Jei kuri Europos nacija prisimins apie savo istorinę praeitį, kultūrą, tradicijas ir savo šalies tikėjimą – ji tuoj pat pajus pančius, tramdančius nacionalinius jausmus ir grubų svetimų jai „demokratijos“ jėgų spaudimą, siekiant pajungti valstybę tarptautinio bankinio kapitalo interesams.
Naujametinis Vengrijos pavyzdys tai puikiai iliustruoja: Jungtinių Tautų Organizacijos narė (nuo 1955 m.), Pasaulio Prekybos Organizacijos narė (nuo 1973 m.), Pasaulio Banko ir Tarptautinio Valiutos Fondo narė (nuo 1982 m.), Europos Tarybos narė (nuo 1991 m.), NATO ir ES narė (nuo 2004 m.) – valstybė, „įrašyta“ visuose demokratijos, ES ir TVF tabeliuose ir lentelėse kaip „sava iki grabo lentos“, mūsų akyse tampa mušamu vaiku.
Į klausimą „kodėl?“ atsakymas jau duotas „The Financial Times“ publikacijoje: „Vengrijos ministras pirmininkas savo asmeniu įkūnija jau žinomą kelią nuo ekonominio chaoso iki politinio autoritarizmo. Nuo Berlyno sienos griūties ES buvo du dideli projektai: vieninga valiuta ir demokratijos pasistūmimas į Rytus. Euro pozicijos dabar rimtai susvyravo, o V.Orbanas (Vengrijos ministras pirmininkas) siunčia rimtus pavojaus signalus demokratijai“.
Užtenka peržvelgti pastarųjų dienų publikacijas apie Vengriją, ypač JAV žiniasklaidoje, kad suprastum skirstymo į „savi“ ir „svetimi“ mechanizmą. Štai pavyzdžiui, jei „V.Orbanas nuo antikomunizmo perėjo prie ksenofobijos“ – čia taip pavadinti vengrų nacionaliniai interesai, – tai anksčiau jis buvo „savas“, o dabar – „svetimas“.
Arba – „kad ir kaip bebūtų paradoksalu, bet V.Orbano demokratijos versija iš nesutaikomo postsovietinės Rusijos priešo šį politiką pavertė žmogumi, kuriam tikriausiai ploja Vladimiras Putinas“, o tai reiškia tą patį: anksčiau V.Orbanas buvo „savas“, o dabar – „svetimas“. (čia matome puikų pavyzdį tinkantį Lietuvai: „kas prieš ES – tas Rusijos agentas“. Vert. past.)
Viso šito esmė: Vakarai bijo pakartoti Graikijos scenarijų, kur socialinės išmokos rimtai ribojo bankų pelną. Įsižeidę investuotojai su savo pinigais pabėgo nuo graikų ten, kur jiems didesnis pelnas, tuo pačiu priversdami Graikiją įklimpti į vis didėjančias skolas Tarptautiniam Valiutos Fondui ir Europos Sąjungai.
Tiesa Vengrijoje situacija kiek kitokia. Čia tarptautinius valiutos biržų spekuliantus labiausiai erzino ne valstybės skolos didėjimas, kuris praėjusių metų antrame ketvirtyje sudarė nedidelius Europos mastu 75 proc. BVP, nors jau trečiame ketvirtyje padidėjo iki 82 proc. Turint galvoje, kad tai viena mažiausių skolų visoje Europoje, toks padidėjimas vargu ar galėjo išgąsdinti investuotojus. Bet Vengrijos Finansų ministerija du kartus nesugebėjo išplatinti valstybinių obligacijų Europos vertybinių popierių rinkoje. Situacijos sudėtingumą rodo ir nacionalinės valiutos devalvacija jau pačiomis pirmomis 2012 metų dienomis ir krentančios Vengrijos valstybinių obligacijų kotiruotės. Penkių ir dešimties metų skolinimosi įsipareigojimų procentai išaugo iki 10,5. Tokie aukšti procentai rodo akivaizdų investuotojų nenorą skolinti valstybei, kurios kreditavimo reitingus Moody’s ir Standard & Poor’s agentūros 2011 metų gale sumažino iki „šiukšlės“ lygio ir pateikė negatyvias prognozes ateičiai.
Net ne 10, o 7 procentai paprastai atveda valstybę į neišvengiamą nemokumą. Tai matoma iš Graikijos, Airijos, Portugalijos pavyzdžių – valstybių, kurios prašė ES ir TVF pagalbos. Tuo keliu siūloma eiti ir Vengrijai, kuriai jau sausio gale reikalingi 16 mlrd. eurų padengti skoloms, kurių terminai jau baigiasi.
Bet Vengrija nauju skolų krizės židiniu Europoje tapo ne tiek dėl biudžeto, kiek dėl politinių problemų.
O jos prasidėjo tuomet, kai 2010 metais rinkimus Vengrijoje didžiule persvara laimėjo „nacionalistinės jėgos“, rašo šveicarų „Neue Zürcher Zeitung“. Laimėjusi koalicija gavo 2/3 parlamente ir tai būtų visiškai demokratiška, jei būtų vykdoma „šalies sumaitinimo užsienio investitoriams“ politika. Bet įvykiai pakrypo kita linkme. Jau 2010 vasarą vengrų ministras pirmininkas Viktoras Orbanas ryžtingai nutraukė santykius su TVF. Tai pasireiškė tuo, kad jis paprasčiausiai atsisakė vykdyti TVF reikalavimus mažinti biudžeto išlaidas, skurdinti daugumą savo valstybės žmonių ir įvedė, priešingai TVF rekomendacijoms, papildomą mokestį bankininkystės sektoriui, siekdamas stiprinti ekonomiką sąskaita tų, kurie iš jos daugiausiai pasipelno.
Svarbiausia: buvo pakeisti įstatymai, reguliuojantys Vengrijos Centrinio banko statusą. ES ir TVF iškart tame pamatė bandymus priversti paklusti Vengrijos Centrinį banką…. Vengrijos valstybei, atimant iš banko „nepriklausomybę“ – galimybę vykdyti spekuliacines operacijas finansų rinkoje ir būti aukščiau visų savo šalies valdžios institucijų.
Štai tada ir prasidėjo!
Pareiškimai apie tai, kad demokratija ir laisvoji rinka yra ne kas kita, kaip stambių valstybių įrankis išskirtinai savo interesų patenkinimui jau nesukelia audringos Vašingtono ir Briuselio reakcijos. Visi pavargo. Stiprieji – „dovanoti“ demokratiją. Silpnieji – protestuoti. Ir šito viso fone – nauja 2012 sausio 1 dienos Vengrijos Konstitucija, kaip sakoma, smūgis į paširdžius.
„Šią savaitę įsigaliojo nauja V.Orbano Konstitucija, – baisisi „The Financial Times“. – Pilna etninio nacionalizmo, ji žada asmens laisvių suvaržymus ir vienpartinės valdžios ambicijų įgyvendinimą“.
Nejaugi iš tiesų taip baisu?
Pagrindiniame vengrų įstatyme nuo šiol skelbiama, kad Vengrijos tautą vienija „Dievas ir krikščionybė“. Pastebėkite – ne bankai ir ES, ne „demokratinės vertybės“, o tikėjimas Kristumi. Ir vengrai už tai balsavo! Konstitucija suteikia valdžiai įsipareigojimą ginti gyvybę, be kita ko, apibrėžiant – nuo jos pradėjimo. Na, ačiū dievui, pagalvojote jūs. O eurofeministės tame pamatė pasikėsinimą į laisvę, faktiškai draudimą žudyti kūdikį įsčiose. Ir tai dar ne viskas! Pasirodo, kad santuoka naujoje vengrų Konstitucijoje apibrėžiama kaip „vyro ir moters sąjunga“! Koks siaubas! Negana to, kad Pagrindinis Vengrijos įstatymas atskiria nuo krikščioniškojo nacijos branduolio musulmonus, krišnaitus ir panašius, tai dar ir atsisako pripažinti homoseksualų lygybę!
Visas šis triukšmas iš užsienio bei užsienio finansuojami vietiniai triukšmadariai nebūtų nei sudilusio skatiko verti, bet čia įsijungia „sunkioji artilerija“. Briuselis ir Vašingtonas pareiškė, kad V.Orbano reformos naikina demokratines laisves šalyje. „Fidesz“ – Vengrijos piliečių sąjunga, kurios lyderis ministras pirmininkas V.Orbanas ir kuri Vengrijos Parlamente turi 2/3 vietų, – staiga tapo „nacionalistinėmis jėgomis“, kurios nukreipia šalį nuo demokratijos vertybių, iškovotų per 20 metų po komunistinės sistemos žlugimo.
Dar viena kritikos lavina iš JAV užgriuvo dėl vengrų įstatymo apie religijas, kuris pripažįsta tik 14 religinių konfesijų ir ne tik palieka už įstatymo ribų daugelį sektų, bet ir stipriai apriboja naujų konfesijų atsiradimą Vengrijoje.
Briuselyje aštriai kritikuojamas įstatymas, liečiantis asmens duomenų saugumą. Dar vienas užkliuvęs įstatymas – apie persekiojimą už nusikaltimus, padarytus komunistinio režimo metais, ir konkrečiai – antikomunistinio 1956 metų sukilimo metu. Vakarietiškos demokratijos specialistai baiminasi, kad pasinaudojant šiuo norminiu aktu bus persekiojama opozicija – praradusi žmonių pasitikėjimą socialistų partija, kurią „maitinant“, galima bus pamėginti nuversti V.Orbaną ir jo partiją.
Tam, kad politikos katile nebūtų sunaikintos idėjos, kurios pritraukė prie Orbano ir jo partijos ženklią tautos dalį, ministras pirmininkas įkūrė specialią biudžeto tarybą, suteikiant jai 9 metų įgaliojimus. Taryba turi teisę vetuoti biudžeto projektus tuo pačiu ne tik blokuojant liberalines iniciatyvas, bet ir inicijuojant pirmalaikius rinkimus. V.Orbano vyriausybė suteikė naujai paskirtiems Aukščiausiojo teismo pirmininkui ir generaliniam prokurorui papildomus įgaliojimus (kas „valdžios pasikeitimo metu gali iššaukti valdymo krizę“ – taip mano Sorošo finansuojamas Eötvös Károly institutas). Biržos spekulianto Sorošo požiūriu, bankų ir biržų kontrolė – išties „valdymo krizė“. O štai vengrų, pildančių šalies biudžetą požiūriu – kova su „finansiniais burbulais“ ekonomikoje. Pučiamais, beje, tų pačių vengrų sąskaita.
Šiandien ES pasiruošusi kelio volu pervažiuoti savo šimtaprocentinę narę – tam ji ir Sąjunga. Europos Komisijos pirmininkas Ž. M. Barozas jau nusiuntė Viktorui Orbanui keletą laiškų, kuriuose išreiškiamas susirūpinimas vykstančiomis reformomis, pažadėjęs patikrinti naujos Vengrijos Konstitucijos atitikimą baendraeuropietiškoms normoms. Bet Barozui teko pripažinti, kad čia ES neturi didelės manevrų laisvės: Vengrija, „kaip ir bet kuri kita ES valstybė, turi teisę priimti savarankiškus sprendimus“.
Nenorom peršasi mintis: turėtų Briuselis tokį savo „greitojo reagavimo korpusą“, kokį turi Vašingtonas, gal ir didesnė manevrų laisvė atsirastų?. O dabar ES tenka apsistoti ties ekonomine (ko gero, pačia svarbiausia) konflikto puse ir mėginti priversi Orbano vyriausybę išsaugoti Centrinio banko „nepriklausomybę“, tai yra, suteikti Centriniam bankui galimybę tapti nekontroliuojamu Vengrijos valdžios. Spaudimui EK naudoja tiek ekonominius svertus, demonstratyviai nutraukdama derybas dėl taip reikalingo Vengrijai kredito, tiek ir juridinius, tikrindama galimybę kreiptis į ES Teismą.
Kaip visada tarptautinių finansinių lobistų interesų įgyvendinimas neprasideda patrankomis, bet visiškai gali jomis baigtis. Pirmiausiai metami pinigai. Bankai jų turi daug, ir išvesti į gatves keletą tūkstančių ar net kelias dešimtis tūkstančių žmonių jiems nesudėtinga. Antivyriausybinėje sausio 2 dienos demonstracijoje tokių atsirado maždaug 30 tūkstančių. Jie išėjo reikalauti „nepriklausomybės“ Centriniam bankui ir Viktoro Orbano vyriausybės atsistatydinimo. Opozicinio „Solidarumo“ lyderis Š.Sakejus Reuters pareiškė, kad naujoji Vengrijos Konstitucija griauna demokratinius mechanizmus, kurie buvo sukurti po komunistinio režimo griuvimo 1989 metais.
Tie 30 tūkstančių, einančių koja kojon su TVF, eis tikriausiai toli…
O Briuselyje tuo tarpu svarstoma galimybė iškelti ieškinį Budapeštui dėl ES sutarčių pažeidimo. Ir tas klausimas skubos tvarka bus nagrinėjamas artimiausiame posėdyje.
www.fondsk.ru
Išvertė drungucele
Svarbiausias priekaištas Vengrijai – net ne dėl kvietimo susitelkti visiems vengrams, nesvarbu, kur jie šiandien yra išsibarstę ar istorijos vėjų išbarstyti, o būtent įsakmus pačios vengrų tautos įsakymas SAVOS VALSTYBĖS – Vengrijos bankui – tarnauti savo valstybei. Jei tai būtų buvę padaryta Lietuvoje, ar būtų įvykusi viena iš didžiausių (jei ne pati didžiausioji) afera su SNORO “banku”. Juk tada Lietuvos bankas būtų situaciją suvaldęs prieš keletą metų. O dabar kas valdo mūsų valstybės biudžetą? Kur mūsų šalies pinigai ir kas jais naudojasi? Koks iš viso dabartinis Lietuvos banko vaidmuo?
Gal kas nors manote, kad tas kažkodėl “centriniu” vadinamas Vengrijos bankas iki šiol gražiai tarnavo Vengrijai?
Ką bendro turi valstybės biudžetas ir centrinis bankas?
Vengrijos atveju kyla pavojus, kad CB resursai bus panaudoti spręsti biudžetos problemas.
Neramina vienas dalykas. Ko taip džiūgaujama dėl naujosios Vengrijos konstitucijos Rusijos tinklalapiuose, kurių turinys yra gan aiškiai jei ne proputiniškas tai bent jau prodidžiavalstybinis.
” graikijoje socialines ismokos mazino banku pelnus”…??? Investuotojai pabego…??? Jus darotes bulvarinio skaitalo lygio tinklapis. Gal kiek atsirinkinekit, yra tiek protingu vengru ivykiu analiziu o jus cia kazlkokias diletantes dedat. Pigu!