A. Kubilius. Ar socialdemokratai apgins Lietuvą nuo Putino skatinamo „korupcijos eksporto“

Seimo opozicijos lyderio Andriaus Kubiliaus kalba, pasakyta spaudos konferencijoje Seime 2015.02.09 d.

Rusija ir Vakarai

Nėra lengva susivokti visoje pastarųjų dienų tarptautinių įvykių karuselėje: Angela Merkel ir Fransua Olando (Francois Hollande) pastangos kalbėtis ir su Petro Porošenka ir su Vladimiru Putinu, A. Merkel šios dienos kelionė į Vašingtoną pokalbiams su Baraku Obama (Barack Obama), siekiant rasti efektyvų sprendimą, kaip sustabdyti V. Putino agresiją. Tokia iniciatyva, nors gali ir suneraminti dėl pokalbių su V. Putinu panašumo į 1938-ųjų metų Vakarų lyderių pokalbius su Hitleriu, vis tik suteikia ir vilties, kad didžiausių ir galingiausių Vakarų pasaulio demokratijų lyderiai aktyviai įsijungia į Putino agresijos suvaldymą.

Be abejo, V. Putinui yra smagu jaustis svarbiu, kai pas jį tartis skuba pasaulio galingieji. Nesvarbu, kad tą svarbos jausmą jis sau sukuria tūkstančių ukrainiečių gyvybių sąskaita.

Vis dėlto atrodo, kad Vakarų lyderiai jau nebegali taikytis su totaliniu ir kruvinu V. Putino cinizmu, kai jo propagandistas Sergejus Lavrovas aiškina, kad Vakarai negali tiekti ginklų Ukrainos kariuomenei, nes tai sukels tariamą pavojų Rusijai, o tuo tarpu pati Maskva milžiniškais kiekiais tiekia sunkiąją ginkluotę ir kariuomenę, ir taip okupuoja Ukrainos teritoriją.

Suprantama, kad dalis Vakarų lyderių baiminasi, kad Vakarams pradėjus tiekti ginklus Ukrainos kariuomenei, V. Putinas sugebės patiekti dar daugiau ginklų ir kariuomenės į Donecko regioną. Taip, kaip buvo praeitų metų vasarą, kai separatistai buvo beveik sutriuškinti Ukrainos kariuomenės ar taip, kaip įvyko pastarosiomis dienomis, kai visą savo ir Rusijos suteiktą galią sutelkę separatistai bandė užimti Debalcevo miestą ir patyrė skaudų pralaimėjimą. Į tokią įvykių eigą reaguodamas, kaip matėme, Putinas iš karto pagrasino, kad iki vasario pabaigos padidins Zacharčenkos pajėgas dvigubai, iki 100 000 karių.

Tačiau paliekant neginkluotą Ukrainos kariuomenę vieną, be vakarietiškos ginkluotės, gintis nuo modernios ir žymiai didesnės Rusijos kariuomenės, ir Vakarams nesiimant kitų neginkluotų, tačiau pačių efektyviausių priemonių sustabdyti Rusijos agresiją, tolesnė tokia Vakarų laikysena vis labiau darytųsi panaši į Ukrainos išdavystę. Tokia išdavystė būtų ir kokie nors Vakarų siūlymai V. Putino agresiją sustabdyti, faktiškai atiduodant jam į rankas dalies Ukrainos teritorijos suverenitetą ar už Ukrainą nusprendžiant, kad ji turi nebenorėti būti NATO nare.

Todėl tikėčiausi, kad pastarojo meto Vakarų lyderių intensyvios konsultacijos, taip pat ir su V. Putinu, rodo tik tai, kad Vakarų lyderiai pradeda suprasti, kad V. Putinas turi būti sustabdytas, neišduodant Ukrainos. Tikėčiausi ir to, kad Vakaruose yra pradedama suprasti ir tai, kad V. Putino žodis žadant taiką nieko nebereiškia, o jo veiksmus, sustabdant savo paties agresiją, gali lemti tik Vakarų ryžtingi veiksmai.

Kokie veiksmai, šalia karinės paramos Ukrainos kariuomenei, galėtų įtikinti V. Putiną imtis realių veiksmų ir sustabdyti savo agresiją Ukrainoje? Kokių pastangų Lietuva turėtų imtis, kad įtikintų Vakarus tokių veiksmų imtis?

Lietuva, net ir tiekdama ginkluotės elementus Ukrainos kariuomenei, viena pati nesugebės tinkamai apginkluoti Ukrainos kariuomenės. Iš kitos pusės akivaizdu, kad kitos NATO šalys kiekviena savarankiškai spręs ginkluotės tiekimo Ukrainos kariuomenei klausimą ir Lietuvai jas įtikinti pakeisti savo nuomonę būtų labai nelengva.

Iki šiol įvestos asmeninės ar atskirų sektorių sankcijos, nors ir yra skausmingos Rusijai, bet V. Putino įžūlios, kruvinos agresijos vis dar nesustabdo.

Vienintelė nauja sankcija, kuri galėtų priversti V. Putiną atsisakyti savo agresyvių planų – tai Rusijos atjungimas nuo tarptautinės atsiskaitymų sistemos SWIFT. Tai tikrai skausmingai paveiktų visą Rusijos finansų sistemą, neveltui Vladimiras Medvedevas jau pagrasino, kad tokio Vakarų veiksmo atveju Rusija galbūt atsakytų ir atsaku „be apribojimų“ (galimai – net kariniu).

Lietuva turėtų ES formatuose inicijuoti tokios iniciatyvos svarstymus, nors ir mažai tikėtina, kad artimiausiu metu tam būtų pritarta. Tačiau Kremlius turi žinoti, kad tai intensyviai svarstoma.

Lengviau ir efektyviau būtų siekti svarbių Vakarų politinio žodyno ir teisinio vertinimo permainų, kurios galėtų būti veiksmingos įtikinant V. Putiną stabdyti savo agresiją.

Lietuva gali savo partneres pirmiausia įtikinti paprasčiausiai pakeisti retoriką ir žodyną, kad Vakarai nustotų kalbėti apie „krizę Ukrainoje“ ar „Ukrainos krizę“. Toks ligšiolinis žodynas yra labai naudingas V. Putinui, nes jis sudaro vaizdą, kad V. Putinas čia yra ne prie ko. Todėl Lietuva galėtų inicijuoti partnerių politinį susitarimą, kad nuo šiol, tai ką V. Putinas daro Ukrainoje turėtų būti vadinama „Putino karu“. Taip pat Rusija ne Jungtinių Tautų (nes Rusija ten bet kokius sprendimus vetuos), o Europos Sąjungos sprendimu turėtų būti pripažinta karine agresore, o taip vadinami separatistai turėtų būti pripažinti teroristinėmis organizacijomis.

Įvedus į politinį ir teisinį Europos žodyną tikslų terminą, atspindintį realią padėtį – „Putino karas“, nesunku būtų pradėti lyginti „Putino karą“ su „Slobodano Miloševičiaus karu“, o tai neišvengiamai atvestų prie priminimo, kad Slobodanas Miloševičius savo dienas užbaigė Hagos Tribunolo kalėjime.

Vienintelis realus veiksmas, kurį Vakarai gali padaryti, kad įtikintų V. Putiną sustabdyti savo kruviną agresiją, tai įtikinamai parodyti jam asmeniškai, kokia tarptautinė teisinė atsakomybė, net ir su Hagos tribunolo perspektyva, jo laukia.

Lietuva galėtų nedelsiant pradėti konsultacijas su partneriais, siekdama, kad tokie veiksmai būtų pradėti derinti.

Savo ruožtu mes su tokiu pasiūlymu kreipsimės į Europos Liaudies Partijos (ELP) vadovybę, siūlydami tai aptarti ELP forumuose, kurių artimiausias įvyks jau vasario 12 d., Briuselyje, prieš neformalią Vadovų Tarybą. Kaip žinote ELP vadovybei priklauso ir A. Merkel, ir J.K. Junkeris, ir D. Tuskas, ir daugelio ES valstybių premjerai.

Lietuva negali apginkluoti Ukrainos, bet Lietuva gali parodyti V. Putinui aiškią jo ateities perspektyvą – Hagos tribunolą, ir gali padaryti viską, kad ši perspektyva taptų realybe.

Rusijos „korupcijos eksportas“ ir Lietuva

Tačiau rūpindamasi kova su V. Putino agresija tarptautinėse erdvėse, Lietuva negali užmiršti ir vidaus frontų, kur pastaruoju metu ne be Kremliaus paramos, kaip iš gausybės rago pasipylė įvairiausio atspalvio grubių provokacijų: nuo su klaidomis užtepliotų ant namo sienos antirusiškų užrašų iki antinatinių demonstracijų prie JAV ambasados, ar Vilniaus liaudies respublikos facebooko paskyros atsiradimo. Visa tai yra aiškios provokacijos, jas nėra sunku atpažinti ir akivaizdu, kas yra tokių provokacijų užsakovas.

Tačiau šalia tokių ryškiai matomų dalykų, su kuriais nėra sunku kovoti, yra žymiai subtilesnių dalykų, yra problemų, kurios Lietuvoje vis dar yra neįveikiamos, ir kurios gali būti labai sėkmingai panaudotos to paties Kremliaus įvairių „minkštųjų galių“ realizavimui.

Gerai visiems pažįstamas Edvardas Lukašas (Edward Lucas), ne vieną kartą yra sakęs ir raginę Vakaruose kovoti su svarbiausiu ir pavojingiausiu Vakarams Rusijos eksportu – korupcijos eksportu. Rusijos nešvarūs pinigai, prasiskverbiantys į Vakarų šalių politikos, žiniasklaidos ar ekspertinį pasaulį, yra žymiai pavojingesni nei kokios nors grubios provokacijos ar net rusiškų TV kanalų juoda propagandinė dezinformacija. Tą patį nesenai lankydamasis Vilniuje pakartojo ir Michailas Chodorkovskis.

Turime suprasti, kad Lietuvos politikos finansavimo skaidrumas, rinkiminių kampanijų finansavimo skaidrumas yra toks pat svarbus Lietuvos ginklas nuo V. Putino agresijos, kaip ir krašto apsaugos finansavimo didinimas.

Kodėl valdantieji taip bijo neeilinės sesijos?

Deja, mūsų pastangos užkirsti tam galimybes šioje rinkimų kampanijoje susiduria su milžinišku valdančiųjų pasipriešinimu, kurie patys, bent jau darbiečiai ir tvarkiečiai, savo kampanijas finansuoja naudodami skandalingas „juodųjų buhalterijų“ schemas, o po to pajungia savo daugumos galią Seime tam, kad trukdytų teisėsaugai atlikti reikalingus tyrimus arba neteisėtai neleisdami sušaukti neeilinę Seimo sesiją tam, kad tai būtų galima aptarti. Keisčiausia, kad pataikaudami savo koalicijos partneriams, taip elgiasi ir socialdemokratai.

Seimo Pirmininkės veiksmai, neleidžiant Seimo mažumai, surinkusiai ir įteikusiai Seimo Statute numatytą parašų kiekį, organizuoti neeilinės Seimo sesijos, yra šiurkštus ne tik Statuto normų laužymas, bet ir grubus esminių demokratijos principų pažeidimas. Klostosi pavojinga tendencija, kai Seimo vadovė, sužlugdžiusi darbingos Etikos ir procedūrų komisijos sudarymą, vis dažniau pradeda elgtis grubiai nebepaisydama Statuto normų, nes žino, kad jokia Seimo Etikos ir procedūrų komisija jos nesustabdys. Po to, kai penktadienio Seimo valdyboje išaiškinau, kad pagal Seimo Statutą, po to kai Seimo Pirmininkei buvo įteikti Seimo narių parašai, joks parašų atsiėmimas nebeturi juridinės reikšmės, tai gavome naują paaiškinimą, kad sesija nebus šaukiama, nes Seimo Pirmininkei nepatinka, kaip atspausdintas buvo pats sesijos sušaukimo reikalavimas. Toks Seimo Pirmininkės elgesys yra skandalingas ir visiškai netoleruotinas, nes tai kelia grėsmę pamatiniam demokratijos principui – taisyklių turi laikytis visi: ir turintys daugumą, ir jos neturintys. Šiuo metu dauguma vis dažniau pradeda galvoti, kad ji sau gali leisti taisyklių nebesilaikyti, nes jos niekas dėl to nenubaus.

Ar socialdemokratai supranta savo atsakomybę?

Iki šiol socialdemokratai pasižymėjo tuo, kad padėjo ir Darbo partijai, ir Tvarkai ir teisingumui iki rinkimų apsisaugoti nuo rinkėjų teisės žinoti ar jie teisėtai finansuoja savo partinę veiklą ir rinkimų kampanijas. Išgirdus ką galimai yra kalbėjęs socialdemokratas Alytaus meras, tokia koalicijos bendrystė vietinėje korupcijos gamyboje ar jos importe, ar bent kolektyvinėje savigynoje, nebestebina.

Gerai, kad Premjeras, supratęs kaip socialdemokratai atrodys po tokio pokalbio paviešinimo, nutarė skubiai šaukti partijos Tarybą. Būtų dar geriau, kad partijos Taryba apsvarstytų ne tik Alytaus mero skandalą, bet ir socialdemokratų partnerių analogiškus skandalus: Darbo partijos rinkimų kampanijos finansavimą Vilniuje ir tvarkiečių nenorą skubiai suteikti galimybę Specialiųjų Tyrimų Tarnybai toliau tęsti tyrimo jų partijos skandalingoje istorijoje „perkant dramblius“.

Socialdemokratams pats metas apsispręsti – ar jie yra pasiruošę ginti Lietuvą nuo V. Putino skatinamo „korupcijos eksporto“, ar jie patys yra to eksporto vartotojai. Socialdemokratai turi suprasti, kad jie yra atsakingi už tai ar teisė į demokratinius rinkimus Lietuvoje šiuose rinkimuose bus suteikta Lietuvos žmonėms, ar ji bus paprasčiausiai pavogta, tam vėl panaudojant juodąsias buhalterijas ir neaišku iš kur atėjusius didelius pinigus.

Neeilinė sesija yra ne opozicijos politikavimas, tai opozicijos bandymas apginti Lietuvos žmonių teisę į sąžiningą politiką. Socialdemokratai gali ir privalo apsispręsti kurioje pusėje jie yra. Jie gali nedelsiant sustabdyti neteisėtą Seimo Pirmininkės elgesį.