Sykį Slunkius su sav pačia pasvietyj gyveno –
Abu pečenkų paėst mėgdami irgi išgulyti,
Kožną darbą kaip kojas pasvilę anie tedarydav,
Paskiau vėl, per mierą dindirį mušdami, atprovinėjo.
Antai Slunkienė sav vyrui pietus begamindam
Skub greičiau sumaišyt irgi kept arba virti,
O tas vargšas, užvalgęs, paskiau būdoj užsibūna,
Nes ano pati žal mėsą nespėj reikiamai nuvirti.
Antai Slunkius sav opelui padangas bekeisdams,
Tep-šlep varžtą prisuk ir trūbij, kad baigta,
Paskiau sav pačiai šūbą pirkt bevažiuojant,
Pamet ratą ir abu griovin garbavodami nukrent.
Viską matydams, mantusis Krizas svečiuosna užėjo
Ir išmintingai „Greit siūsi – greit iširs“ aniems tarė,
Bet Slunkiai kaip šuvos, kaulą grauždami, sumurmėj:
„Kad mes nieko nesiuvam, glūpas žmogau nesteliuotas!“
Tu, skaitytojau miels, dvi išmintis šičia imkis –
Ne vien, kad „Greit siūsi – greit iširs“ atsiminki,
Bet ir kad „Nuo durnumo vaistų nėr“ žinokis.
O ir pats gyvenime Krizas būk, ne koks Slunkius!
Kaip šaunu 🙂
Ir šiuolaikiška, ir donelaitiška 🙂