautų medžių šaknų, samanų, šienavo atžalas, pasodino šešis „drūtmedžius“ – ąžuoliukus.
Ir akmenys vėl sušvytėjo, vėl teikia mums jėgas, kviečia nepamiršti tautos atminties, gerbti ją ir perduoti savo vaikams. Šalia kelio Intuponys – Karklyniškės, šalia alkavietės pastatėme lentelę kultūringiems lankytojams.
Užsukite čia, pasidžiaukime kartu ir didžiuokimės, ką turime. Baigdama dėkoju Gintarui Aleksiūnui, kilusiam iš to paties Intuponių kaimo, visam šauniam ansambliui „Jorė“. Jie, pasaulį garsindami lietuviškomis dainomis ir tautos atmintį žadinančiais darbais, tapo pavyzdžiu jaunimui.
Gerbiamų lankytojų ir privačių miškų tvarkytojų noriu paprašyti, kad nepalikinėtų miškuose šiukšlių, taip padėtų išsaugoti protėvių paveldą ir unikalią krašto gamtą.
Tvarkydami šį objektą, padarėme dar ne viską, liko iškasti keletas kelmų. Prie šio darbo žadėjo prisidėti Stakliškių seniūnijos seniūnas, kuris tvarko daugelį kultūros paveldo vietų, piliakalnius ir kitus Stakliškių kraštą garsinančius objektus.
Autorė yra Aukštadvario regioninio parko kultūrologė
