Šeimyninis talentų tandemas – režisierius Arvydas Lebeliūnas ir gerai pažįstamo balso savininkė, ilgametė TV filmų garsintoja Daiva Lebeliūnaitė šįkart susitiko ne šiaip papietauti Kauno senamiestyje, o sudėlioti paskutiniuosius akcentus bendrai veiklai. Mat spalio pabaigoje jiedu būtent čia – jaukioje dienos erdvėje „Gardžios istorijos“ pradės vesti praktinių seminarų ciklą suaugusiesiems „Teatro terapija“. Akivaizdu, jog giminiškos sielos, bendraujančios net ir dalykiniais tikslais, suranda galimybę vienas kitam padėkoti, nepagaili pagyrimų ir pasižada vienas kitą papildyti, siekiant bendro „Teatro terapijos“ tikslo – atskleisti žmonėse saviraiškos, bendravimo, kūrybinius gebėjimus, naudingus tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime.
Kūrybinės terapijos idėją A. Lebeliūnas parsivežė iš Kanados, tačiau pasirinko ją įgyvendinti per teatrą, nes tai meno sritis labiausiai apimanti žmogaus gyvenimo raidą, psichologiją, savęs ir gyvenimiškų situacijų pažinimą.
„Teatro terapija“ ciklo pradžia spalio 28 d., vieta – jauki dienos erdvė Kauno Senamiestyje „Gardžios istorijos“ (Jakšto g.6). Papildoma informacija www.laimingizmones.lt
Kas yra tie žmonės, kurių laukiate „Teatro terapijoje“?
Arvydas: Žmogus, kuris uždavė klausimą, „kas aš esu ir kuo noriu būti“. Teatro terapija kiekvienam atėjusiam padės suprasti „kas jis yra“. Tai įvyks per santykį su kitu žmogumi, akių kontaktą, kalbinę išraišką, pojūčius, lietimą, veiksmą. Taip pat nemažiau svarbu bus atsakyti, ko tikiesi, lauki iš gyvenimo. Nes žmogus, neįvardinęs, ko jis nori, negali net pradėti veikti.
Daiva: Esame ne kartą girdėję, kad visas mūsų gyvenimas yra teatras. Kartais žmogus iš tiesų nesąmoningai tam tikrose situacijose pasielgia teatrališkai, kad išspręstų kilusią problemą. Todėl teatro terapijoje norėtųsi išmokyti žmones, kad jie ne tik atrastų daugiau savo gebėjimų, bet ir pasinaudotų jais. Tereikia visa tai atrakinti ir nemaloniose situacijose mokėti save „išnuomoti“, suvaidinant tam tikrą vaidmenį, ir viskas susiklostys kur kas sklandžiau.
Argi ne paradoksalu, jog į teatro terapiją ateini tam, kad pažintum save, o išorėje išmoktum vaidinti?!
Arvydas: Siekiame išmokyti žmones ne vaidybos, greičiau pasitelkiant aktorinio meistriškumo įrankius, per savo pačių patirtis, nuotaikas, mintis ir intuicijas priimti mus supantį pasaulį. Vienas iš esminių teatro terapijos tikslų – pažinti, kas tu esi, ir tuomet atsikratyti dalykų, kurie tau trukdo atsiskleisti – kompleksų, baimių, manymo, kad kažko nesugebi. Labai daug supratimo apie save mes atsinešame iš vaikystės – vieni buvo skatinami atrasti pasaulį, kiti – priešingai, girdėjo apie savo ribotumą, tačiau visi mes tik patys galime išaugti iš vaikystės kompleksų.
Daiva: Mes esame visokie: artimoje aplinkoje, su mylimuoju, draugais ar darbe skirtingi, tačiau nemokame tuo įvairiapusiškumu pasinaudoti susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. Pavyzdžiui, stresinėje situacijoje žmonės dažniausiai užsikelia koją ant kojos, užsidaro rankomis, nuleidžia galvą ir dažnai, jei tai yra moteris – suteikia laisvę emocijoms, – pradeda verkti. Kartais tai veikia, tačiau dažniausiai viso to nereikia. Žmogus tiesiog galėtų pakreipti tam tikrą situaciją sau naudinga linkme. Netiesa, kad mes išmokysim jus gyventi be rūpesčių, bet išmokysim likti nuošaliai streso apimtoje situacijoje. Problemos tėra iššūkiai ar tiesiog situacijos, kurias galima suvaldyti.
Kam naudingiausia lankyti „Teatro terapijos“ užsiėmimus?
Arvydas: Mūsų tikslas ne įspraust, o išlaisvint žmogų. Nors aplinkybių, išlaisvinančių žmogaus emocijas labiausiai reikia įtampą darbe patiriantiems žmonėms, teatro terapija bus naudinga visiems: įvairaus amžiaus, skirtingo išsilavinimo žmonėms, moterims ir vyrams. Tiek studentams, tiek verslininkams, sutuoktiniams ar organizacijoms. Teatro terapijoje joks statusas ar amžius neegzistuoja, nes kalbama apie bendrystę.
Daiva: Paauglys turi labai didelę vaizduotę, bet turi nedaug gyvenimiškos patirties. Tie žmonės, į kuriuos mes orientuojamės, turi labai daug patirties, bet jų vaizduotė susiaurėjusi į kasdienybę. Teatro terapija, tai grįžimas į paauglystę su turima dabartine patirtimi. Kada žmogus kūrybiškiausias? Kada jis atsipalaidavęs. O mes tuo tikrai pasirūpinsime! (šypsosi).
Kokių iššūkių gali tikėtis žmogus seminaro procese?
Arvydas: Mano dėstytojas, gerbiamas kino režisierius Vytautas Žalakevičius visada man liepdavo „mąstyti“ garsiai. Anot jo, tik tokiu būdu suprasi, ką galvoji. O įvardintos mintys ir mane patį kartais nustebindavo. Tai yra vienas iš teatro terapijos tikslų, – atrasti save, išsigąsti arba pamilti.
Daiva: Bet kuriuo atveju, žmogus turės nuostabos momentą, bet ne mes jį nustebinsime, o jis pats save. Kiekvienas nustebs atradęs, kiek jame yra gyvasties ir potencialo, klodų ir kūrybiškumo. O galbūt žmogus supras, kad tai, ką jis dirba, yra ne tai, ką jis geba ir kas jam patinka!?
Kokiais darbiniais principais bus veikiama?
Arvydas: Aš vadovaujuosi principais, įgytais aktorinio meistriškumo, o vėliau režisūros studijose. Ilgametė pedagoginė ir režisūrinė patirtis padėjo atrasti ir savų specifinių technikų, kurias taip pat panaudoju. Bet terapijos baigties numatyti negaliu. Taip, tai be galo nenuspėjamas procesas. Terapijoje nekinta tik tikslų eiliškumas – nuo tapimo visiškai baltu popieriumi, iki savęs pildymo nauju suvokimu.
Daiva: Viskas sukasi ratu ir nieko nėra blogiau už stovintį vandenį. Nesvarbu kokiais metodais būdais ir aplinkybėmis, svarbiausia, jog žmogus suprastų, jog tobulėti ir mokytis niekada nevėlu ir negana. Be scenos meno pagrindus skleidusių B.Brechto, K.Stanislavskio, A.Savickaitės teorinių žinių, užsiėmimuose taikysiu ir intuicijos lavinimo „Silva metodas“ (aut.past. Chose Silva) praktiką.
Ką pasakytumėt tiems žmonėms, kurie galvoja, kad teatro terapijoje reikės vaidinti?
Arvydas: Aš pasakyčiau: „Na ir puiku, jūs tik nevaidinkit!“ Išmokti vaidinti nereikia. Reikia išmokti „būti“. Kai kūriau vieną vaidmenį, šviesios atminties minėtas dėstytojas V. Žalakevičius man pasakė: „man nereikia, kad tu vaidintum, man reikia, kad tu būtum!“. Aš ir pasakiau, kad tai ir yra sudėtingiausia…, o dėstytojas paantrino: „Žinoma!”. Buvimo principas teatre svarbiausias. Teatras ir menas yra tai, ko tu nepastebi, tačiau suteikia ramybę, dvasios harmoniją.
Daiva: Nors „būti“ yra pats svarbiausias dalykas gyvenime, tačiau vaidybos elementai mumyse yra nuo pat kūdikystės. Jau poros metų vaikas augdamas vaidina ir parduotuvėje provokuoja tėvus, kad jie nupirktų jam meškiuką! Tačiau žmogus turi išmokti naudotis vaidybos įrankiais tinkamai – kilniam tikslui pasiekti.
Kuo jūsų profesiniai gebėjimai prisidės prie teatrališkumo ugdymo nieko bendro su teatru neturėjusiems žmonėms?
Arvydas: Daiva turi savo be galo didelę patirtį dirbdama su žodžiu su tekstu. Daiva yra – žodis. Skiriu jai nuoširdžius komplimentus, jog įgarsindama televizijoje veikėjus ji neužgožia vaizdo. Minties dėstymas susitapatina su veikėju, netrikdo dėmesio. Garsinimas nėra vien tiktai balsas ir garsas. Tai yra mintis, jos suformulavimas, dvasiniai dalykai. Šie Daivos gebėjimai padės žmonėms išlaisvinti mintis ir tuo pačiu kontroliuoti tai, ką kalba.
Daiva: Tai darbas, kurį dirbu jau 20 metų ir mieliau vadinčiau mylimiausia veikla mano gyvenime. Ne balsas, o mintis gimsta visų pirma. Todėl labai džiaugiuosi, kad teks dirbti su Arvydu, nes tai yra žmogus, kuris paruoš žmogaus kūną minčiai. Man yra tekę dalyvauti keliuose Arvydo užsiėmimuose ir labai patiko tai, jog gestas vaidina itin svarbų vaidmenį.
Jeigu kūnas atlieka teisingą judesį, niekada nebus sunku kalbėti. Galite tai patikrinti įsivaizduodami surištą žmogų, kuris turi „ištransliuoti“ meilės sceną.
O kaip manote, kodėl aš taip gerai kalbu? Juk Arvydas – mano mokytojas! Jo kalba man visuomet darė įspūdį. Dar iki konservatorijos…
Kalbino Ernesta Razbadauskienė
