Č. Iškauskas. Karaliaučiaus krašto statusas vėl svarstytinas

Kaliningrado sritis (mūsiškai – Karaliaučiaus kraštas) vis labiau kaitina aistras, nes dabar jo likimą nori nenori reikia susieti su Krymo aneksija. Atrodo, visai neseniai, rugpjūčio pabaigoje, 75-ųjų Molotovo – Ribbentropo pakto metinių proga rašėme, kad Rusijos invazija į Krymą ir naujos grėsmės Baltijos kraštams vėl užaštrino Karaliaučiaus krašto priklausomybės diskusijas.

Spalio pradžioje į šį chorą įsijungė jau liūdnai pagarsėjęs Rusijos politologas, karinių politinių tyrimų centro vedantysis ekspertas Michailas Aleksandrovas. Būtent jis prieš keletą mėnesių už Lietuvos pretenzijas „Gazpromui“ ir pritarimą sankcijoms ragino Rusiją „spausti ten, kur turi aiškų strateginį pranašumą, t.y. Baltijos valstybėse“, o prireikus jas okupuoti. (Sutapimas ar ne, bet jo bendravardis ir bendrapavardis M. Aleksandrovas net 25-rius pokario metus buvo aukštas, generolo majoro laipsnį turėjęs KGB ir partinis pareigūnas Lietuvoje, po to KGB viršininkas Kaliningrado srityje).

Rusų karinį ekspertą suerzino Lietuvos analitiko Lauryno Kasčiūno svarstymai apie Potsdamo konferencijos nutarimus, o labiausiai šis: kaip Rusija užėmė Krymą, taip Potsdamo konferencijos šalys-dalyvės galėjo kelti klausimą apie Kaliningrado srities gražinimą Vokietijai. M. Aleksandrovas teigia, kad šioje konferencijoje jokių susitarimų dėl Kaliningrado srities nebuvo pasirašyta ir jokių sąlygų nenumatyta. Politikos mokslų daktaras užbaigia agresyvia teze: jei J. Stalinas išreikalavo Rytų Prūsijos teritorijas, tai dabar Rusija turi teisę kelti klausimą dėl Klaipėdos priklausomybės…

Prieš 70 metų, 1944 m. spa­lio 16-ąją, Rau­do­no­sios ar­mi­jos 3-ojo Bal­ta­ru­si­jos fron­to da­li­niams įžen­gus į Rytp­rū­sius, bu­vo at­vers­tas vie­nas šiur­piau­sių An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro is­to­ri­jos pus­la­pių, užprogramavęs šio seno baltų krašto problemą ilgiems dešimtmečiams. Rugpjūtį rašėme, kad Jaltos, Teherano ir Potsdamo konferencijose buvo sprendžiamas ne tik Vokietijos „linčo“ klausimas, bet ir buvusių jos teritorijų priklausomybės problema. Pastarojoje konferencijoje ypač paaštrėjo diskusija dėl Vokietijos reparacijų. J. Stalinas teigė, kad karas SSRS kainavo daugiau kaip 750 mlrd. JAV dolerių, gi sąjungininkai tikino, jog šis skaičius neviršija 10 mlrd. Galų gale J. Stalinas nusileido su sąlyga, jei Karaliaučiaus kraštas priklausys Sovietų Sąjungai, o Rytų Prūsijos dalis – Lenkijai. Jis rėmėsi 1944 m. vasario 27 d. gautu Vinstono Čerčilio (Winston Churchill) laišku, kuriame britų premjeras pripažino sovietų „istoriškai gerai pagrįstas pretenzijas“ į Rytų Prūsiją. Buvę karo sąjungininkai dėl šventos ramybės eilinį kartą nusileido…

Taip, tuometiniams sąjungininkams daug nekvaršinant galvų, Potsdamo konferencijoje Karaliaučiaus kraštas, kaip teigia rusų istorikai, „galutinai ir neterminuotai“ pripažintas SSRS teritorija. Europos sienų pastovumą esą patvirtino ir 1975 m. Helsinkio Baigiamasis aktas. Galutinai Vokietijos problemos sureguliavimo pabaigą įteisino 1990 m. rugsėjo 12 d., tai yra, dar prieš SSRS iširimą, Maskvoje susirinkę šešių valstybių užsienio reikalų ministrai.

Bet realybė buvo nepavaldi kokiems nors susitarimams: krito Berlyno siena, susijungė Vokietijos, persidalijo Balkanų regionas, nuo SSRS atsiskyrė Baltijos ir kitos posovietinės šalys, tad ir „galutinai ir neterminuotai“ pripažinta Sovietų Sąjungos teritorija – Karaliaučiaus kraštas – iki šiol kelia daug abejonių. Mes jau minėjome, kad ypač analitiškai savo magistrės darbe šią problemą nagrinėjusi Riomerio universiteto doktorantė Aliona Gaidarovič teigė, jog atvirkščiai – „Potsdamo konferencijoje Kaliningrado sritis buvo priskirta laikinam Sovietų Sąjungos administravimui iki būsimo taikos sureguliavimo, tad juridinė krašto priklausomybė Rusijos Federacijai yra negalutinė ir terminuota“.

Tiesa, Potsdamo konferencijoje nebuvo nustatyta terminų, iki kada SSRS gali administruoti šią teritoriją – nei 50, nei 99 metus, nei juo labiau neterminuotai. Didžiosios valstybės Potsdamo konferencijoje Karaliaučiaus krašto problemą įsipareigojo išspręsti „būsimojoje taikos konferencijoje“. Tačiau prasidėjęs Šaltasis karas ir nusileidusi „geležinė uždanga“ neleido grįžti prie šio klausimo, ir tas protokolinis „laikinai“ tapo, Maskvos nuomone, „amžinai“. Tarptautinės teisės požiūriu tai nonsensas, tvirtina teisininkas Dainius Žalimas.

Vienoje Seimo apskrito stalo diskusijoje, skirtoje Sausio 13-osios tragedijai, jis pažymėjo, kad Tarptautinis teisingumo teismas ne vienoje byloje yra pabrėžęs, kad neteisėti aktai, ypač tokie kaip agresija ar tautų apsisprendimo teisės varžymas, suponuoja tris valstybių pareigas. Pirmoji pareiga yra nepripažinti tokio neteisėto akto. Kitos dvi pareigos reikalauja aktyvesnio valstybių dalyvavimo – nepadėti neteisėtą aktą įvykdžiusiai valstybei ir siekti neteisėto akto likvidavimo. D. Žalimas sakė: „Belieka iškelti retorinį klausimą, ar Vakarų valstybės, pasirašydamos Potsdamo dokumentus, vykdė pastarąsias dvi pareigas. Ir šis klausimas naujai iškyla būtent Sausio 13-osios kontekste. Atsakymas vienareikšmiškas – iki Sausio 13-osios Vakarai nevykdė pastarųjų dviejų pareigų, nes iki to laiko oficialiai neužmezgė diplomatinių santykių su Kovo 11-ąją atkurta Lietuvos Respublika, o, vadinasi, ir nepadėjo likviduoti neteisėto akto padarinių. Tik po Sausio 13-osios Vakarų pozicija pasikeitė, ypač Skandinavijos šalių pozicija. Tada prasidėjo tikrasis Potsdamo palikimo demontavimas.“

Politologas Raimundas Lopata dar 2003 m. atliktame tyrime, paskelbtame žurnale „Politologija“, „Potsdamo šleifas – Kaliningrado galvosūkio raktas?“ taip pat abejoja, ar šios konferencijos nutarimai šiandien turi juridinę galią. Juo labiau, kad Potsdamo konferencijos tekste dėl Karaliaučiaus gyventojai liko neapsaugoti, tvirtinama Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pranešime, platinamame kasmet, artėjant spalio 16-ąjai – Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dienai.

Antrajam pasauliniam karui Europoje artėjant į pabaigą – į Vokietijos ir jos sąjungininkų pralaimėjimą, SSRS armija įžengė į priešo žemę su dideliu keršto jausmu. Jos kariškiai, o po Potsdamo konferencijos – jau oficiali sovietų administracija Karaliaučiaus krašte atliko totalinį etninį valymą, be gailesčio išnaikindama vietos civilius gyventojus. Nuo bado, mirties ir užkariautojų smurto į Lietuvą bėgo tenykščiai vaikai; ne vieną jų priglaudė, slėpė ir kaip savo šeimos narius išaugino lietuviai valstiečiai, nors už tai jiems ir grėsė NKVD represijos.

Oficialusis Vilnius ne kartą yra atsiribojęs nuo kai kurių marginalinių Lietuvos politikų pretenzijų į Kaliningrado sritį, sakoma gana seniai, prieš 12 metų, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos (MLRT) išplatintame laiške Europos Sąjungos, Baltijos jūros šalių ir Lietuvos premjerams. Tačiau istorikai primena, kad tokias pretenzijas savo laiku yra paskatinę net patys SSRS lyderiai.

Istorikas Marius Ėmužis leidinyje „Naujasis židinys – Aidai“ pernai birželį priminė 1996 m. vykusią konferenciją, kurioje buvo atskleista istoriko, teisininko ir kraštotyrininko Povilo Pakarklio, dalyvavusio 1940 m. Justo Paleckio vyriausybėje, bet daug pasidarbavusio išsaugant Karaliaučiaus krašto lietuviškąjį palikimą, išvada. Pasak dabartinių istorikų, prijungti Kaliningrado sritį prie Lietuvos SSR yra siūlęs Nikita Chruščiovas, o Antanas Sniečkus dar 1944 m. liepą ar rugpjūtį kalbėjęs su J. Stalinu apie Vilnių, gi tų visų kalbų inspiruotas istorikas ir sovietinis partinis veikėjas, partijos istorijos instituto ilgametis vadovas Romas Šarmaitis 1944 m. vasario 27 d. savo dienoraštyje užrašė, kad niekas neabejoja, jog Klaipėdos kraštas būsiąs prijungtas prie Lietuvos. Tuometiniai komunistai, susitelkę sovietų Rusijoje ir svarstę „išvaduotos“ Lietuvos ateitį, irgi tvirtino, kad tokių siūlymų būta.

Po Pots­da­mo kon­fe­ren­ci­jos kal­bos apie Ka­ra­liau­čiaus sri­ties pri­jun­gi­mą prie Lie­tu­vos pri­ti­lo, pastebi istorinėmis temomis daug rašęs žurnalistas Aras Lukšas. Nie­kas ne­no­rė­jo pri­si­min­ti ir 1945-ųjų ge­gu­žės mė­ne­sį „Tie­so­je“ skelb­tų bu­vu­sios ­so­vie­ti­nės Liau­dies vy­riau­sy­bės tei­sin­gu­mo mi­nis­tro P. Pa­kark­lio straips­nių, ku­riuo­se aiš­ki­na­ma, jog Rytp­rū­sius vo­kie­čiai at­ėmė ne iš ko ki­to, o iš lie­tu­vių. Bet kai Kaliningrado sritis buvo užtvindyta rusų kolonistų, tos kalbos visai nutilo ir net tapo nepageidautinos. Istorikai mano, kad, spren­džiant iš vis­ko, tai ga­lė­jo bū­ti ne po­li­ti­nis, o vien ūki­nis Maskvos spren­di­mas, pri­klau­sęs SSRS ir so­vie­ti­nės Lie­tu­vos vy­riau­sy­bių kom­pe­ten­ci­jai ir pokariu tapęs daugiausiai lietuvių išeivijos diskusijų tema. Dabar gi net ūkinė parama nuo sankcijų kenčiančiai Kaliningrado sričiai V. Putino dėka yra minimali…

Šiandien ta diskusija irgi beprasmiška, tačiau ginčytis, ko verti laikmečio diskredituoti Potsdamo konferencijos susitarimai, galima ir būtina. Juo labiau, kad Rusijos invazija į Krymą ir agresija prieš Ukrainą tarsi pirštu beda į arti Lietuvos esantį anklavą, atnešantį tiek nerimo visam regionui: jo statusą reikia persvarstyti.