Žingsnis po žingsnio judame Senojo Vilniaus tradicijų gaivinimo link. Puoselėdami šiandieninę kultūrą, stengiamės nepamiršti bei toliau puoselėti M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo iniciatyvą – ketinimą atstatyti Baltuosius Vilniaus stulpus, kadaise žymėjusius šio miesto ribas ir stovėjusius dabartinėje J. Basanavičiaus, S. Konarskio gatvių ir Savanorių prospekto sankirtos vietoje.
Liepos 7-ąją dieną pas kultūros ministrą Šarūną Birutį apsilankė fondo vadovas Gintautas Ivinskas. Susitikimo metu buvo papasakota trumpa istorinė apžvalga, pristatyta atkūrimo idėja, supažindinta su specialistų siūlymais bei iniciatyvomis. Ir pats faktas apie istorinius miesto riboženklius, ir jų atkūrimo planai iki šiol nebuvo žinomi ministrui, todėl teko atidžiau pasigilinti į detales. Š. Birutis ne tik išklausė G. Ivinsko „kelio link atstatymo“ niuansus, tačiau ir pats stengėsi įsigilinti į temos aktualumą. Ministras atidžiai analizavo ir senuosius, kuomet stulpai puošė įvažiavimą į sostinę, atvaizdavimus, ir šių dienų brėžinius, pagal kuriuos mažoka vietos dviems stulpams.
Fondo vadovas papasakojo apie Vilniaus savivaldybės specialistų siūlymus šiek tiek rekonstruoti tą gatvės atkarpą, kuomet atsirastų vietos ir istoriniams paminklams. Susipažinęs su šia idėja, kultūros ministras pasidžiaugė noru atgaivinti „dalį Vilniaus“, ir pažadėjo visomis išgalėmis prisidėti prie praktinio Baltųjų Vilniaus stulpų atstatymo įgyvendinimo.
Š. Birutis taip pat apžiūrėjo ir įvertino mažuosius – reprezentacinius – stulpus, papuoštus Vyčiu, kuriuos įsigyti gali visi norintys, tokiu būdu paremiantys šio siekio tapimą realybe.
Pokalbio metu ministrui buvo perduota ir iniciatyvios vilnietės, buvusios fondo darbuotojos Indrės Šeputienės idėja. Jau senokai šios jaunos moters mintyse – siekis Vilniuje pastatyti paminklą tautos patriarchui Jonui Basanavičiui. Ministras Š. Birutis sutiko, kad Lietuvoje nėra tokiu būdu įamžinto šio kilnaus lietuvio atminimo ir pripažino, kad vertėtų imtis idėjos įgyvendinimo, tačiau abejojo dėl vietos paminklui. G. Ivinskui kilo mintis tai padaryti parkelyje šalia Rusų dramos teatro, J. Basanavičiaus gatvėje. Būtent šiame pastate 1917 metais vyko Vilniaus konferencija, numačiusi nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimą, Steigiamojo Seimo sušaukimą, įkūrusi Lietuvos Tarybą. Anot Š Biručio, reikia išsamiai apsvarstyti šį siūlymą ir neatsisakyti jo įprasminimo.
Pirmiausiai reikia gerai ištirti Vilniaus stulpų istorijos klausimą.
Pvz., imkime patį vardą. Akivaizdu, kad vardas Baltieji Vilniaus stulpai prasilenkia su istoriniais faktais. Žinau, kad pokario vilniečiai ( būdami dar vaikais) šiuos stulpus vadino Baltaisias arba Vilniaus stulpais, o kartais pavadindavo netgi Gedimino stulpais. Beje, jų vardas buvo sakomas su tam tikru šventumo, paslaptingumo jausmu. Autobusų stotelė taip pat kurį laiką turėjo Baltųjų stulpų pavadinimą. Taigi Baltųjų Vilniaus stulpų pavadinimu būtų iškraipomi istoriniai faktai.
Be to, gali būti, kad du stulpai yra atsiradę todėl, kad ten suėjo du skirtingų krypčių keliai, taigi tokiu atveju stulpas būtų apskritai kelią simbolizuojantis ženklas ir čia susidurtume su mitinių laikų sąmonės simboliais, statiniais, paveldu. Tad svarbu ištirti ir tai, kas – koks simbolinis ženklas buvo vaizduojamas ant stulpo viršaus.
Akivaizdu, kad čia yra su prekyba susiejęs paveldas, todėl Vytis čia nederėtų, būtų eklektika. Todėl labiau tikėtina, kad ant stulpų viršaus buvo statomi vadinami Gedimino stulpų ženklai.
Tai prieš ką istorinio atkuriant yra būtinas kompleksinis jo istorijos ištyrimas – ne išimtis tam ir Vilniaus stulpų istorija.