Lietuva neteko Nepriklausomybės akto signataro ir pagrindinio Sąjūdžio įkvepėjo bei vieno iš kūrėjų Romualdo Ozolo. Jis, kaip ir visai neseniai iškeliavęs Algirdas Patackas, yra vienas tų, kuriems šiandienos ir ateities Lietuvos kartos, žinodamos tai ar ne, visada liks skolingos už Nepriklausomybės stebuklą.
Romualdas Ozolas buvo tikra asmenybė, kuri šiandien, galbūt, labiau būtų vertinama didesnes demokratines tradicijas turinčiose valstybėse. Jis turėjo Lietuvos viziją, kuri atsispindėdavo jo filosofiniuose raštuose, straipsniuose ir viešose kalbose. Šią viziją nuo jos taip iki galo ir nesupratusių idėjinių priešininkų jis gindavo ne banaliu žeminimu persmelkta emocine retorika, bet apmąstytų argumentų kalba. Ir nepaisant to, kad Romualdas Ozolas dėl ligos pastaruoju metu viešumoje reiškėsi retai, jo išėjimas yra didžiulis praradimas Lietuvos politikos ir mąstymo kultūrai. Tai kultūrai, kuri Lietuvoje reprezentuoja tikrą vakarietišką mąstyseną, savyje neatsiejamai nešančią argumentacijos, subtilaus sąmojo ir pagarbos žmogui derinį. Romualdas Ozolas, kad ir kaip kritiškai vertindavo šiandieninės Lietuvos padėtį, niekada neleido sau tyčiotis nei iš savo tautiečių, nei iš politinių ar idėjinių oponentų, kurių liko iki pat jo išėjimo Anapilin. Principinis tikėjimas, kad gali būti kitaip, geriau, nors ne iš karto, tikriausiai buvo tas akstinas, Romualdui Ozolui leidęs išlaikyti žmogiškumą ir pagarbą kitiems įvairiomis aplinkybėmis.
Romualdo Ozolo išėjimas visada bus didžiulis praradimas tai Lietuvos daliai, kuri Nepriklausomybę supranta plačiau, nei tik kaip laisvę nuo bet kokio įsipareigojimo kitam tautiečiui, tautos ir valstybės bendrajam gėriui. Jo išėjimas visada liks praradimu tiems, kuriems laisvė visų pirma – politinė, o ne ekonominė kategorija, telaiduojanti galimybes neribotam nuosavybės gausinimui. Nepriklausomybė jam buvo nuolatinis tapsmas – tiek žmogaus, tiek tautos, tiek pačios valstybės mastu. Nepriklausomybėje jam glūdėjo ir pačios laisvės supratimas. „Juk nepasakysi, kad laisvė – tai bėgimas į užsienį, kaip sako kai kurie mūsų vadai ir vaikai? Ar kad laisvė – tai mušti vienas kitą ir žudyti? Visiškai neanalizuojamas atsakomybės klausimas taip ir lieka valstybinės mąstysenos paraštėje“, – sakė jis.
Šie viename jo interviu pasakyti žodžiai – tarsi aidas iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio bendrosios programos. Pastarosios trečiasis skirsnis „Žmogaus ir piliečio teisės“ pradedamos sakiniu „Politinė valstybės santvarka privalo teisiškai garantuoti asmens laisvių ir pilietinių pareigų darną“. Romualdo Ozolo asmenyje atsispindėjo tokios valstybės santvarkos – Sąjūdžio Lietuvos – žmogaus tipas. Ne visiems patinkančiais, bet taikliais pasisakymais bei įžvalgomis, jis leisdavo blaiviai suvokti, kad laisvė niekada nėra dovanojama veltui. Nepriklausomos valstybės kūrimas neapsiriboja tik jos paskelbimu, bet privalo būti kiekvieno normalaus piliečio kasdienis darbas. Darbas, Romualdo Ozolo žodžiais tariant, „ne tiktai sau — sau ir kitam žmogui. Būtent žmogui, o ne administratoriui, būtent žmogui, o ne chimerai“.
Pastaroji Romualdo Ozolo ištara nuskambėjo 1988 spalio 22, Vilniaus Sporto rūmuose vykusio Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo metu. Taip jis kalbėjo tada, bet nesunku atspėti, kad ir šiandien pakartotų tą patį. Tačiau taikytų šiuos žodžius nebe sovietiniam, bet europiniam biurokratui. Romualdas Ozolas kritikavo Europos Sąjungą dėl jos akivaizdžių trūkumų ir prieštaravimų, už kuriuos ji ir dabar griežtai kritikuojama senosiose valstybėse-narėse. Čia jis buvo itin nuoseklus ir savo geležine logika atlaikydavo bet kokią kritiką. Ypatingai Romualdas Ozolas nerimavo dėl staiga išaugusių tautiečių emigracijos mastų. Tačiau bene didžiausią šiurpą jam kėlė įžūlūs ir sovietmečio dvasia dvelkiantys niekieno nerinktų eurobiurokratų pasisakymai, kad tautos ir nacionalinės valstybės yra istorijos šiukšlyno sąvokos. Tokia vis atviriau skleidžiama Lietuvos kaip administruojamos teritorijos vizija nesutapo su Romualdo Ozolo suverenios ir su kitomis sugyvenančios lietuvių tautos kuriamos valstybės vizija. Europos biurokratai Lietuvos perspektyvą matė labai pažįstamai, pernelyg pažįstamai… Panašiai kaip TSRS partinis veikėjas Michailas Suslovas, kažkada sau leidęs ištarti garsią frazę „Lietuva bus, bet be lietuvių“.
Romualdas Ozolas visada liks norinčios ir gebančios savarankiškai (nereiškia izoliuotai ar uždarai) mąstyti ir kurti asmenybės pavyzdys. Anuomet jis atsisakė matyti Lietuvą ir jos ateitį taip, kaip ją liepdavo matyti Maskva. Ir šią poziciją jis atstovėjo kaip ąžuolas iki pat Nepriklausomybės iškovojimo. Kai po keliolikos laisvės metų jis atsisakė į Lietuvą ir jos ateitį žvelgti vien Briuselio akimis – jis liko nesuprastas. Nesuprastas, nes, kaip ir seniau, stengėsi iki galo stovėti už jo tautos ir valstybės išlikimą laiduojančius politinius bei ekonominius interesus. Romualdas Ozolas buvo tikro politiko vardo nusipelnęs žmogus – įžvalgus, praktiškas, vizionierius. Šį vardą jis nusipelnė ne tik dėl pastarųjų savybių, bet daug labiau dėl didžiulės meilės savo tautai ir Lietuvai. Ir tai yra savybė, kurios iš Romualdo Ozolo turėtų pasimokyti visi dabarties ir ateities politikai.
Jei istorijos rašytojai bus sąžiningi ir teisingi, Romualdas Ozolas lietuvių ateities kartoms visada išliks doro politiko pavyzdžiu. Jaunoji karta iš jo išmoktų, kad išsilavinimas, principingumas, išmanymas ir tvirtumas, o ne pigus populizmas, žeminantys tauškalai ar oportunizmas yra garbingo politiko dorybės. Romualdas Ozolas jaunajai kartai būtų tikrai naudingas mąstymo mokytojas, savo įžvalgomis padėsiantis peržengti šiandien populiarų, tačiau primityvoką ir niekur nevedantį „Lietuvos pasaulyje“ arba „globalios Lietuvos“ galvosenos kultą. Jei taip nutiks, ateities kartos pamažu atras „pasaulį Lietuvoje“. O tada galės prisiminti ir pakartoti 1988 metais spalio 22 Vilniaus sporto rūmuose Romualdo Ozolo ištartus žodžius:
„Visa, kas trukdo sužibėti čia mūsų proto šviesai, paliksime nuošaly. Kiekvieną kad ir nedidelę idėją kaupsim čia šiandien į mūsų išminties piramidę. Kas kuo amžinas. Mes būkim amžini savo dvasios jėga. Kelio atgal nėra! O į priekį, į savarankiškumą — jis be pabaigos!“.
A. t A. Romualdui Ozolui. Ačiū Pauliui už straipsnį.