Šiandien viešoje erdvėje yra organizuojama pačių įvairiausių rinkimų: talentingiausiųjų, drąsiausiųjų, geriausiai dainuojančiųjų ar šokančiųjų, skaniausiai gaminančiųjų, gražiausiųjų, seksualiausiųjų ir kitokių –iausiųjų. Kandidatai pelnyti vieną ar kitą titulą – gerai visiems iš televizijos ekrano, teatro scenos, filmų kadrų, laikraščių puslapių ar interneto pažįstami žmonės, didesnio ar mažesnio kalibro tikros ir vadinamosios žvaigždės. O jei iš visų jų būtų renkamas taisyklingiausiai savo gimtąja kalba šnekantis asmuo? Kažin kiek įžymybių pasiektų šių rinkimų finalą? Kita vertus, galbūt tokie rinkimai jau seniai neturi prasmės? Juk siekdami kultūrą priartinti prie realybės, patenkinti kuo didesnį žiūrovų ratą, jos kūrėjai šnekamąją kalbą, kuri gausi trumpinių, darinių, įvairiausių svetimybių, iškraipymų ir klaidų, patys noriai įsileido į eterį bei sceną.
A. Valinskas: „Scenos žmogus savo pagrindinį įrankį – kalbą – privalo turėti tvarkingą“
Televizijos laidų vedėjas, pramogų pasaulio veikėjas, prodiuseris Arūnas Valinskas nesutinka su tuo, jog reikalavimai kalbai viešoje erdvėje kuo toliau, tuo labiau mažėja. Greičiau mažėja konkrečių žmonių reikalavimai sau. „Dauguma įsivaizduoja, kad kalbėdami buitine kalba žiūrovui atrodys patrauklesni. Nesąmonė. Kalbėjimą netaisyklingai aš suprantu tik tuo atveju, kai taip kalba personažas. Tačiau kai didžiąsias kalbos klaidas daro renginių ar laidų vedėjai, tai jau neprofesionalu“, – teigia A. Valinskas. Jam nesuprantama ir tai, kodėl žmonės, kurie turi didelį poveikį kitiems, ypač jaunimui, taip elgiasi, nesirūpina, kokia ta jų daroma įtaka. „Aš nuo pat darbo televizijoje ir scenoje pradžios stengiausi sekti, kaip kalbu. Atsiradus žaidimui „Taip ir ne“, iš savo kišenės samdžiausi kalbos specialistą, kuris po kiekvienos laidos man atnešdavo mano padarytų klaidų sąrašą. Ir dabar stebiu savo klaidas. Kaip kalvis nekala geležies kūju, kurio kotas supuvęs, nes tai yra pavojinga, taip scenos, eterio žmogus, mano įsitikinimu, savo pagrindinį įrankį – kalbą –privalo turėti tvarkingą. Švari turi būti ne tik minčių raiška, bet ir pats kalbėjimas. Asmuo privalo žinoti ne tik, ką sako, bet ir ar tai daro teisingai. Žinoma, neklystančių nėra, bet stiprus yra tas, kuris stengiasi iš savo klaidų pasimokyti“, – samprotauja A. Valinskas. Jis priduria, kad tiek viešoje erdvėje, tiek privačiame gyvenime stengiasi kalbėti vienodai švariai, mat elgtis dvejopai būtų tik sudėtingiau. „Elektroninius laiškus, trumpąsias žinutes taip pat rašau tik lietuviškais rašmenimis. Man net nekyla minčių rašyti kitaip. Savaime suprantama, technologijoms taip sparčiai skverbiantis į kiekvieno iš mūsų gyvenimus, pasauliui vis labiau globalėjant, darinių, trumpinių, svetimybių mes neišvengsime. Tačiau save gerbiantis žmogus, mano manymu, privalo mokėti kalbėti taisyklingai“, – teigia žinomas vyras.
E. Kernagytė-Dambrauskė: „Pažįstu daug jaunuolių, kurie tarpusavyje bendrauja taisyklinga lietuvių kalba“
Aktorių atrankos studijos bendraturtė, įvairių televizijos projektų vedėja Eglė Kernagytė-Dambrauskė teigia, jog taisyklingai kalbėti plačiajai auditorijai – didžiulis darbas ir kartu atsakomybė, su kuria šiandien susidoroja tikrai ne kiekvienas. „Esu dėkinga visiems, kurie prieš laidą ar koncertą man padeda peržvelgti tekstą, atkreipia dėmesį į daromas klaidas, tinkamai sudėlioja akcentus. Kalbinėms improvizacijoms, klaidoms scenoje ar prieš kameras, mano manymu, – ne vieta“, – tvirtina moteris. Pasak jos, buitinės kalbos viešoje erdvėje šiandien kur kas daugiau nei anksčiau. Tačiau ar reikia tuo piktintis? Kažin. „Kiekviena laida, spektaklis, koncertas juk turi savo auditoriją. Natūralu, kad į jaunus žmones yra kreipiamasi jų žargonu“, – tvirtina E. Kernagytė-Dambrauskė. Moteris įsitikinusi, jog kalbėti švariai gali tapti ir netgi pamažu jau tampa madinga. „Pažįstu daug jaunuolių, kurie būtent taip ir elgiasi – tarpusavyje ir ypač elektroninėje terpėje bendrauja taisyklinga lietuvių kalba. Namie su vaikais taip pat stengiuosi kalbėti normalia kalba, o ne trupiniais, dariniais, skoliniais iš kitų kalbų. Turime net taisyklę – kas pasako žodį „davai“, daro dešimt pritūpimų“, – šypsosi pašnekovė.
A. Tapinas: „Jaunimą pasiekti galima tik jam priimtinais būdais“
LRT televizijos laidos „Pinigų karta“ vedėjo, žurnalisto Andriaus Tapino manymu, reikalavimai kalbai bent jau tiems, kurie dirba nacionaliniame kanale, žinių laidose yra tikrai griežti. „Privalome laikytis visų pagrindinių lietuvių kalbos taisyklių, o tiems, kurie to nenori ar nesistengia daryti, yra taikomos netgi nuobaudos. Žinoma, visa tai nelabai galioja pramoginėms ir kitokioms lengvo turinio laidoms. Tačiau jokiu būdu nereikia iš to daryti problemos. Pradėti smerkti laidos kūrėjus už tai, kad jie į jaunimą kreipiasi jų kalbėjimo maniera, pamokslauti žiūrovui, kad žiūri tokias laidas, vargu ar yra prasmė“, – teigia žurnalistas. Anot A. Tapino, jaunimą apskritai pasiekti, paveikti galima tik jam priimtinais būdais, galbūt humoru, bet jokiu būdu ne pamokymais, grūmojimais pirštu, vertimu kažką daryti, nes tada šis kaip tik elgsis priešingai. „Ar kalbėjimas taisyklinga kalba gali būti madingas? Kodėl gi ne? Jaunas žmogus visada vartoja tai, kas populiaru. Be to, šiuolaikinės technologijos jau seniai turi lietuviškas programines įrangas, lietuvišką klaviatūrą. Svarbiausia, nieko nebrukti per prievartą, o kryptingai, išmintingai paskatinti“, – pastebi pašnekovas. Išsakydamas savo požiūrį į bendravimą taisyklinga gimtąja kalba, A.Tapinas atkreipia dėmesį į vieną svarbų dalyką – kalbėti švariai gali tik tas, kas daug skaito. Juk skaitymas turtina žodyną, plečia akiratį, lavina vaizduotę. „Ne technologijos, ne anglų kalba, ne internetas daro meškos paslaugą lietuviškumui, o faktas, kad jaunas žmogus nebeskaito knygų“, – įsitikinęs žurnalistas.
Įpročiai, tarp jų ir rašymas šveplai arba ne, atsiranda vaikystėje
Kad ir kaip intensyviai buitinė kalba pastaruoju metu klestėtų ekrane ir scenoje, galima tik pasidžiaugti, kad numoti ranka į taisyklingą kalbėjimą šiandien vis tik stengiasi tikrai ne visi. Kasmet daugėja įvairiausių iniciatyvų, raginančių viešoje, ir ypač virtualioje, erdvėje bendrauti švaria gimtąją kalba. Viena seniausių ir populiariausių tokių iniciatyvų šalyje – šiuo metu vykstantis, jau septintus metus skaičiuojantis nacionalinis 6–10 klasių moksleivių konkursas „Švari kalba – švari galva“. Jo pagrindinis tikslas – skatinti jaunąją kartą dirbant kompiuteriu, rašant trumpąsias žinutes ar elektroninius laiškus vartoti lietuviškus rašmenis bei taisyklingą gimtąją kalbą. „Tiek psichologai, tiek pedagogai vienbalsiai sutinka, jog įpročiai atsiranda vaikystėje, tarp jų ir rašymas taisyklingai arba ne. Ko vaikas mokomas nuo mažumės, kokį pavyzdį mato aplink save, natūralu, kad visa tai jis nešasi ir į gyvenimą. Visi kuo puikiausiai žinome, kad jaunimas labai pagaulus madoms, naujovėms. Kodėl bendrauti švaria gimtąją kalba šiandien tarp moksleivių negalėtų tapti madinga, ypač kai šiuolaikinės technologijos kompiuterį bei išmaniuosius telefonus leidžia prakalbinti lietuviškai be jokių keblumų? Žinoma, kad galėtų. Moksleiviams reikia tik tinkamo postūmio, galimybės – apie esminę konkurso „Švari kalba – švari galva“ idėją pasakojo renginio sumanytojos Europoje pirmaujančios kalbinių technologijų įmonės „Tilde IT“ direktorė Renata Špukienė. Pasak jos, savaime suprantama, tam tikrų trumpinių ar naujadarų konkursas, greičiausiai, iš lietuvių kalbos neišguis, nes tokie dalykai – taip pat mados reikalas. Tačiau iš tokių madų vėliau išaugama, tuo tarpu įprotis kalbėti bendrine lietuvių kalba tarp jaunų žmonių išliks visam laikui.
Į šių metų konkursą „Švari kalba – švari galva“ svetainėje dar galima registruotis imtinai iki kovo 7 d. Užsiregistravusieji pirmojo etapo užduotis atliks nuotoliniu būdu, internetu. Geriausiai pasirodžiusieji pateks į antrąjį etapą, kuris vyks taip pat prie kompiuterių, tačiau jau visiems kartu – Vilniaus kooperacijos kolegijos auditorijose. Ši aukštoji mokykla, įsikūrusi patogioje ir net iš tolimiausių Lietuvos vietų atvykstantiems moksleiviams lengvai surandamoje Vilniaus vietoje – Konstitucijos prospekte – konkurso finalininkus mielai priima jau nebe pirmus metus.
Nemaišytu prie švarios kalbos ir švari sąžinė.
Labai reikalingas strp. , laiku, bet mažutėlė pastabėlė. Jeigu šiame rašinėlyje, atsisakius svetimžodžių, iškiltų lietuvių kalbai pavojus , ar ne ?
Esu šnekantis buitine kalba. Susikalbu be “žargono”. Visi supranta. Bet juokas ima, kai lietuvaitė ima kurti naują, išsilavinusių Vilniaus moteryčių , ne kaimietukių kalbą , pasivadindama ; “E. Kernagytė-Dambrauskė”. O Dieve, kaip šiuolaikiška, koks kalbos”proveržis”, koks – “grožis” .
Taigi . Mergytė – Kernagytė, mažulytė – Kernagytė, gražuolytė – Kernagytė, pupytė – Kernagytė…. ir t.t. Gražu ir suprantama visiems. Ir staiga ; pupulytė – Dambrauskė, nelimpa, katė – Dambrauskė – tinka… Toliau tęsti negaliu . Tamsus “akligatvis.”
“davai” A. Tapinai, švarinam lietuvių kalbą. Su pagarba – kaimas.