Kaip jaučiatės žiniasklaidos tapomo visuomenės gyvenimo ir brukamų pramogų pasaulyje? Ar jis veikia jūsų kūrybą? O gal esate atsiribojęs? Vengiate kišti savo trigrašį į nesibaigiančias politines diskusijas, ar bandote kaip nors jose dalyvauti?
Kuo puikiausiai. It koks ūkininkas pramokau atskirti pelus nuo grūdų. Tačiau tuo sunkiau šnekėtis su ūkio vištomis, pratusiomis tik prie pelų skonio. Nors viskas aplink visaip kaip šviesu, ieško, mat, visokių blogybių. Ir galų gale save įtikina: kažkas vis dėlto negerai. Tuomet pasijunta tarsi ramiau, jaukiau. Mano kūrybą tai retkarčiais veikia, peluose paskendusios vištidės kultūrą stengiuosi pašiepti.Politika pasidomiu, bet nediskutuoju – kam gaišti laiką, jei tokios diskusijos nesibaigiančios. Geriau trigrašį panaudoti naudingiau.
Kaip gyvenate savo kuriamo meno aplinkoje, tarp kolegų? Ar jaučiate konkurenciją? Ar imatės kokių nors veiksmų propaguoti savo kūrybą?
Kolegų svetingumu naudojuosi tarsi koks išauklėtas svečias, jaučiantis pareigą neužsibūti per ilgai, tačiau patiriu malonumą.
Man žodis „konkurencija” literatūros pasaulyje nei šioks, nei toks. Joks, kitaip sakant. Neįsivaizduoju kokio nors rašytojo sąmoningai mintijančio apie konkurenciją.
Apie kūrybos propagavimą: anksčiau keletą sakinių iš kokio šviežesnio kūrinio pacituodavau veidaknygėje, o pastaraisiais metais tekstai gula internete ar kultūrinės spaudos paskutiniuose puslapiuose įsikūrusiose rubrikose. Kas nors turi rašyti ir ten, o ir pakvailioti kartais visai sveika.
Ar skaitote kultūros leidinius? Jei taip, tai kur – popieriuje ar internete? Gal jau laikas kultūrinei spaudai apskritai keltis į internetą?
Užaugau prie jūros, tad minėtus leidinius skaitalioju bangomis – pasitaiko, jog savaitėmis jų neatsiverčiu, o štai vėliau mėnesį kitą perku, viską sugeriu. Paskui – vėl pauzė.
Rimtų tekstų kompiuterio ekrane skaityti nemoku, nepavyksta susikaupti. O štai popierinis variantas visai kitas reikalas. Tad jei kultūrinė spauda nuspręstų išsikraustyti internetan, vienu skaitytoju turėtų mažiau. Siūlau šiam žurnalui apie tai kuo rimčiausiai pamąstyti artimiausiame posėdyje (grūmoja pirštu – T. Dirgėlos past.)
Dabar miestuose, ypač sostinėje, vienas renginys lipa ant kito. Ar turite mėgstamą renginį, festivalį? Ko reikėtų, kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra?
Mano mėgstamiausias renginys esti tupėjimas prie avilio lakos su fotoaparatu rankose ar be jo, stebėjimas, kaip gandriukai suka pirmuosius ratus aplink lizdą. Iš avilio sklindantis dūzgimas daug mielesnis už kokio nors sostinės renginio dūzgesį, o didžiulis žemai praskridusio gandro šešėlis didingesnis ir už didžiausio poeto kūrybos vakarą.
O konkurencija neretai veda kiaulėjimo link, tad tebūnie kaip yra – kas nori, tas atsirenka: kam liaudies daina, knyga ar spektaklis, o kam dainuška, margas žurnalas ar televizorius.
Įsteigtoji Kultūros taryba žada tolygiau remti visas kultūros sritis. Kokiai sričiai, jūsų nuomone, dabar labiausiai reikia paramos (finansinės, moralinės, reklaminės)?
Nors moralinė parama daug stipresnė už finansinę ir reklaminę draugėn sudėjus, be pinigų niekur nedingsi. Net po lova, nes ir toji kainuoja.
Mano kukliu manymu, didžiausia parama turėtų būti skirta su vaikais ir jaunimu susijusiai veiklai – po dešimtmečio kito labai aiškiai pasimatytų, jog pinigai nebuvo išmesti balon. Vaikai mums atsilygintų, kaip yra kažkas pamintijęs.
Ir etnokultūrai: tuomet nuo pamėgto, o neretai dėl dirbtinumo net juokingo svetimų kultūrų kopijavimo nukreiptume žvilgsnius sau po kojomis, kur senų seniausiai slypi tas pats ar net daugiau, kur mūsų protėvių kultūra – tai ne tik šiaudinės kepurės bei vyžos, o ir didžiuliai išminties lobiai, kupini moralės, meilės gyvenimui ir nesuskaičiuojamos daugybės kitų gerumų. Ir visiškai savų.
Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar šiaip įvykis, reiškinys nustebino? Kokį kūrinį per paskutinį penkmetį įvertintumėte kaip išskirtinį, liksiantį istorijoje?
Labai nustebino kaip tik prieš penkmetį sukurta šeima – tai geriausi visų laikų literatūros ir dailės, muzikos ir teatro kūriniai viename. Tai reiškinys, dvasiniu penu pasotinantis labiau už bet kokį meną.
O išskirtiniausią kūrinį šiuo metu nešioja žmonelė, jo bendraautorė.
Kokia Jūsų, kaip kūrėjo, dienotvarkė? Galbūt turite savo įpročių, ritualų kūrybinei sėkmei prišaukti?
Meilė, blaivi galva ir bėgimas – tokie, tatai, mūzas retsykiais prišaukiantys dalykėliai. Ir skaitymas, žinoma.
