Pagrindinis kiekvieno musulmono pasisveikinimas: Salem Aleikum. Perskaitykim lietuviškai atbulai ir gauname: Melas Mukiela, Melas Mukela! Mukelė – tarmiškas lietuviškas nukryžiuoto Kristaus medžio drožinys („muki“ – kančios slav.).
Kartais skaitant atbulomis, naujai pateikta žodžių prasmė priverčia susimąstyti. Jei mes tikrai tikime Kūrėju, tada privalome tikėti, kad Tikėjimas ir Žodis materialūs. Vadinasi, materialios ir emocijos bei jausmai. Tada visai nesvarbu, kieno vardu – velnio ar Dievo mes kažką darysime, svarbiausia – šviesios mintys ir gražūs darbai. Jei darome kažką pikta Dievo vardu, nieko gera iš to neišeis. Dėl ko taip piktai ginčijamasi ir krikščioniškosios bažnyčios ne dešimtimis, o šimtais skaičiuoja savo sektas ir kariauja su islamu: Jėzus buvo gyvas Dievas, t. y. Mesijas, ar tik pranašas? Galima pagalvoti, kad Jėzaus mokymas nukentėtų, jeigu „stebuklingai“ išaiškėtų, kad Juozapas, būdamas teisėtu Marijos vyru, „netyčia“ dalyvavo savo sūnaus pradėjime. Krikščioniškoji bažnyčia tvirtina, kad „pagonys – svetimas priešas“. Savus priešus nebespėja skaičiuoti. O kantrieji pagonys, mušami per vieną skruostą, atsukdavo ir kitą. Gal todėl ir Jėzus, būdamas Dievo sūnumi, buvo pasiųstas ten, kur jo labiausiai reikėjo, nes jaukiose baltiškose sengirėse jam nebūtų kas veikti – ten gyveno vien jo pasekėjai savo dvasia ir gyvenimo būdu? (Tarkim, aš – Dievas. Jokiu būdu negalima už tokią poleminę tariamybę mane sudeginti ant laužo už ereziją, nes adverniškai skaitant žodį Dievas gausime Čia Veidas (Dievo). Tas tik patvirtina Senojo Testamento teiginį, kad Dievas sutvėrė mus pagal savo pavyzdį. Taigi jei mane vis tik sudegintų ar nors pasmerktų, yra tikimybė, kad naikinamas pats Dievas mano pavidalu. O jeigu nepadarytų nei viena, nei kita, tai pradėtų iš paskos būriais sekioti, ieškodami mano dieviškumo įrodymų – stebuklų. Tačiau aš pats žinau, kad aš – ne Dievas ir nemoku vaikščioti vandeniu arba mirusių atgaivinti (veikiau, ne didysis Dievas, nes mažus stebuklus daryti ir aš galiu: štai aš vienas rašau, o daugybė žmonių skaito. O padaręs pirmą mažą stebuklą, iškart gimsta antras – kalbininkai supyksta). Bet nuo manęs neatstotų ir kadangi nedaryčiau to, ką Jėzus darė (t. y. akivaizdžius stebuklus rodė), galų gale pradėtų ginčytis: vaikštau aš ten, kur karaliai pėsti vaikšto, ar ne (toalette – tikrai prancūziškas terminas, todėl jo nevartosiu)? Tuo tikslu, bet jau po mano mirties, susikurtų galybė sektų. O man gyvam esant, laukia vienas galas: laužas tuo atveju, jeigu pagautų vaikštant ten, kur minėjau, arba vis tiek prie kryžiaus prikaltų, nors ir stebuklus būčiau rodęs. Taigi Dievu žemėje būti tikrai neapsimoka. Bet įdomiausia tai, kad ginčai vyktų dėl savaime suprantamų, todėl ir neminimų dalykų. O jeigu ginčininkams noras ginčytis nepraeitų, tai išvada viena: ginčo tęsėjams rūpėtų ne mano žodžiai ar rodomi stebuklai, o ginčo objektas, kuris man visiškai neįdomus. Taigi mano atveju tas objektas būtų tai, ką aš palikau ten, kur karaliai pėsti vaikšto!)
Lietuvių ir rusų kalbos artimos sanskritui. Tai yra jų bendras bruožas. Lietuviškoje visuomeninėje enciklopedijoje rašoma: Sanskritas priklauso Indoeuropiečių kalbų šeimos Indoarijų šakai. Spėjama, kad indoeuropiečiai į Indiją atsikraustė 1500–500 pr. m. e. periodu, kartu atsinešdami ir besiformuojančią žodinę Vedų tradiciją. Jos užrašytos Vedų kalba tik II amžiuje pr. m. erą.
Visuomeninėje enciklopedijoje rusų kalba pabrėžiama slavų kalbų panašumai su sanskritu ir visiškai nutylima lietuvių kalba. Vokiečiai pabrėžia savo kalbos panašumus su sanskritu, tačiau mini ir lietuvių, o ypač lietuvių žemaičių tarmės panašumą su sanskritu ir netgi mokoma, kaip reikia sanskritu rašyti. Vokiškoje visuomeninėje enciklopedijoje yra ir visas sakinys, įrodantis lietuvių kalbos giminingumą su sanskritu:
Lietuvių kalba: Dievas davė dantis, Dievas duos duonos.
Sanskrito kalba: Devas adat datas, Devas dasyati dhanas.
O štai ką apie sanskrito ir lietuvių kalbas rašo „The Encyklopedia Americana“ (1942 17 t. 462 p.): „lietuvių kalba yra senesnė už graikų, lotynų, keltų ir slavų kalbas. Ji priklauso indoeuropiečių kalbų grupei ir yra artimiausia sanskritui. Panašumas tarp lietuvių kalbos iš vienos pusės ir sanskrito iš kitos yra iš tikrųjų toks, kad lietuviai kaimiečiai gali suprasti sanskrito sakinius, ištariamus mokslininkų. Štai kodėl kalbininkai sutinka, kad lietuvių kalba yra seniausia iš visų gyvųjų kalbų. Įsidėmėtinas lietuvių kalbos bruožas yra tas faktas, kad ji tiek pat turi panašumo su graikų ir lotynų kalbomis, kiek su sanskritu“.
Pats nedrįstu tuo aklai patikėti, todėl perskaitau lietuvio lituanisto-profesoriaus Z. Zinkevičiaus nuomonę šiuo klausimu jau anksčiau minėtoje jo knygelėje: dažnai vartojamos akivaizdžios nesąmonės bei netikslūs formulavimai, tokie kaip „lietuvių kalba – vienintelė gyva indoeuropiečių kalba, arba pati seniausia indoeuropiečių kalba“. Taigi amerikonai sako, kad lietuvių kalba pati seniausia iš visų gyvųjų kalbų, o Lietuvos Respublikos švietimo ir kultūros ministerija (nes ji parėmė šios knygelės leidybą), kartu su Lietuvos kalbos institutu (nes institutui priklauso intelektualioji šios knygelės nuosavybė, pažymėta raide C) kategoriškai tvirtina, kad tai akivaizdžios nesąmonės. Ką jau kalbėti apie tai, kad amerikonai nerašo apie lietuvių kalbos santykius tik su sanskritu, ten parašyta iš visų gyvųjų kalbų.
Atsiduriame aklavietėje. Norint toliau tęsti lietuvių ir jų kalbos kilties paieškas, turime elgtis taip, kaip daro mokslininkai, o būtent: rinktis vieną iš dviejų vienas kitam absoliučiai prieštaraujančių kategoriškų teiginių (ne prielaidų!). Taigi renkuosi būti Lietuvos mokslo pseudomokslininku ir amerikos mokslo kandidatu į mokslininkus.
Prėjusio šimtmečio pabaigoje žurnale „Klerion koll“ (Drunvalo Melchisedek, Drevniaja Tajna Cvetka Žizni, „Sofija“ 2006, – aut.) buvo publikuotas straipsnis, kuriame duota fonetinė sanskrito eilių transkripcija. Mokslininkai kiekvienam įmanomam sanskrito garsui suteikė skaičius nuo 0 iki 10, kai kurie skiemenys turi dvi skaitmenines reikšmes. Kai tyrėjai pritaikė skaitmenines reikšmes šiam eilėraščiui, jie netikėtai gavo tikslų Pi skaičių – 0,3141592653589…, seka tęsiasi iki trisdešimt antro skaičiaus po kablelio. Skaičius pi-3,14 – tai apskritimo ilgis, padalintas iš apskritimo diametro. Štai tas ketureilis:
Gopi bhagya madhuvrata
Srngišo dadhi sandhiga
Khala jivita khatava
Gala hala rasandhara
Į anglų kalbą šis ketureilis buvo išverstas maždaug taip:
O, Viešpatie (Krišna),
Numaldytasis pieningųjų garbinimų jogurtais.
O, gelbėtojau puolusiųjų,
O, Šivos mokytojau, prašau, apgink mane.
Perskaitykim dvi eilutes originale nuo viršaus, kur apie jogurtus kalbama, lietuviškai:
Gi o Pi pagyja meduku į ratą
Sąrangišo dadėki sandaugą!
Kalbininkai kaip mat pasipiktins perskaitę, kad sanskrito žodį madhu, kuris lietuviškai reiškia medus, „paverčiamas“ meduku, t. y. medžio gabalėliu. Ir kaltinimus pagrįs savo pačių sudievintu neklystančiu etimologijos mokslu. Kur yra tiesa, spręskite patys. Medus – labai amorfiškas, priklausomai nuo brandumo, t. y. vandens kiekio jame, jis būna arba labai skystas, arba „sumedėjęs“. Todėl šiuo atveju skaičius Pi paverčia apskritimo (rato) formulėje amorfišką ir neužbaigtą apskritimą į tai, kas turi formą – apskritimu. Lygiai taip pat neturintis formos šviežias medus įgauna formą jau subrendęs ir virsta meduku. O perskaičius žodį medus atvirkščiai, gausime su dėm. Dėmuo – šiuolaikinė matematinė sąvoka, kai reikia atimti ar sudėti, dauginti ar dalinti. O perskaičius „medus“ atvirkščiai slaviškai, gausime sudem, sudim, kas rusiškai reiškia „teisiamas“. Ir išties medų vartojant kasdieniniame gyvenime, jis kaip teisėjas išryškina mitybos klaidas, reguliuoja šarminę-rūgštinę organizmo reakciją ir t. t..Taigi išversi žodį taip, kaip kalbininkai reikalauja – sugriausi ketureilio giluminę prasmę ir reikės laukti virš 3000 metų, kol atsiras kompiuteriai ir sudėtingomis programomis tyrinėtojai ras tai, ką gali sužinoti perskaitęs (taip ir atsitiko šiuo atveju, jeigu tikėti mokslininkų nuomone, kad sanskritas atsirado maždaug prieš 3.5 tūkst. metų).
Todėl ginčytis su kalbininkais beprasmiška. Būtų tas pats, kas ginčytis su kompiuteriu. Kažkokios programos rėmuose jis atrodo tikras genijus, bet kai tik reikia pereiti į jam nesuprantamą programą, jis arba visiškai nereaguoja, arba (žmonių atveju) išprotėja ir perskaitęs vos penkis puslapius, kategoriškas išvadas skelbia. O čia viename žodyje jau kelios naujos programos (neįprastas skaitymo būdas, pirminio žodžio vertimo dualumas, painiojimas lietuviškų ir rusiškų žodžių, matematika maišoma su filosofija) ir viskas vyksta vienu metu, ir dar nekreipiama dėmesio į dieviškąją Etimologiją – siaubas!
Gali nesuprantama pasirodyti sąrangišo sąvoka. Sąrang iš o, tai yra susirangiusio skliauto iš rato, turinčio taip pat ir raidės „O“ formą, sąrama. Kitaip tariant pusapskritimio pagrindas, arba apskritimo skersmuo.
Taigi ar galima tvirtinti, kad viena ar kita kalba artimesnė ar tolimesnė sanskritui, jei kalbos viena kitą kuo puikiausiai papildo.
Pats žodis „sanskritas“ rusams (kitų tautybių žmonėms tikriausiai taip pat) tiesiogiai nieko nereiškia. Kalbantiems sanskritu indams žodis sanskritas reiškia: dirbtinis, apdorotas, sutvarkytas, puikus. Lietuviams šis žodis tiesiogiai reiškia kažką švento (šventas-SANctus – lot.), kas iš dangaus nuKRITO.
