Lietuvos edukologijos universitete (LEU) pedagogines specialybes studijuojantys studentai dažniausiai jau nuo pirmo kurso turi pedagoginių praktikų ir gyvai susipažįsta su savo būsimu darbu, išbando save mokytojo kėdėje. Donata Majauskaitė, LEU IV kurso lituanistikos studentė, pedagoginę praktiką atliko ne Lietuvoje, o Vokietijoje įsikūrusioje Vasario 16-osios gimnazijoje. Mergina tikina daug išmokusi iš savo praktikos vadovės ir mokinių, pamačiusi stiprią bendruomenę, kur visada bendraujama, šypsomasi, kartu dirbama ir švenčiama. „Ir aš spėjau pasijausti šios bendruomenės dalimi“, – sako ji. Mergina tvirtina, kad dirbti mokytoju yra pats geriausias būdas išlikti jaunatviškam.
„Juk šalia mokytojo yra daug jaunų žmonių, kurių įtaką jis nuolat jaučia. Tik, gaila, kai kurie mokytojai įtakos nepriima, galiausiai pamiršta džiaugtis savo darbu, aplinka ir apskritai gyvenimu“, – apgailestauja Donata.
Kodėl pasirinkote atlikti praktiką Vasario 16-osios gimnazijoje?
Pirmiausia Vasario 16-osios gimnazija yra viena iš keleto lituanistinio švietimo įstaigų užsienyje, kuri nėra savaitgalinė. Čia vyksta pamokos lietuvių kalba kiekvieną dieną, dirbama kuriant lietuvišką aplinką šalia vokiškos. Tai daro gimnazijoje dirbantys pedagogai lietuviai, kurie stengiasi, ieško naujų ugdymo būdų, kad lietuvybė gimnazijos aplinkoje nebūtų nustumta, siūlo neformaliojo ugdymo būrelių, t. y. ateitininkų, tautinių šokių, choro ir kitų. Saugoti lietuviškumą nėra lengva, nes gimnazijoje mokosi ir lietuviai, ir vietiniai vokiečių vaikai, todėl buvo įdomu pamatyti, kaip šios dvi kultūros ir kalbos „gyvena“ po vienu stogu. O praktikos metu pamačiau, kad jos čia ne tik „telpa“, bet dar ir priima kitų tautybių mokinių, pavyzdžiui, baltarusių, tailandiečių ir kt. Be to, buvau girdėjusi daug gerų atsiliepimų apie šią gimnaziją iš anksčiau čia praktiką atlikusių studentų. Dabar ir aš galiu prie jų prisidėti, nes Vasario 16-osios gimnazija tikrai yra ypatinga.
Kaip manote, ar skiriasi Jūsų mokiniai Vokietijoje nuo besimokančių Lietuvoje?
Jie ir skiriasi, ir nesiskiria. Žinote, ir čia, ir Lietuvoje vaikai yra vaikai – jie irgi kartais būna išdykę (juokiasi – aut. past.). Tačiau didžiausias skirtumas yra tas, kad gimnazijoje lietuviams ir vokiečiams beveik visi dalykai dėstomi vokiečių kalba. Taigi šiuo atveju lietuviams reikalavimai itin aukšti, pagrindiniai dalykai dėstomi vokiškai (kartu su gimtakalbiais). Gimnazijoje yra lituanistinė programa, kuri privaloma visiems lietuvių kilmės vaikams, lietuviškai jie mokosi lietuvių kalbos ir literatūros, Lietuvos istorijos, religijos, muzikos, progimnazijos klasėse ir geografijos, politikos ir ekonomikos. Reikia paminėti ir tai, kad gimnazistai turi unikalią galimybę – jie gali laikyti lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą raštu arba žodžiu.
Savarankiškumo įgūdžius gimnazistai gali ugdytis gyvendami gimnazijos bendrabutyje. Aišku, kad su jais daug dirba bendrabučio darbuotojai – stengiasi sukurti kuo jaukesnę atmosferą, jog vaikai jaustųsi kaip didelėje šeimoje. Tačiau tikrųjų namų ir artimųjų ilgesys, ypač mažiesiems mokinukams, labai ryškus, ir jie, kaip tikri studentai, savaitgaliais traukia namo.
Kokią didžiausią pamoką Jums davė ši praktika?
Davė labai daug ir labai įvairių dalykų. Labai šilti ir draugiški žmonės, mokyklos administracija, mokytojai, mokiniai yra labai malonūs, supratingi. Pamačiau stiprią bendruomenę, kur visada bendraujama, šypsomasi, kartu dirbama ir švenčiama. Ir aš spėjau pasijausti šios bendruomenės dalimi. Aišku, įgijau kompetencijų, būtinų pedagogui. Daug išmokau iš savo praktikos vadovės, t. y. gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos Birutės Augustanavičiūtės, kuri atsidavusi darbui ir vaikams. Ji man yra sektinas pavyzdys. Mokiausi ir iš vaikų. Ne tik vedžiau jiems pamokas, bet kartu ir gyvenau bendrabutyje, turėjau galimybę matyti juos ne tik pamokose, bet ir laisvalaikiu. To nebūčiau pamačiusi mokykloje Lietuvoje.
Ką Jums labiausiai patiko mokytis mokykloje? Gal galėtumėte pasidalyti patirtimi ir plačiau papasakoti, kaip Jums sekėsi rinktis studijas po mokyklos?
Mokykloje sekėsi daug dalykų, lankiau įvairių būrelių, domėjausi muzika, kinu, istorija, literatūra… Taigi apsispręsti, ką studijuoti, buvo labai sunku. Atliekant praktiką kai kurie vyresni gimnazistai, paklausti apie būsimas studijas, pateikdavo aiškų atsakymą, ką ir kokiame universitete nori studijuoti. Man taip nebuvo – aš rinkausi tarp daugelio specialybių, o pati geriausia nuolat keisdavosi. Į studijų pasirinkimą žiūrėjau labai rimtai – tariausi su mokytojais, tėvais, skaičiau abiturientų forumus, domėjausi aukštosiomis mokyklomis ir analizavau siūlomas studijų programas. Rinkausi iš populiarių, gerai įvertintų specialybių, nors kartais pasvarstydavau ir apie visuomenės ne taip gerai vertinamą mokytojo specialybę. Tačiau galutinį sprendimą priėmiau pati ir nusprendžiau, kad visgi mokytojo darbas man atrodo tinkamiausias. Lietuvių kalba man patiko mokykloje, todėl tikslią kryptį pasirinkti nebuvo sunku. Nors šis sprendimas buvo didelė staigmena mano lietuvių kalbos mokytojai, kuri apie tai nieko nežinojo (šypsosi – aut. past.)
Ar su pedagoginiu darbu siejate savo ateitį?
Tikrai neatmetu galimybės dirbti mokytoja. Mano galva, tai pats geriausias būdas išlikti jaunatviškam. Juk šalia mokytojo daug jaunų žmonių, kurių įtaką jis nuolat jaučia. Tik, gaila, kai kurie mokytojai įtakos nepriima, galiausiai pamiršta džiaugtis savo darbu, aplinka ir apskritai gyvenimu.
Kaip manote, norint tapti geru mokytoju reikalingas pašaukimas ar pedagoginės žinios? Kokius reikalavimus keliate sau kaip pedagogei?
Reikia visko. Kartais net idealiai pasiruošus pamokai, parašius gerą planą ar susiradus naują metodą gali nepavykti. Tai priklauso nuo mokytojo, nes vaikai visada į jį reaguoja. O mokytojas turi būti draugiškas, atsidavęs klasei, pamiršęs kitas savo problemas, universalus, besikeičiantis, o ne tik gerai mokantis, įvaldęs pamokos vedimo techniką. Jei mokytojas bijos būti nenuspėjamas ar tiesiog pasikalbėti, pajuokauti, jis nusibos mokiniams, pamokos taps nuobodžios, neliks motyvacijos mokytis. Todėl ir pati keliu sau tokius reikalavimus – į pamoką eiti ne tik tinkamai pasiruošus dalykiniu aspektu, bet ir geros nuotaikos, nusiteikus bendrauti.
Studijuojate Lietuvos edukologijos universitete, neseniai atlikote pedagoginę praktiką, netrukus gausite ir bakalauro diplomą kartu su pedagogo kvalifikacija. Koks, Jūsų nuomone, yra mokytojo vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje?
Gal žmonėms iš šalies taip ir neatrodo, bet tai beprotiškai daug pastangų ir atsakomybės reikalaujantis darbas. Mokytojai ne tik moko ir ruošia brandos egzaminams, bet ir daro labai didelę įtaką vaikams. Bet kurio dalyko mokytojas tiesiogiai ugdo jauną žmogų, formuoja jo charakterį, požiūrį. Neatsargus žodis gali pakeisti mokinio ir mokytojo santykius ir apskritai jo bendravimą su suaugusiais žmonėmis.
Kaip manote, koks turėtų būti ateities pedagogas?
Nemanau, kad geras ateities pedagogas būtų robotas ar kompiuteris (juokiasi – aut. past.) Visgi žmonių ryšys visada bus svarbus. Jis ypač reikalingas pamokoje, kur kiekvienas jos dalyvis yra unikali asmenybė. Dėl to ir anksčiau, ir dabar, ir ateityje pedagogai turi kreipti dėmesį į mokinio individualumą.