„Vilniaus vandenims“ įgyvendinus savo planus, vilniečių sąskaitos už vandenį didės daugiau nei trečdaliu. Ne ramiau gyvena ir kitų Lietuvos miestų bei miestelių gyventojai. Ir britai susiduria su panašiomis kainų už komunalines paslaugas didėjimo tendencijomis. Didžiosios Britanijos dienraštis „The Guardian“ savo skaitytojams pateikia kitos šalies vyriausybės kovos su monopolijomis pavyzdį.
Vienoje Europos valstybėje yra vyriausybė, nurodžiusi energetikos kompanijoms sąskaitas sumažinti daugiau nei 20 proc. Nutarimas dėl sumažinimo 10 proc. įsigaliojo 2013 m. sausį, o lapkritį sąskaitos bus sumažintos dar 11 proc. Vyriausybė taip pat svarsto įstatymo projektą, kuriuo komunalinėms įmonėms bus uždrausta savo akcininkams mokėti dividendus. Jos tikslų esmė – grąžinti monopolijas į valstybinį sektorių, ir kad jos imtų dirbti nesiekdamos pelno. Šalies lyderis pareiškė: „Mes privalome visiems laikams padaryti galą tautos interesus ignoruojančių energetikos įmonių viešpatavimo epochai“.
Tai kur gi yra tas socializmo bastionas? Ir koks išprotėjęs radikalas jam vadovauja? Tai Viktoras Orbanas (Viktor Orban), Vengrijos vyriausybės premjeras, žmogus, paskelbęs karą energetikos kompanijų spekuliacijoms. Jis – įsitikinęs antikomunistas ir dešinės–centro partijos Fidesz lyderis. Neseniai, duodamas interviu Daily Telegraph reporteriams (Viktor Orban interview: „Patriotism is a good thing“), Vengrijos premjeras pasakojo apie žavėjimąsi Margarete Tetčer. Todėl ironiškai atrodo, kad kaip tik šis Geležinės Ledi gerbėjų klubo narys Vengrijoje įgyvendina politiką, kuri Britanijoje iškart būtų pavadinta „komunistiška“, jeigu tik kas tokią bandytų pasiūlyti.
Atsižvelgiant į tai, kad ateinančių metų pavasarį Vengrijoje vyks rinkimai, galėtume suabejoti Orbano puolimo prieš energetikos kompanijas motyvais. Tačiau faktras, jog ši vyriausybė yra pasirengusi veikti ryžtingai, parodo, kaip ji skiriasi nuo inertiškos britų koalicijos su konservatoriais priešakyje.
Fidesz partijos atstovai skelbė, jog 2002 – 2010 metų laikotarpiu, kai jų partija buvo opozicijoje, kainos už dujas buvo didinamos 15 kartų. Jau tada jie skelbė, kad būtina imtis ryžtingų priemonių mažinant energetinių resursų kainas eiliniams piliečiams bei verslininkams.Vengrijos politikai pašaipiai vertino Organo populistines pozicijas energetikos srityje, tačiau jo veiksmai paprastiems žmonėms palengvino gyvenimą (vengrų šeimos apmokėjimui už dujas skiria apie 20 proc. pajamų). Nenuostabu, kad dabar partija artimiausius varžovus lenkia 15 proc., ir Orbanas 2014 metais veikiausiai bus perrinktas.
Tuo tarpu didžiojoje Britanijoe dėl bandymų nusigręžti nuo neoliberalaus scenarijaus sprendžiant energetikos kompanijų keliamas problemas, leiboristų lyderis Edas Milibendas (Ed Miliband) yra dažnai vaizduojamas užkietėjusiu marksistu, kuris savo niekšiškomis užmačiomis siekia paversti Didžiąją Britaniją atgimusia Tarybų Sąjunga. Vyrauja požiūris, kad, veikiausiai, esate nesutaikomas bolševikas, jei siekiate imtis kokių ryžtingų žingsnių prieš energetikos gigantus ir kištis į rinkos jėgų veikimą. Blogiausiu atveju, esate pasiklydęs radikalas, siekiantis grąžinti šalį į košmarišką aštuntąjį dešimtmetį, kitaip tariant, epochą, kai skirtumas tarp turtingųjų ir vargšų Didžiojoje Britanijoje buvo pasiekęs istorinį minimumą.
Jei britų konservatoriai būtų protingesni, jie galėtų pasimokyti iš vengrų, bet jų ištikimybė rinkos tikėjimui ir parama, gaunama iš Sičio, tikriausiai, neleis jiems atsisakyti dabartinio nepopuliaraus ir save žlugdančio vaidmens, net nepaisant, jog imtis permainų kviečia tokie politiniai veikėjai kaip Džonas Meidžoras (John Major) ir Pyteris Lilis (Peter Lilley).
Viktoras Orbanas su spekuliuojančiomis energetikos kompanijomis pasielgė daug griežčiau, nei siūlė Milibendas, todėl isteriška reakcija į nepaprastai kuklius pastarojo planus įšaldyti kainas rodo, kokia pavojinga Jungtinės Karalystės padėtis. Tikrai demokratiškais pokario metais mes net negalėjome įsivaizduoti, kad mūsų komunalinės įmonės vieną kartą paklius į privačių kompanijų nagus (dažniausiai užsieniečių) ir pradės smaugti gyventojus bei verslininkus nuolat didindamos tarifus. Tuo tarpu Jungtinės Karalystės vyriausybė tiesiog stebi, kas vyksta, nieko nesiimdama. Dabar mes esame tokioje padėtyje.
Pagal theguardian.com parengė L. V. Medelis
Kartu su Vengrija būtina žengti ir Lietuvai.
Juk akivaizdu, kad rinkos principai negali tinkamai veikti visuomenės santykiuose dėl savo absoliutą pasiekusio žmonių nesąžiningumo. Akivaizdu, kad nesąžiningumas pasaulyje ne nyks, o tik didės. Taigi, Lietuvai belieka būti realistei šio požymio įsigalėjimo masto atžvilgiu ir nesitaikius lyg nuogai dilgėlėse tūptis… veikti ryžtingai kartu su Vengrija.
Pamokantis straipsnis. Kas liečia Lietuvos, tai pas mus net yra „Kainų įstatymas“, kuris leidžia „užšaldyti“ kainas. Bet… ES dokumentai neleidžia. Iš kitos puses didelė kaina – garantija surinkti „biudžetą“ – palengvina vyriausybės „darbą“. Toks „supratimas“ veda prie krizių ir „politikų“ turto didėjimo. Tai ir yra Korupcija – monopolijos mokesčių nemoka(dalinasi su valdžia), o gyventojai moka, ir „lenda“ į skurdą. LR Konstitucija nustato: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.” Toks principas turi būti visur. Jeigu vienas asmuo privalo mokėti pajamų mokestį, tai ir kitas(pvz. juridinis) irgi privalo jį mokėti. Jeigu juridinis asmuo moka tik pelno mokestį, tai ir fizinis asmuo turi mokėti tik pelno mokestį(iš atlyginimo atimti visas išlaidas, t.y. elektra, komunaliniai, apšildymas, dujos, MGL kiekvienam šeimos nariui, vanduo ir tik tada mokėti). Ir jokių lengvatų. Akivaizdu, kad naudoti tiesioginį – pajamų mokestį yra daug paprasčiau. Taigi monopolija turi mokėti pajamų mokestį – 18%, kaip ir fizinis asmuo. O vėliau tegul daro ką nori. Efektas – valstybė surinks ne 25 mlrd. litų, o 60 mlrd. litų. „Neigiamos“ pasekmės – nebus Korupcijos, o valdžia turės gyventi iš atlyginimų.