Pelėdos – tai vidutinio dydžio plėšrieji paukščiai, turintys kompaktišką kūną, didelę galvą, dideles į priekį nukreiptas akis ir stiprias kojas su aštriais nagais grobiui pačiupti ir laikyti.
Pasaulyje yra daugiau nei 200 pelėdų rūšių, tačiau Lietuvoje gyvena 12. Tai – didysis apuokas, baltoji, laplandinė, uralinė, naminė, raiboji, balinė pelėda, mažasis apuokas, lututė, pelėdikė, apuokėlis ir žvirblinė pelėda.
Penkios jų yra nykstančios ir įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Tai – didysis apuokas, balinė pelėda, lututė, pelėdikė ir žvirblinė pelėda.
Želvos girininkijos miškuose pastebėtos trys pelėdų rūšys: naminė pelėda, mažasis apuokas ir gana reta, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą žvirblinė pelėda.
Žvirblinė pelėda, Kęstučio Jarmalavičiaus tvirtinimu, gyvena Laumėnų miške, bet ji aktyvi švintant, dieną.
Mes klausysimės naminių pelėdų, kurios yra aktyvios naktį.
Naminė pelėda yra 30–50 cm dydžio, atstumas tarp išskleistų jos sparnų gali būti nuo 80 cm net iki metro, bet sveria ji ne daugiau nei 500 gramų. Jos kūno spalva gana įvairi: nugara marga, išmarginta išilginėmis ir skersinėmis dėmėmis, apačia – balsva. Pelėdos kojos plunksnuotos, snapas gelsvas, nagai – juodi.
Šis jų apdaras nesikeičia ištisus metus. Pelėdų plunksnos purios, minkštos, todėl jos skraido beveik be jokio garso.
Pelėdos turi labai geras akis ir klausą. Jos gali išgirsti auką, judančią po sniegu, bei medžioti visiškoje tamsoje.
Pelėdos maitinasi daugiausia pelėmis. Turėdamos gerą klausą ir aštrius nagus, pelę iš po sniego, jei jis nesušalęs, sugeba išsitraukti iš gero pusmetrio gylio.
Mėgsta nedidelius miškus
Naminės pelėdos gyvena senų lapuočių medžių drevėse. Bet gali lizdus susinešti į pušyje meletų, kurių Želvos girininkijos miškuose yra taip pat nemažai, iškaltus uoksus.
Štai kodėl miškininkai miškuose palieka ir saugo senus, drevėtus medžius. „Kirtavietėse stengiamės palikti kuo daugiau biologinės įvairovės medžių, ypač žiūrime, kad nenukirstume tokio medžio, kuriame yra uoksas“, – pabrėžė Želvos girininkijos girininkas Gintautas Povylius.
Naminės pelėdos nėra labai jautrios trikdymui, jos gyvena ne tik miškuose – ir arčiau žmogaus: apleistuose pastatuose, parkuose, kapinėse.
Kadangi pelės gyvena dažniau pamiškėse, laukuose, tad ir pelėdos labiau mėgsta nedidelius miškelius, jų pakraščius. Nedideli Želvos girininkijos miškai, įsikūrę ant kalvų, kalvelių, apsupti upelių, joms labai tinka.
Želvos girininko pavaduotojas Kęstutis Jarmalavičius, kuris stebi ne tik pelėdas – visus girininkijos miškuose gyvenančius paukščius, tvirtina, jog pelėdos gyvena beveik visuose miškuose. Jei naktis ne vėjuota, o ypač jei būna atodrėkis, tuoktuvių metu jas visada galima išgirsti.
Tačiau mes jų klausyti, tikriausia, važiuosime į Virkščių, Felinkos ir Medinių miškus. Gali būti, kad dar – prie Lyduokių dvaro parko bei Lyduokių kapinių.
Visi miškai, kuriuose klausysimės pelėdų, yra mišrūs, juose daugiau lapuočių, nei spygliuočių.
Svarbiausia, juose yra palikta nemažai uoksinių, senų medžių.
Felinkos miške yra daug tokių pavienių ir saugomų medžių. Čia auga 3 šimtamečiai uosiai ir net 7 šimto ir daugiau metų sulaukę ąžuolai, šimto metų maumedis. Čia yra ir garsusis Felinkos ąžuolas, gamtos paminklas, kurio skersmuo yra 1,6 metro, aukštis – 15 metrų.
Be to, šiame miške yra kelios kertinės miško buveinės, kuriose nevykdoma jokia ūkinė veikla, jose yra raguvų, senų medžių, virtuolių.
Trys šimtamečiai uosiai, kurie yra saugomi, kaip unikalūs pavieniai medžiai, yra ir Medinių miške.
Klausydami pelėdų išgirsite upelių – Siesarties, Šešuolos kalbėjimą, Virkščių užtvankos bangų plakimą, elektrinės ant Siesarties šniokštimą.
Ūbavimas – tai tuoktuvės
Lietuvoje naminės pelėdos į būsimas perėjimo vietas sugrįžta sausį – vasarį.
Tik grįžusios naktimis ima ūbauti. Pelėdų ūbavimas reiškia jų tuoktuves. Ūbauja tik patinėliai. Tokiu būdu jie skelbia savo teritoriją, į kurią, šiukštu, kitam nedera įskristi. Ar pelėdų patinėliai kovoja dėl patelių, taip, kaip tetervinai ar kurtiniai, paukščių stebėtojas, Želvos girininkijos girininko pavaduotojas Kęstutis Jarmalavičius negali pasakyti, nes pelėdos- naktiniai paukščiai. Tačiau ūbaujant vienoje vietoje du, tris ir daugiau patinėlių, jis tvirtina girdėjęs ne kartą.
Pelėdos poruojasi kartą visam gyvenimui.
Perėti jos pradeda vasario mėnesį, kai būna dar labai šalta. Paprastai patelė deda tris – šešis kiaušinius, kuriuos peri apie trisdešimt dienų.
Kadangi įprastai dar būna šalta, patelės, kad neužšaldytų kiaušinių nė minutei nepalieka lizdo. Maisto jai atneša patinėlis.
Maitinti šeimyną jam tenka ir vėliau – kai išsirita pirmieji pelėdžiukai.
Pelėda perėti pradeda sudėjusi pirmą kiaušinį. Jei jų būna šeši, paskutinysis išsilukštena po savaitės.
Tačiau dažnai paskutinieji pelėdžiukai neišgyvena – juos nukonkuruoja vyresnieji. „Tik labai gerais metais, kai būna pakankamai maisto, išgyvena visi jaunikliai“, – pastebėjo Kęstutis.
Naudingi miškui
Pelėdų yra ne tik Želvos – visuose Ukmergės miškų urėdijos miškuose.
Juose gyvena daugybė įvairių rūšių paukščių. Štai tuojau miškininkai su miško bičiuliukais ims kelti inkiliukus zylutėms, musinukėms, kitiems mažiems paukšteliais, kurie minta vabzdžiais ir kitais medžių kenkėjais.
Urėdijos miškuose ypatingai saugomi retieji Lietuvos raudonosios knygos paukščiai, kaip antai – juodieji gandrai, mažieji ereliai rėksniai, ereliai žuvininkai, jūriniai ereliai, vapsvaėdžiai, margieji, baltnugariai, tripirščiai geniai, pilkosios, juodosios meletos, vištvanagiai, suopiai, pilkosios gervės
gulbės giesmininkės, didieji baubliai…
„Paukščiai yra miškų gyvybė, grožis ir sveikata. Jie ne tik nekenkia, bet ir padeda – lesa įvairius vabzdžius, jų lervas, peles, kurmius, kitus smulkius graužikus. Pelės, pavyzdžiui, labai mėgsta mažus ąžuoliukus. Ąžuolynus nuo žvėrių mes saugome įvairiomis priemonėmis, nuo pelių nėra jokios apsaugos. Bet kadangi jas gaudo pelėdos, galima
sakyti, jos padeda mums išauginti ąžuolynus“, – pastebėjo Ukmergės miškų urėdas Vigantas Kraujalis.
Ukmergės miškų urėdijoje yra išskirta nemažai paukščiams svarbių teritorijų, kuriose taikoma ypatingos paukščių apsaugos priemonės, vykdomas jų monitoringas, skaičiuojami jų lizdai, ribojami miško ūkiniai darbai ir net miškų lankymas.
Urėdijos teritorijoje yra du biosferos poligonai: Taujėnų – Užulėnio ir Viliukų.. Balandžio ir gegužės mėnesiais juose nutyla pjūklai ir žmonių balsai – šis laikas skirtas perintiems paukščiams.
Išsiskiria įvairove
Ukmergės miškų urėdija yra viena didžiausių šalies urėdijų. Jos valdos plyti dviejų – Ukmergės ir Širvintų bei iš dalies Molėtų, Anykščių ir Vilniaus rajonų savivaldybių teritorijoje. Bendras jos veiklos plotas – 250 tūkst. ha, o joje esančių urėdijos administruojamų valstybinių miškų – daugiau nei 37 tūkst. ha.
37 tūkst. ha. Ąžuolynų ir eglynų. Baltų beržynų ir kerpšilių pušynų. Balų juodalksnynų ir pilkų drebulynų. Susitelkę į girias, išsibarstę po upių slėnius, sulipę į kalvas ir sulindę į šlapias žemumas – Ukmergės miškų urėdijos miškai išsiskiria savo įvairumu.
Be to, dauguma Ukmergės miškų urėdijos miškai yra šlapi, net 78 procentai jų yra perteklinio drėgnumo.
Ukmergės miškų urėdijos teritorijoje teka daugiau nei 130 upių ir upelių, tyvuliuoja daugiau nei 60 ežerų ir ežerėlių, dirbtinių vandens tvenkinių, liula aukštapelkės ir žemapelkės, mirksi liūnų akys, trykšta gėlo vandens šaltiniai.
Pelkės – paukščių ir žvėrių buveinės, jų tuoktuvių, naujų vadų ir jų auginimo vieta. Beveik visos pelkės yra valstybės saugomi draustiniai, skirti ne žmogaus ūkinei veiklai, o gamtai, jos grožiui.
Ukmergės miškų urėdijos miškuose yra daugiau nei 30 įvairios svarbos ir paskirties gamtinių, kultūrinių, istorinių saugomų teritorijų, daugybė gamtos bei archeologinių paminklų, kitų unikalių vertybių.
