2005 m. kaip profesionalus fotografas lydėjau šveicarų humanitarinės pagalbos grupę, dirbančią Bandiagaros plynaukštės kaimuose. Ten susipažinau su nepaprastai gražiais ir kilniadvasiškais Malio žmonėmis, gyvenančiais vienoje skurdžiausių, bet kartu su turtingiausių mano kada nors aplankytų kraštų.
Keliavome visuomeniniu transportu, kur tarp kojų lakstė viščiukai ir spietėsi ožkos. Man, kaip kanadiečiui, šis pirmas susitikimas su Afrika buvo sukrečiantis. Pirmiausia, didžiulį įspūdį darė skurdas ir chaosas, kuris, rodos, viešpatavo visur. Tačiau pasikalbėjęs su žmonėmis ir pažinęs lankomas vietas atradau vietos žmonių dvasios turtingumą, šilumą ir stiprų orumo jausmą. Vyrai laikėsi išdidžiai, o moterų galvos buvo aukštai pakeltos. Kiekviename kaime mus sutikdavo kaip karalius, tvirtindami, kad jiems teko garbė mus priimti. Skaudėjo širdį priimant jų dovanas.
Daugelis parodos portretų ir vaizdų nufotografuoti Harmatano sezono metu. Tai laikas, nuo gruodžio iki vasario, kai visoje Vakarų Afrikoje pučia dulkes ir smilteles nešantis dykumų vėjas. Tokiu metu natūrali šviesa tampa blankesnė ir minkštesnė. Kad galėčiau fotografuoti žmones natūralioje aplinkoje, keldavausi apie 5.30 val. ryto ir eidavau prie vandens šulinių – rytinės veiklos centro kiekviename kaime. Tyliai įsitaisydavau ir laukdavau prieš mano akis išsiskleisiančių scenų.
Peizažus nufotografavau antrosios kelionės į Malį metu. Norėjau pamatyti šią šalį kitoje šviesoje – šiltesnėje, labiau auksinėje, be Harmatano miglos. Keliavau dykuma visureigiu, vėliau plaukiau iš Timbuktu į Gao piroga, ir visam laikui likau pakerėtas didingo šios šalies grožio. Beje, Nigerio upės pakrantė netoli Gao miesto nepaprastai panaši į Kuršių neriją. Gal tik Kuršių marių pakrantėse nesigano kupranugariai…
Stengiausi pažinti ir savo nuotraukose įamžinti visus Malio gyventojus, nesigilindamas į jų odos spalvą ar išpažįstamą religiją. Tuomet man nebuvo labai svarbu, kad fotografuoju UNESCO pripažintose pasaulio paveldo vietovėse Timbuktu, Dženėje (Djenné), Gao ar Bandiagaroje – man buvo svarbiausios maliečio akys, šypsena, mostas… Todėl nuotraukose parodos lankytojas vietos gyventojus pamatys jų kasdieninėje aplinkoje – Bandiagaroje vištas pietų stalui neša grakšti malietė, mėlynomis galabėjomis vilkintys tuaregai sėdi šalia išskirtinės architektūros XV amžiaus mečetės Timbuktu, maldai Dženės mečetėje ruošiasi muedzinas… Norėdamas sukurti kuo artimesnį ryšį su eiliniais maliečiais, visas pirogoje darytas nuotraukas įrėminau savo paties pagamintuose rėmeliuose.
Nuotraukomis papasakoti apie Malį, iki 1960 m. buvusią Prancūzijos koloniją, ypač aktualu šiandieną, kuomet vėl įsisiūbavo ginkluotas konfliktas, pagrindinei etninei mažumai – islamą išpažįstantiems tuaregams norint įsteigti islamišką Azavado valstybę. Todėl nuoširdžiai tikiuosi, kad gegužės 25 d. minint UNESCO paskelbtą Afrikos dieną, ši nuotraukų paroda padėtų lankytojams virtualiai apsilankyti ir pamilti šią retai turistų lankomą gražią, kultūros paveldu nepaprastai turtingą Vakarų Afrikos valstybę.
O parodyti savo nuotraukas Lietuvoje man būtų ypatinga garbė ir malonumas, nes ir mano paties šaknys – Lietuvoje, kurioje gimė, augo ir savo valstybei tarnavo ne viena Riomerių giminės karta.
