Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato psichologas Arūnas Norkus sako, kad šių dienų Lietuvoje pamintos pamatinės vertybės, dėl to mūsų visuomenė stokoja vidinio padorumo ir elgiasi kaip egocentriškas paauglys. Kada baigsis mūsų valstybės paauglystės periodas?
„Bėda yra ta, kad mokykla dabar yra tapusi tik mokymo paslaugų teikėja, pamirštant, kad ji privalo ir auklėti, ugdyti, – sako A.Norkus. – Į mokyklas atėjo nauja mokytojų karta, išmokyta tik perteikti žinias, bet neišmokyta perteikti vertybes. Šią misiją tėvai dabar atlikti turi vieni patys.“
– Kodėl didelė dalis Lietuvos žmonių nuo problemų Tėvynėje linkę bėgti į užsienį? – pasiteiravo „Respublika“ Arūno Norkaus.
– Jei žvelgtume į šią problemą iš mano profesinės pusės, toks žmonių pasirinkimas yra visiškai natūralus. Visais laikais žmonės ieškojo „kažko geriau“. Tas „geriau“ yra galimybės arba sąlygos patenkinti savo poreikius. O štai tie poreikiai gali skirtis. Vieniems svarbu saugumas, kitiems – fizinių, išgyvenimo poreikių užtikrinimas.
Manau, kad didžioji dalis emigrantų užsienyje ieško saugumo: materialinio, emocinio ar psichologinio. Niekam ne paslaptis, kad Lietuvos visuomenės psichinė sveikata yra labai prasta. O prasta ji todėl, kad mūsų šalyje neužtikrinami baziniai pamatiniai saugumo poreikiai. Žmonės stokoja stabilumo, užtikrintumo ateitimi. Ir iš čia kyla beviltiškumas.
Jaustis beviltiškam yra labai sunku, todėl tas beviltiškumas užklojamas pasąmoniniu pykčiu, kuris išoriškai pasireiškia per agresyvumą. Dabartinėje visuomenėje mes matome daug saviagresijos apraiškų: tai – ir alkoholio, narkotikų vartojimas, agresyvus elgesys vairuojant, didžiuliai greičiai…
– Atgimimo metais visa Lietuva buvo kupina entuziazmo, pozityvios nuotaikos. Kas lėmė, kad tokią nuotaiką užgožė agresija?
– Manau, darant esmines reformas šalyje buvo nueita ne tuo keliu. Pavyzdžiui, švietimo reforma buvo nukreipta į žinių įgijimą, bet ne į vertybių pažinimą. Ugdomąją mokyklos funkciją beveik prieš šimtmetį akcentavo ir žymus mūsų kraštietis profesorius Stasys Šalkauskis. Tačiau mokykloje šiai funkcijai vietos neliko. Buvo pasirinkta žinojimo koncepcija, o tautinė koncepcija, rengta habilituotos socialinių mokslų daktarės Meilės Lukšienės ir jos bendraminčių, pamiršta.
Ir koks to rezultatas? Mokykla nebeugdo bazinių pamatinių vertybių. Vietoj bendruomeniškumo išbujojo individualizmas. Tokiam individui svarbūs tik jo pasiekimai, noras pasirodyti, ir jam visiškai neįdomu, kaip jaučiasi šalia esantis žmogus. Neliko teisingumo ir dorumo poreikių, nebeugdomi taurumas, pakanta, atgaila, užuojauta.
Vienas mano geras draugas kitados skyrėsi su žmona ir apie ją nepasakė nė vieno blogo žodžio. Paklaustas, kaip sugeba taip susivaldyti, jis atsakė: „Žmona man padovanojo dešimt savo gyvenimo metų ir sūnų. Tai kaip aš galėčiau ją žeminti? Ją žemindamas žeminčiau save.“ Tai ir yra taurumas, kurio šiandien taip trūksta mūsų visuomenėje.
– Gal žinote kokį stebuklingą receptą, kaip nepasiduoti negatyvumui?
– Visų pirma įveikti negatyvius dalykus geriausiai padeda kritinis mąstymas. Kiekvienas žmogus turėtų užduoti sau klausimą, koks jo gyvenimo tikslas. Atsakęs į šį klausimą žmogus kas rytą galės sau pripažinti: „Džiaugiuosi, kad esu.“ Nes jis patirs vidinę laisvę kurti savo gyvenimą taip, kaip norisi, būti, kuo norisi: rašytoju, šokėju, verslininku, dailininku…
Deja, didžioji dalis žmonių sako truputį kitaip: „Džiaugiuosi, kad turiu.“ Mūsų visuomenėje per ketvirtį amžiaus nepriklausomybės metų pasikeitė netgi kalbėjimo maniera. Dabar sakoma „gauti pinigų“, nors visąlaik pinigus būdavo įprasta uždirbti. Kai pinigus kažkas duoda, labai lengva gyventi, bet žmogus atpranta savimi pasirūpinti pats. Toks žmogus visą laiką laukia, kad jam kas nors ką nors duos, ir nusivilia, kad davė per mažai.
Pasiturinčiai gyvenančių tėvų vaikai mokyklose gauna nemokamus pietus, žmonės pašalpų atvažiuoja su mersedesais. Tokie apsukruoliai kaip paramą gaunamas kruopas sušeria kiaulėms, o kažkas, kam tikrai reikalinga pagalba, jos nesulaukia.
– Specialistai sako, kad Lietuvoje iki 2040-ųjų liks vos 2 mln. gyventojų. Kaip sustabdyti tą nykimą?
– Jei žiūrėtume sistemiškai, visuomenė yra pati save gydanti sistema, o sistema visuomet geba save pagydyti, atrasti negeroves ir jas panaikinti. Visuomenė – kaip miškas, kurį galima iškirsti, bet jis vis tiek ataugs iš naujo. Nes lieka šaknys, lieka sėklos, kurių niekas iš dirvožemio taip greitai neišrinks.
Tik štai miškui ataugti reikia kelių dešimtmečių, o visuomenei atsigauti, išsivalyti ir išsigydyti, ko gero, reikia šimto ir daugiau metų. Bet vis tiek ji išsigydys. Ateis laikas, kai tie išvažiavusieji sugrįš. Galbūt lietuvių tauta nebebus tokia, kokią mes įsivaizduojame, nebus tokia, kokia buvo prieš 100 metų. Bet to ir nereikia, nes tauta turi vystytis.
– Bet ar ta tauta bus nacija? Juk lietuvių tautai prognozuojamas ištirpimas kitų tautų katile…
– Žydų tauta neišnyko, nors jai irgi buvo prognozuojamas išnykimas. Ji, neturėdama nuosavų žemių, valstybės, tūkstančius metų sugebėjo išlikti. Lygiai taip pat išliks ir lietuvių tauta.
Išliks esant kelioms išlygoms. Jei išsaugos kalbą – vieną seniausių pasaulyje. Jei nepamirš šiaudinių sodų bei kitų tautinių tradicijų, jei nepamins savo kultūros. Juk mes pasauliui įdomūs tik tuo, kuo išsiskiriame– savo archajiška, unikalia ir nepakartojama kultūra.
Vytauto Didžiojo universitetas atliko tyrimą, apklausdamas užsienyje gyvenančius lietuvius. Aiškintasi, kiek jie save dar laiko lietuviais, kas jiems svarbu. Tie, kurie save tebelaikė lietuviais, lietuvybę suvokė per tautinius simbolius ir tradicijas. Jiems lietuvybė – tėvų kalba, tėvų šalies istorija, Kūčių stalas, piršlys vestuvėse, cepelinai…
– Tačiau Tėvynėje likusi didelė dalis žmonių kažkodėl nusigręžia nuo lietuviškų tradicijų ir stačia galva neria į svetimą kultūrą, švenčia svetimas šventes…
– Gal ir gražios tos užsieniečių šventės, bet jos – ne mūsų. Svarsčiau, kodėl jos prigijo Lietuvoje. Manau, taip yra todėl, kad atkurta savarankiška ir nepriklausoma visuomenė dar išgyvena paauglystę, ji dar tik bręsta. O paauglystės periodu visada svarbu tik tai, kas žėri, kas blizga…
Mes tarsi gyvename instinktais, kurių svarbiausias – malonumo instinktas. O turime išmokti gyventi vertybėmis, nes brandus žmogus jomis ir vadovaujasi. Visuomenėje per daug vartotojiškumo. Bet aš galvoju, kad visuomenė subręs.
– Kodėl ta mūsų visuomenės paauglystė užsitęsė net ketvirtį amžiaus?
– Nepamirškime, kad paauglystės periodu vyrauja egocentrinis mąstymas – svarbiausias dalykas yra „aš“. Tuo metu visas pasaulis sukasi apie mane, o aš esu to pasaulio bamba.
Mūsų visuomenė tokia ir jaučiasi: svarbi, nemokanti gyventi kartu su kitomis tautomis, dažnai jas niekinanti. Iškeliame save aukščiau už slavus, varžomės su latviais ir estais, stengiamės pasirodyti visa galva aukštesni už juos. Tai – labai paaugliška, tačiau branda tikrai ateis. Dabar mums neįdomu, kas po mūsų liks ateities kartoms. Bet kai užaugsime, tai taps įdomu.
– O ar neliks tos ateities kartos prie kultūros griuvėsių, jei į dainos rūbą įvilktus raginimus žudyti šiandien bandoma pateikti kaip meno kūrinį?
– Čia ir yra to instinktais grįsto gyvenimo padarinys. Seniau žemaičiai pašiepdavo: „Kad ir nežmoniškai, bile kitoniškai.“ Tai ir šioje situacijoje lygiai tas pats – pažiūrėkite, koks aš šaunus, kokią aš dainą sukūriau. Nesvarbu, kad tai padariau visiškai nemąstydamas apie pasekmes. Žiūrėkite į mane ir žavėkitės.
Brandus žmogus, brandi tauta ir visuomenė visada pagalvos apie vieno ar kito poelgio padarinius. Jei kalbėtume apie tokių dainų autorius – jie dar gana jauni, neišaugę vaikiškų kelnių. Todėl jiems ir atrodo, kad jie – labai šaunūs. Bet jie tokie atrodo tik patys sau, nes mąstantiems žmonėms tokie jų „šedevrai“ nepriimtini. Greičiausiai išaugę savo paauglystę tokie autoriai gailėsis savo poelgių, jiems bus gėda.
Žodžio laisvė visada susijusi su atsakomybe, todėl atsakomybę turime ugdyti nuo mažų dienų. Laisvė be atsakomybės – tai jau anarchija.
– Ko palinkėtumėte „Respublikos“ skaitytojams švenčių proga?
– Šviesių minčių, taurių jausmų ir šalia savęs turėti žmogų, į kurį visada galima atsiremti, jam nusišypsoti, paglostyti jo ranką, paverkti kartu, apkabinti.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“
Kodėl mokyklas kritikuojate.?Mokykla tapo beteisė.Mokiniai ką nori , tą daro.Mokytojai negali net vaikų sudrausminti.Didžiausia kaltininkė. tai TV ką ji rodo nuo pat nepriklausomybės laikų.Ar mokė padorumo,gero elgesio,kaip elgtis šeimoje, kaip reikia gerbti senus ir nesveikus žmones, kaip jiems padėti.Jokių gerų filmų nemačiau, tik kopijavimas vakarų muštynes, smurtą ir seksą
.Net nebėra žodžio gražus pakeistas į seksualus.Pamynę savo vertybes ir turime tokias pasekmes.Ką pasėjome, tą ir pjauname.Tokia mano nuomonė.
Kazkokia mistine seniausia indoeurpieciu kalba.. Juokinga. O kas dar? Va, zemaiciai dar kazka islaike nuo LDK. Vienzo paskutinai pagonys ir vis dar paskutiniai baudziavininkai…
Sako, daktaras Mengelė buvo labai malonus bendravime žmogus…
Iš „psichologo“ Arūno Norkaus Raseinių apylinkės teismui pateiktos ekspertizės, kurios pagrindu teismas priėmė neteisėtą ir nežmonišką nutartį neleisti seneliams Kedžiams matytis su anūke:
„Iš pagarsintų laiškų, rašytų anūkei, matyti, kad laiškuose nėra nuoširdumo“.
„nė viename laiške nebuvo pasakyta, kad seneliai myli anūkę.“
Vien iš tokių sakinių matyti šio „psichologo“ dalykinis lygis.
Dar perliukas: „Be to emocinis spaudimas laiškuose – neigiamą poveikį stengiamasi padaryt, kai vis skaičiuojama, kiek dienų nesimatė su anūke.“
Beširdis sistemos aptarnavimo sraigtelis su giliai įmerkta uodega.
Žmonės jūs ar ne žmonės?
Jeigu Brinkazis rašo tiesą, o manyčiau, kad taip ir yra, nes juk užtampytų po teismus, jeigu tai būtų netiesa, tampa akivaizdu, kodėl autoriaus Arūno Norkaus išdėstytos mintys yra tokios, švelniai tariant, paviršutiniškos. Vien šita citata ką atskleidžia:
Vienas mano geras draugas kitados skyrėsi su žmona ir apie ją nepasakė nė vieno blogo žodžio. Paklaustas, kaip sugeba taip susivaldyti, jis atsakė: „Žmona man padovanojo dešimt savo gyvenimo metų ir sūnų. Tai kaip aš galėčiau ją žeminti? Ją žemindamas žeminčiau save.“ Tai ir yra taurumas, kurio šiandien taip trūksta mūsų visuomenėje.
Juk čia psichologas rašo. Pasakodamas šią istoriją jis laaabai daug pasako apie save. Man, tiesą sakant, baisu darosi, dėl jo kompetencijos ir dėl jo asmeninių savybių bei nuostatų. Normali jo, kaip jis sako, draugo elgsena jam atrodo kaip koks stebuklas. O ko verta vien nežeminimą vadinti taurumu?