Išplaukiame iš Golvėjaus. Iš jo kadaise airiai išplaukdavo ieškoti laimės. Leisdavosi į Atlanto platybes. Į nežinomybę. Į laisvės šalį – Ameriką. Mus suvilioja Arano salos. Ten buvusieji žavisi jų rūsčiu egzotiškumu.
Nuo Golvėjaus iki didžiausios iš trijų Arano salų – valanda kelio, jei vandenis galima pavadinti keliu. Kelte – įvairiausių tautybių žmonės: vieni – keliautojai profesionalai, apsikarstę fotoaparatais ir filmavimo kameromis, kiti vyksta atsipalaiduoti, treti, ko gero, įdomiausi – jie ieško akistatos su savimi; kuo neįprastesnės sąlygos, tuo daugiau jos atveria mumyse juslių – kasdienybe, nuobodybe, rutina užkimštų ertmių, pro kurias atiteka gyvenimas… Pažadinti – atkimšti, išvalyti, pasisemti – štai ko geidžia visi keliautojai, kokiu vardu jie save bevadintų ir kokiai kategorijai save bepriskirtų…
Purškia, dulksnoja sūrus lietus, susimaišęs su Atlanto vandenimis. Vis dėlto denyje sėdėti įdomiau, be to, mažiau pykina. Kai uosto uolos išnyksta iš horizonto, o salos dar nematyti, atsiveria vandenų platybės – šėlstanti stichija. Ir ko jie ten plaukė, tie žmonės, dar vario ar bronzos amžiuje atsidanginę į labiausiai nutolusias Atlanto salas? Kokiais laivais jie išsiruošė į visišką nežinomybę, vyrai ir moterys, kad apsigyventų ant akmens, kasdien akistatoje su šėlstančia, į uolas sudūžtančia Atlanto stichija, graužiančia, ardančia krantus, grasinančia užlieti, praryti, pasiglemžti? Salos drąsa persiduoda jos gyventojams – būti įsikibus į šitą akmenuotą žemę, įsitvėrus vienam į kitą, į savo kalbą, į papročius, perduodamus iš kartos į kartą, daug kartų patikrintą gyvenimo būdą… Salose jis kinta mažiausiai. Ir ne todėl, kad gyventojai yra atskirti; patikrintos vertybės, elgesio modeliai jiems daug kartų padėjo išlikti… Arano salose tebėra gyva airių kalba – ji tebevartojama kasdieniame gyvenime, čia tebėra gyvas ir airiškas paprotys muzikuoti tiesiog susėdus ant akmenų, gurkšnojant „Guinness“ alų ir gliaudant midijas…
Su niekuo negaliu palyginti atsivėrusio kraštovaizdžio – tokio nebuvau mačiusi: akmenys, akmenys, akmenys… žemėje ir virš žemės. Kiek akys užmato – plyni, akmenų tvoromis atidalinti – išraižyti laukai. Nė vieno medžio (tiesa, vėliau užtikome kelis – pačiame salos viduryje, šalia mokyklos ir dar veikiančios bažnyčios), nes nėra kur įleisti šaknis. Krūmokšniai ir akmenų tvoros apsivijusios gebenėmis – bene atspariausiu augalu, mintančiu kitų gyvybiniais syvais… Tarp plynų akmenų – žolelės kuokštas, viena kita pienė, čiobreliai. Einant artyn prie forto žemė padengta vos ne ištisine akmens plokšte. Kuo minta čionykštės avys ir kiti galvijai? Vietiniai gyventojai sakė, kad augina ir jaučius, ir karves… Matyt, kita salos dalis žalesnė. Šioje saloje nėra šulinių, vanduo surenkamas iš šaltinėlių. Iš kur jie išteka? Iš kokių žemės gelmių atiteka gėlas vanduo?
Įsikuriame nedideliame tradicinės airiškos statybos namelyje – privačiame motelyje. Saloje išlaikoma senoji architektūra, todėl čia nėra modernių, naujų pastatų. Ir viešbučiai, ir kavinės, ir parduotuvėlės – po senoviškais stogais. Tačiau viduje mūsų motelis įrengtas moderniai, su visais reikalingais patogumais, yra netgi internetas! Prie namo – iš akmenų suręstas tvartelis, ten laikomas… arklys, jam skirtas ir mažas aptvarėlis, taigi jaučiamės jaukioje kaimiškoje aplinkoje… Papietaujame užeigoje, kuri anksčiau yra buvusi kaimo teismo salė, o savaitgaliais sueidavo jaunimas pasišokti. Nuotraukos ant sienų primena tuos netolimus laikus. Jos kažkaip prisodrina tą vietą žmonių išgyvento laiko, dalį jo įsileisdamas į save tarsi prisijaukini ją, nors, ko gero, patį save labiausiai… Užsisakome tradicinės airių sriubos – moliuskų žuvienės, o vakare eisime į jūrų gėrybių restoraną – maga viską išragauti, išbandyti, į kitus pasidairyti. Kiemelyje jau skamba airių liaudies muzika – uždeganti, aistringa, o kartu ir subtili…
Dabar jau galime išsiruošti apžiūrėti salos, kuri driekiasi 13 kilometrų į ilgį ir 3 kilometrus į plotį. Visgi pėsčiomis viską apeiti sunkoka, tam galima išsinuomoti dviračius, mikroautobusą ar vežimaitį, traukiamą arklio. Renkamės mikroautobusą, už nedidelį mokestį jis apveža apie visą salą, vairuotojas, sužinojęs, kad esame iš Lietuvos, nuoširdžiai pasakoja, rodo, šio to paklausia ir apie mūsų šalį. Jis – vietinis, čia gyveno ir jo tėvai. Augino jaučius, o jis užsidirba vežiodamas turistus… Į Anguso fortą – labiausiai turistų trokštamą pamatyti objektą – keliaujame pėsčiomis. Kuo aukščiau kopiame, tuo labiau žemė padengta akmenine plokšte. „Lyg mėnulio žemėje, – sako bendrakeleivė. – Jei šviestų pilnatis, viskas spindėtų…“ Sutinku, kad tokios žemės dar nebuvau mačiusi. Kas tas Angusas? Kodėl jo vardu pavadintas fortas?
Įvairiuose šaltiniuose rašoma, kad V amžiuje buvęs toks airių karalius, kitur – kad čia gyvenęs didikas. Tai arčiau tiesos. Archeologiniai kasinėjimai liudija, kad žmonės šioje saloje gyveno jau prieš 1500 metų prieš Kristų. Pirmame amžiuje prieš Kristų būta veikliausio laikotarpio: Anguso fortas, kuris sudarytas iš trijų akmeninių ratų – apsauginių sienų – buvo apgyventas jau bronzos amžiuje. Viduje, prie pagrindinės sienos, dar yra išlikę pilioriai – akmenų pylimai-sutvirtinimai.
Originalus įėjimas į tą trečiąjį ratą, kuriame, manoma, vykdavo religinės apeigos, užmūrytas, jis buvęs per 50 metrų nuo dabartinio. Įėjimas būdavęs uždaromas mediniais vartais kaip miesto sienos. Vidinė siena – 5 metrų storio ir 6 metrų aukščio. Statybai sunaudota 6500 tonų akmens. Vidiniame rate buvę įrengti kambariai brangenybėms saugoti, kalami ginklai, papuošalai, ritualiniai reikmenys. Fortas tuo metu buvo svarbus ir kaip religinis, ir kaip socialinis centras, vėliau buvo naudojamas gintis nuo vikingų. Šiuo metu šis unikalus statinys saugomas UNESCO. Stovėdamas ant paties Atlanto kranto, šiuo metu jis tarsi saugo salą nuo įsišėlusių, krantą ardančių bangų…
Vakaras – pasivaikščioti. Per atoslūgį atidengti įlankos akmenys aptraukti dumbliais, jūržolėmis, moliuskais. Norisi eiti, eiti, eiti pakrante palei uolas, žiūrėti lyg pakerėtam į tolumas, užsimiršti – nusimesti kasdienybę, net savo metus, būti pačiam sau, be įsipareigojimų „atrodyti“, vien liesti pėdomis, rankomis, akimis šiuos akmenis, šitą kitoniškumą, gerti šitą orą, kvėpuoti šia akimirka, kurioje sutelpa amžinybė su įspaustais istorijos inkliuzais, ir minutėlę pajusti čia gyvenusiųjų būtį. (Bet per ją išgyvenu savąją – bent trumpam išsineriu iš savojo kiauto…) Valandėlei prasiveria kitokios buities slėpiniai: šiurkštus airiškos kalbos – lyg netašytų akmenų – artikuliavimas (visiškai nepanašus į anglų gomurinį), savyje užkodavęs rūsčią buitį ir monotonišką, nepakeliamai skurdų kraštovaizdį, ir šių žmonių drąsą, salos moterų skausmą, nesulaukus vyro ar sūnaus, ir neįtikėtinai linksmą šokį, vingrius kojų žingsnelius, smuiko raudą, atsimušančią į plikus akmenis… Bandau pajusti, iš kur šie žmonės sėmėsi stiprybės ir gyvenimo džiaugsmo, ir netikėtai dingteli, kad visa tai žmogus nešiojasi savyje: siela, kaip tie čiobrelių žiedai, skleidžiasi ir tarp šių pilkų akmenų, nes ji tarsi sėkla, kurioje duota viskas…
Viena diena, viena naktis Arano saloje, o visko tiek daug: „ilga kaip šimtmečiai diena“ išgyvenimų gelme ir atradimais…
