Z.Vaišvila: Esu priverstas kreiptis į teismą, atsakove patraukdamas Prezidentę D.Grybauskaitę (video)

Rugpjūčio 22 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Nepriklausomybės Akto signataras Zigmas  Seime surengė spaudos konferencija  „Melas buvo, yra ir bus melu“.

Z.Vaišvila šioje spaudos konferencijoje papasakojo kaip į jo šių metų sausio 13 d. iškilmingame Seimo posėdyje pasakytą kalbą ir joje nurodytus faktus reagavo Lietuvos valdžios atstovai. Taip kalbėjo apie Sausio 13-osios bylą ir jos sąsajas su Prezidentės Dalios Grybauskaitės biografija. Signataras teigė, jog dėl tiesos apie Prezidentės D.Grybauskaitės biografiją sakymo yra susilaukęs įvairių nemalonių, įtrauktas į įvairius jam inicijuotus teismo procesus.

Signataras pranešė, kad nesulaukęs iš šalies vadovės atsakymo dėl tam tikrų jos biografijos detalių buvo priverstas Lietuvos Respublikos Prezidentę apskųsti teismui.

Tiesioginę spaudos konferencijos transliaciją žiūrėkite ČIA arba ČIA.

Vykstant spaudos konferencijai jos dalyviams galima buvo internetu pateikti klausimus.

Nuoroda į klausimų uždavimo sistema (veiks spaudos konferencijos metu) ČIA.

Spaudos konferencijos vaizdo įrašas iš lrs.lt tiesioginės transliacijos:

httpv://youtu.be/0F1MgRhHUWI

Skelbiame Z.Vaišvilos spaudos konferencijoje Seime 2013-08-22 d. perskaityto pranešimo tekstą:

Z.Vaišvila. Melas buvo, yra ir bus melas

Prieš 14 metų Vilniaus apygardos teismas priėmė 1999-08-23 nuosprendį Sausio 13-osios byloje – nuteisė perversmininkus LKP/TSKP aktyvistus M. Burokevičių, J. Jermalavičių, J. Kuolelį, L. Bartoševičių ir S. Mickevičių. Priminsiu teismo nustatytus faktus:

„1989 metų pabaigoje, LKP atsiskiriant nuo TSKP, dalis LKP suvažiavimo dalyvių, gavę TSKP CK vadovų pritarimą, paskelbė apie atsiskyrimą nuo LKP ir įkūrė LKP/TSKP organizaciją… Ši organizacija vykdė TSRS ir TSKP vadovybės nurodymus, priešinosi Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimui, atvirai priešiškai sutiko 1990 m. kovo mėn. 11 d. Aktą. Po šio Akto priėmimo ji tapo užsienio valstybės organizacijos TSKP padaliniu Lietuvoje ir vykdė šios organizacijos užduotis.

TSRS vadovybė kartu su TSKP CK, siekdama grąžinti Lietuvą į TSRS sudėtį, naudojosi …TSRS VSK ir jų padaliniais Lietuvoje, TSRS Gynybos ministerijos ir VRM bei jų padaliniais, kariniais daliniais dislokuotais Lietuvoje ir už jos ribų. TSRS vadovybė negalėjo remtis tik šiomis išorinėmis struktūromis. Bent jau propagandiniais tikslais buvo reikalingos jėgos pačioje Lietuvoje, kurios siektų grąžinti Lietuvą į TSRS sudėtį. Šį vaidmenį ir atliko LKP/TSKP. Iki pat savo veiklos pabaigos – 1991 m. rugpjūčio mėn. 22 d. LKP/TSKP plėtojo piktadarišką veiklą prieš atsikūrusią Lietuvos valstybę ir jos žmones. … TSRS vadovybė, LKP/TSKP vadovai… ragino ir siekė teisėtą Lietuvos valdžią nuversti jėga.

TSKP organizacija Lietuvoje – LKP/TSKP po 1990 m. kovo mėn. 11 d. Akto savo veikla buvo antivalstybinė…

Patys teisiamieji pripažįsta, kad LKP/TSKP buvo TSKP išlaikoma. Viso dirbo virš 800 žmonių. Jie dirbo LKP CK, miestuose ir rajonuose, įmonėse, laikraščiuose “Tarybų Lietuva”, “Litva Sovetskaja” ir kituose, Partijos institute, Politologijos centre, Radijuje ir televizijoje, o taip pat pagalbinėse tarnybose.“

Š.m. sausio 13 d. Seimo tribūnoje šios bylos medžiaga pagrindžiau, kad TSKP CK Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje buvo perversmo Lietuvoje organizavimo štabo dalis. Priminiau, kad iki šiol Prezidentė D. Grybauskaitė nepaaiškino jos darbo šioje įstaigoje. Paklausiau, ar atsitiktinai Prezidentės siūlymu Seimas 2010-12-23 d. panaikino Valstybės saugumo departamentui priskirtą ikiteisminio tyrimo (baudžiamojo persekiojimo) funkciją ir niekam jos nepriskyrė – Lietuvos prokurorai palikti vieni, t.y. be ikiteisminio tyrimo įstaigos tirti nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus, nusikaltimus valstybei, jos nepriklausomybei ir konstitucinei santvarkai. Priminiau, kad Generalinio prokuroro 2011-01-17 įsakymu, prieštaraujančiu 1991-10-23 Aukščiausiosios Tarybos nutarimui, panaikintas Sausio 13-osios bylą tyręs Specialiųjų tyrimų skyrius. Likviduotas ir dešimtmečiais burtas Generalinės prokuratūros Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyrius. Paklausiau, kodėl Sausio 13-osios byloje 15-os iš 48-ių įtariamųjų atžvilgiu nutraukti įtarimai, kodėl įtarimus Sausio 13-osios byloje ruošiamasi reikšti tik TSRS kariškiams, kurių Rusija neišduoda, o kolaborantams – ne?

Kokia valstybės vadovės ir Seimo reakcija? Išoriškai – jokios. Tačiau užteko š.m. rugpjūčio 6 d. mano spaudos konferencijoje Seime atsakyti į klausimą dėl Prezidentės biografijos, jau kitą dieną www.delfi.lt paaiškino, kad Prezidentė man atsakė, o Prezidentės liaupsinimo svetainė www.komentaras.lt š.m. rugpjūčio 14 d. prakalbo apie Zigmą Vaišvilą, kuris ruošiasi konkuruoti su D. Grybauskaite 2014 m. Lietuvos Prezidento rinkimuose, priminė, kad buvau viso labo tik Lietuvos TSR deputatu ir kurį laiką VSD vadovu. Kad Prezidentės konkurentas dar „rimčiau“ atrodytų, man ir mano vadovaujamai UAB „FF Lizingas“ iš dangaus nuleido nuo 2005-03-31 neegzistuojančios AB „Oruva“ šimtamilijonines skolas valstybei, UAB „FF Lizingas“ kliento AB „Žeimena“ skolą Sodrai ir kitas fantazijas. Žiniasklaida ir apklausos jau pusmetį skelbia Prezidentę būsimų rinkimų nugalėtoja. Tad kodėl tokia jautri reakcija į „jau atsibodusius“ klausimus dėl Prezidentės biografijos, kodėl ji visiems tabu? Ką ir kodėl norima paslėpti?

Apie bandymus sutrukdyti man kalbėti Seimo tribūnoje š.m. sausio 13-ąją ar bent sužinoti būsimos kalbos turinį galėčiau ir detektyvinį siužetą papasakoti. Tačiau kalbėsiu apie svarbesnius dalykus. Apie tai, kodėl melą apie D. Grybauskaitės biografiją lydi melas apie Z. Vaišvilą. Jau neužtenka melo dėl Kruonio HAE, kurios statybos tęsimui savo parašu pritariau būdamas valstybinės komisijos nariu. Nurodymą prikabinti man šį melą ir vaikėzo įvaizdį radau KGB instrukcijoje dėl Zigmo Vaišvilos KGB kompiuteriuose, perimtuose mūsų Vyriausybės 1991 m. rugpjūtyje. www.komentaras.lt minimos AB „Oruva“, UAB „Parex lizingas“ ir UAB „Skomė“ temos buvo sumastytos 2009 m. Lietuvos Prezidento rinkimų metu, kai pasakiau tiesą apie tautai parinktą kandidatę – Dalią Grybauskaitę. Deja, tik www.balsas.lt ir „Respublika“ išdrįso tai skelbti. Rinkimų išvakarėse turėjo pasirodyti ir pirmoji TV3 publicistinė laida “Balsas.lt”, nušviečianti ir aptarianti D. Grybauskaitės biografiją su jos bylos Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje dokumentais. Tačiau šią laidą „nuėmė“, kaip ir 2012 m. lapkrityje TV3 laidą „Paskutinė instancija“, skirtą D. Grybauskaitės biografijai.

2009 m. vasaryje, manydamas, kad dviejų Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių konkurencija rinkimuose bus daug kam nesuprantama, susitariau susitikti su V. Landsbergiu. Profesorius kelias savaites jo atidėliotą susitikimą atšaukė ir pasakė man, jog „bus Dalia“, griežtai patarė man to nedaryti. Tai išgirdau anksčiau, nei V. Landsbergis pasiuntė konservatorių partijai savo laišką, baigiamą sakiniu „Tebūnie Dalia Lietuvos Dalia“, neišdrįsęs į akis pasakyti tai savo partiečiams. 2009 m. gegužę, matydamas konservatorių sutrikimą dėl tokio parinkimo, kreipiausi į juos viešai. Šį kreipimąsi „Peržengtos moralės politikoje ir atsakomybės ribos“ spausdinti ir svetainėje skelbti išdrįso tik „Laisvas laikraštis“. Totali žiniasklaidos blokada neskaičiuojant administracinio valstybės resurso, mano žiniomis, turėjo kainuoti bent 25 mln. Lt. Būtent dėl tokio amoralaus, mano nuomone, V. Landsbergio žingsnio ir prabilau viešai apie mano ir V. Landsbergio tylių skyrybų priežastį, kurią A. Abišalos Vyriausybė buvo paskelbusi valstybės paslaptimi – 1992 m. liepą prieš V. Landsbergio valią Ministro Pirmininko pavaduotojas Z. Vaišvila a.a. G. Konopliovo „Lietverslą“ ir „GeKa banką“, kuriems buvo suteikta net teisė naudoti Lietuvos herbą, pašalino iš pirmojo tarpvalstybinio ginklų pirkimo Lietuvai iš Rusijos sandorio. Įgaliojimus atstovauti Lietuvą mūsų Vyriausybė perrašė valstybės institucijai Ginklų fondui. 1992 m. spalyje šį skandalą išsamiai nušvietė „Ostankino“ televizija, Rusijos Prezidento B. Jelcino potvarkiu Rusijoje vyko tarnybinis patikrinimas. Lietuva tylėjo. Tik ekspremjeras G. Vagnorius ELTA-i paaiškino, kad kaltas krašto apsaugos ministras A. Butkevičius.

Tuomet patylėjau. Ne tik dėl to, kad paeiliui buvo užpultos grįžtančios namo mano žmona Regina ir vyresnioji dukra Jūratė, išgelbėtos pro šalį važiavusių kaimynų. Drauge su kaimynais vieną dukros užpuolikų sugavome ir nuvežėme į Vilniaus 5 policijos komisariatą. Tačiau kuo baigėsi tyrimas, nežinau. Abejoju, kad jis vyko, nes niekas net dukros neapklausė. Po šių įvykių vidaus reikalų ministras R. Vaitiekūnas pareikalavo, kad grąžinčiau apsaugai išduotą pistoletą PSM, o A. Brazausko aplinka, perėmusi valdžią ir pamačiusi sandorį, gundė mane demaskuoti V. Landsbergį. Atsisakiau – po 1992 m. Seimo rinkimų šoko pamaniau, kad Lietuvos žmonės turi turėti nors kokią viltį net ir šioje, drastiškai pasikeitusioje, situacijoje. Gi niekas nedrįso prisipažinti, kad balsavo už LDDP. Maniau, kad paskelbus šią tiesą apie V. Landsbergį 1992-1993 m. sandūroje žmonės praras viltį nauja Lietuva. Klydau? Galbūt. Tačiau ar visi tuomet būtų tai supratę ar panorę dėl netikėtumo suprasti? Visiems sunku pripažinti, visų pirma, savo paties klaidas. Maniau, kad ir V. Landsbergiui tai bus pamoka, kad jis suvoks savo asmens – Nepriklausomybės simbolio – atsakomybę. Po „Williams“ istorijos supratau, kad klydau. Tačiau po 2009 m. V. Landsbergio „Tebūnie Dalia Lietuvos Dalia“ manau, turiu moralinę teisę ir pareigą kalbėti apie tai viešai, o Lietuvos žmonės – žinoti tai ir vertinti.

V. Landsbergis po mudviejų viešų diskusijų apie 2012 m. spalio 14 d. referendumą, šiemet viešai pasidžiaugė, kad Prezidentė ir toliau ignoruoja Tautos valią, pareikštą šiame referendume, o į mano klausimą dėl tokios dalios Lietuvai parinkimo viešai tepaaiškino, kad taip reikėjo. Kam, V. Landsbergi, to reikėjo – Jums asmeniškai ar dar kam nors? Tik ne Lietuvai. Man, praėjusiam su V. Landsbergiu Atgimimo kelią nuo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės išrinkimo 1988 m. birželio 3 d. iki 1992 m. liepos skyrybų, šis iki šiol viešai nepaaiškintas parinkimas ar primetimas yra amoralus ir nesuvokiamas. Tyla tik patvirtina, kad V. Landsbergis neturi paaiškinimo, kurį galėtų pateikti žmonėms. O melas tik klampina. Klampina visus – juk kalbame apie valstybės vadovę, o ne V. Landsbergio pasirinktą jo padėjėją D. Grybauskaitę, kuri, anot tuomečio V. Landsbergio patarėjo R. Bogdano, talkino Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui dar 1992 m. (t.y. ir būdama 6 mėnesių kursuose Džordžtauno universitete, jei tai ne melas). Mieli p. D. Grybauskaitės gynėjai, susiderinkite tarpusavyje versijas, nes priešingu atveju tik demaskuojate savo ginamąją.

Š.m. rugpjūčio 14 d. straipsnyje “Sudirbti Lietuvą“ V. Landsbergis skundžiasi, kad Darbo partija ES lėšų skirstymo UAB-e stato savo žmones, ir tik vienintelė Prezidentė tariamai gina Lietuvą. Tačiau kalbėti reikia apie tai, kad Darbo partija šiame UAB-e keičia, V. Landsbergi, Jūsų sukurtos ir išpuoselėtos partijos atstovus į savus. O tokių UAB-ų išvis neturi būti. Tačiau į tokią sistemą pakliuvome – pradžioje centras surenka mūsų ir kitų lėšas, o po to jau lankstomės centrui ir įgyvendiname jo planus Lietuvoje, kad dalinant iš mūsų paimtas lėšas mums duotų didesnį kąsnį. Šios sistemos Jūsų Prezidentė, V. Landsbergi, nekeičia ir nekeis, nes ji yra to paties centro sraigtas, išskirtinai lojalus ne ją Lietuvos Prezidente rinkusiai Lietuvai, o centro pasirinktiems valdininkams, nuo kurių valios priklauso šie kąsniai. Baigėsi laikai, kai „Williams“ prastūmimui užteko Jūsų lankstymosi bumgartneriams ir Jūsų, Nepriklausomybės simbolio, autoriteto. Panašu, kad naujajam centrui ir jo valios vykdytojai Prezidentei V. Landsbergis jau nebereikalingas.

2013-02-16 d. www.lrytas.lt interviu „Išsigandome Tiesos ir Tautos valios?“ prabilau apie Tiesos apie  D. Grybauskaitę sakymo kainą. Po Prezidentės inauguracijos 2009 m. liepą jau kitą savaitę buvo suburta 5 Šiaulių apygardos prokuratūros ir Mažeikių apylinkės prokuratūros prokurorų grupė ikiteisminiame tyrime dėl BAB „Oruva“ bankroto metu iššvaistyto šios įmonės turto ir netrukus priimtas nutarimas pareikšti įtarimus Zigmui Vaišvilai. Teisę žinantieji paklaustų, kaip galima kaltinti turto iššvaistymu tą, kuriam šis turtas nebuvo patikėtas valdyti ar naudoti? Pasirodo, galima, jei kai kam, kas “ne prie ko”, to reikia. Pusantrų metų buvau medžiotas. 2010 m. lapkrityje susipažinau su prokuroro nutarimu dėl specialaus liudytojo, kuriam gali būti pareikšti įtarimai, statuso. Tačiau šį ikiteisminį tyrimą 2011-02-15 d. Šiaulių apygardos prokuratūra nutraukė. Mat raštu prokuratūrai pateikiau ne tik savo paaiškinimus, bet ir prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl finansų ministerijos, kuriai tuo metu vadovavo ministrė D. Grybauskaitė, atstovų veiksmų iššvaistant BAB „Oruva“ turtą ir paslapčia nuo kreditorių komiteto į BAB „Oruva“ sąskaitą latviškame AS „Parekss banka“ sumokant beveik 25 mln. Lt, kurių ši ministerija neturėjo teisės mokėti, kol nepasibaigs ši bankroto byla. 2011-02-15 Šiaulių apygardos prokuratūros nutarime dėl šio ikiteisminio tyrimo nutraukimo konstatuota, kad BAB „Oruva“ bankroto administratoriaus ir Z. Vaišvilos veiksmais nepadaryta jokia veika, turinti nusikaltimo požymių, o BAB “Oruva” turtą nepagrįstais nukainavimais iššvaistė kreditorių komitetas, kuriame už tai balsavo daugumą turėję finansų ministerijos atstovai. Apie šios ministerijos mokėjimus į Latviją neužsiminta, nors lėšas iš minėtos BAB “Oruva” sąskaitos patyliukais nusirašė AS “Parekss banka”. Procesinis nutarimas dėl mano prašymo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl finansų ministerijos galimai nusikalstamų veikų iki šiol nepriimtas. Bent man, pareiškėjui, nepateiktas. Dėl šių aplinkybių kaip BAB “Oruva” kreditorių komiteto narys į prokuratūrą kreipiausi ne tik 2011 m., bet dar ir 2004 m., kada D. Grybauskaitės biografijos net nežinojau. Prokuratūrai pateikiau ne tik įrodymus, bet ir Valstybės kontrolės departamento išvadas, patvirtinančias, kad dėl šių finansų ministerijos neteisėtai įvykdytų mokėjimų į Latviją mūsų valstybė papildomai patyrė beveik 7 mln. Lt nuostolį. BAB „Oruva“ kreditorių komitetas finansų ministerijos, VSDFV Mažeikių skyriaus vadovės L. Nagienės ir Vilniaus banko balsais atmetė mano ir darbuotojų atstovų prašymą, kad BAB „Oruva“ kreiptųsi į teismą dėl lėšų prisiteisimo iš AS „Parekss banka“. Tad, mieli mažeikiečiai, negautų atlyginimų ieškokite finansų ministerijoje ir Daukanto aikštėje.

Nepavykus mane ir mano vadovaujamą UAB „FF Lizingas“ (buvęs pavadinimas – UAB „Parex lizingas“) įveikti baudžiamąja byla, bandoma tai padaryti teismuose civiline tvarka. Finansų ministerija nežiūrint į tai, kad nuo 2005-03-31 d. AB „Oruva“ nebeegzistuoja, o išregistruotos įmonės prievolės baigiasi po jos išregistravimo, kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą baigtoje nagrinėti ir neatnaujintoje AB „Oruva“ bankroto byloje, prašydama teismą perleisti jai neegzistuojančią AB „Oruva“ 6,9 mln. Lt reikalavimo teisę į UAB „FF Lizingas“. Teismui leidus vykdyti AB „Oruva“ pobankrotinę gamybą šias lėšas UAB „Parex lizingas“ buvo mokėjęs už BAB „Oruvai“ pirktus gamybos komponentus. AB „Oruva“ teisių ir pareigų perėmėjų nėra. Tačiau finansų ministerija, buvusi tik trečios eilės BAB „Oruva“ kreditoriumi, teismui pateikė žinomai melagingus paaiškinimus, nepagrįstus jokiais įrodymais, kad UAB “Parex lizingas” pirko iš BAB „Oruva“ tariamai finansų ministerijai įkeistą turtą. Finansų ministerija teismui nepateikė jokių įrodymų ir net neįtraukė į bylą atsakovu UAB “FF Lizingas”. UAB “FF Lizingas” prašymą dėl įtraukimo į bylą dalyviu teismas atmetė, teigdamas, kad 6,9 mln. Lt reikalavimo teisės į mus perleidimas įtakos mūsų teisėms ir pareigoms nedarys. Keista logika – iš tavęs nori pinigų, tačiau tau tai įtakos nedarys! 2011-03-23 nutartimi Šiaulių apygardos teismas šią neegzistuojančią 6,9 mln. Lt reikalavimo teisę į UAB “FF Lizingas” perleido finansų ministerijai, remdamasis melagingu ministerijos paaiškinimu apie tariamą įkeitimą ir neegzistuojančia bei teismui nepateikta pirkimo-pardavimo sutartimi, kurios mes su AB „Oruva“ net nebuvome sudarę.

Garsiojoje Brazauskų skyrybų byloje, apie kurią a.a. p. Julija nežinojo, taip primityviai ir tiesmukiškai teismas ir ieškovas nesielgė – atsakovė bent formaliai buvo bylos dalyviu ir nors teoriškai galėjo gintis. Mūsų atveju pažeista pagrindinė teismo proceso taisyklė – būti išklausytam. Šiaulių apygardos teismas pareiškė, kad mes negalime būti bylos dalyviu. 2012-01-19 nutartimi Lietuvos apeliacinis teismas vis tik konstatavo, kad ši 2011-03-23 Šiaulių apygardos teismo nutartis nesukuria jokių teisių ir pareigų nei finansų ministerijai, nei UAB “FF Lizingas”, nes Šiaulių apygardos teismas nepatikrino, ar toks reikalavimas išvis egzistuoja, o jei egzistuotų, tai jis skirstytinas AB “Oruva” bankroto bylos kreditoriams pagal šioje bankroto byloje patvirtintą jų eiliškumą ir proprocijas. T.y., pirmos eilės kreditoriams (buvusiems AB “Oruva” darbuotojams), o ne trečios eilės kreditoriui finansų ministerijai. Šiaulių apygardos teismas apie šių melagingų duomenų pateikimą teismui atsisakė pranešti prokuratūrai, nors tai užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

Šiaulių apygardos teismo 2011-03-23 nutarties pagrindu finansų ministerija kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl šių 6,9 mln. Lt priteisimo iš UAB “FF Lizingas”. Ministerijos prašymu teismas areštavo UAB “FF Lizingas” nekilnojamąjį turtą, dėl ko įmonės veikla jau dveji metai beveik paralyžuota. Žodžiu, kai reikėjo prisiteisti neegzistuojančią reikalavimo teisę ir apgauti 1300 buvusių AB “Oruva” darbuotojų, tai finansų ministerija Šiaulių apygardos teisme galėjo meluoti, kad jai reikia tik neegzistuojančios teisės, o ne pinigų. Tačiau Vilniaus apygardos teisme šios neegzistuojančios teisės pagrindu pareikalavo ir lėšų.

Žmogiškai suprantu, kad bet kuris teisėjas nenori būti tuo, kuris padėtų paskutinį tašką šioje absurdo istorijoje. Be to, tektų pasisakyti ir dėl buvusios finansų ministrės – dabartinės Prezidentės, jos pavaldinių atsakomybės. Tad nenuostabu, kad neatsižvelgiant į 2012-01-19 Lietuvos apeliacinio teismo nutartį š.m. sausio 25 d. Vilniaus apygardos teismas nutarė priteisti iš UAB “FF Lizingas” finansų ministerijos naudai šiuos mistinius 6,9 mln. Lt, kuriuos teismo leidimu jau vieną kartą sumokėjome. Sprendimas neįsiteisėjęs, nes Lietuvos apeliacinis teismas dar nenagrinėjo priimto UAB „FF Lizingas“ apeliacinio skundo. Apie AB „Oruva“ bankroto bylos peripetijas ir dar įdomesnius stebuklus kalbėsiu kitą kartą, o kai ką – ir prokurorams.

2013-08-14 www.komentaras.lt straipsnyje minima ir tariama UAB „FF Lizingas“ skola UAB „Skomė“, nors yra priešingai – UAB „Skomė“ skolinga mums. Džiaugiuosi šiuo paviešinimu, nes jis atsiskleidė Prezidentės ir Matonių šeimos bendrus interesus. Buvęs vidaus reikalų ministro pavaduotojas ir UAB „Skomė“ direktorius Juozas Matonis, pasinaudojęs mano užimtumu 2009 m. Prezidento rinkimų kampanijoje, paslapčia nuo 70% UAB „Skomė‘ akcininkų drauge su bendrininkais už simbolinę kainą nesąžiningai ir galimai nusikalstamai perėmė UAB „Skomė“ verslą. 2013-02 28 nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad reikia tirti nesąžiningą šio verslo perėmimą – UAB „Skomė“ direktorius J.Matonis 2009 gegužę pats su savimi pasirašė UAB „Skomė“ 65% akcijų emisijos sutartį, kuria už simbolinę kainą perleido šias akcijas ir UAB „Skomė“ valdymą kitai savo vadovaujamai UAB „Baltic arms“. Pagal 2008 m. vertinimą UAB „Skomė“ nekilnojamojo turto adresu Konstitucijos pr. 12 Vilniuje vertė buvo 35 mln. Lt. Bet kas neatsisakytų įsigyti 7400 m² šiuolaikiškai renovuotų komercinių patalpų adresu Konstitucijos pr. 12 Vilniuje (tarp VCUP ir Vilniaus miesto savivaldybės), sumokėjęs 88 Lt už 1 m². Kreipkitės į J. Matonį. Tik atminkite, kad jo brolį Algirdą Matonį Lietuvos kriminalinės policijos vadovo pareigose net viešai užsistojo Prezidentė. Nežiūrint į tai, kad jis pažeidė liustracijos taisykles ir viešai prisimelavo, kad mūsų Vyriausybė tariamai jam liepė iki 1991 m. rugpjūčio pabaigos dirbti KGB Druskininkuose. Tad nenuostabu, kad A. Matonio pavaldiniai ir jo buvęs vadovas V. Račkauskas liudytojo M. Žalimo byloje sėdi teisiamųjų suole, o A. Matonis, byloje liudijęs, kad jis siuntė pavaldinius dėl M. Žalimo perspėjimų pas prokurorus, šioje byloje „ne prie ko“. Tik bėda, kad 2012 m. spalyje “Respublikos” dienraštyje tuometinis VSD vadovas ir Ministro Pirmininko pavaduotojas Zigmas Vaišvila, kuravęs jėgos struktūras, viešai paaiškino, kad A. Matonis meluoja.

D. Grybauskaitės komandos ir Matonių šeimynos suartėjimas įvyko dar 2009 m. Tad nekeista, kad Prezidentę valstybės kriminalinės policijos vadovo pareigose tenkina dėl šių aplinkybių pažeidžiamas A. Matonis. Svarbi ir ta aplinkybė, kad J. Matonis talkino AS „Parekss bankui“ šio banko teisminių ginčų su UAB „Parex lizingas“, vykusių 2003-2007 m. metu, kuriuos po visų mano sudarytų sandorių ekspertizės, t.t. ir su AB „Oruva“, baigėme taikos sutartimi ir skyrybomis. O J. Matonį ir jo bendrininkus dėl galimai nusikalstamų veikų nesąžiningai perimant UAB „Skomė“ valdymą ir iššvaistant jos turtą, ką jau tiria prokuratūra, geriausiai gali apginti J. Matonio brolis. Argi reikia kam nors iš teisėsaugos aiškinti, kokias pareigas užima Algirdas Matonis? Bet apie tai – kitą kartą. Tame tarpe ir apie tai, kaip J. Matonis ir jo komanda neteisėtai gauna teismuose neišnagrinėtų bylų medžiagą, kaip sužino išvakarėse Zigmo teismui paruošto dokumento turinį, o Zigmui jį pateikus teisme, iškart teismui pateikia raštu atsiliepimą į jį. Nebijoma ir dokumentus klastoti.

Tačiau grįžkime nuo tiesos sakymo kainos prie pačio klausimo – Prezidentės biografijos, dėl kurios įslaptinimo galima imtis tokių drastiškų veiksmų. Jei 2013-08-14 www.komentaras.lt straipsniu norėta pagąsdinti mane, kad nesikreipčiau į teismą dėl Prezidentės biografijos, tai labai apsirikta. Psichologiškai jau seniai esu susitaikęs su buvusiais ir galimais praradimais. Tačiau yra dalykų, kurių, matyt, nesuvokia nei J. Matonis, nei D. Grybauskaitė. 1988 – 1992 m. galėjau parasti ne tik tai, ką turėjau, bet ir fiziškai šeimą. Būtent į tokį pavojų buvo patekusi mano šeima ne tik Sąjūdžio gimimo dieną ar Sausio 13-ąją, bet ir dėl neleidimo 1991 m. grobstyti KGB archyvus, nepaklusimo V. Landsbergio valiai 1992 m. liepą. Paskaitykite A. Anušausko darbus apie 1989 m. KGB planą „Metel“ dėl tarybinei santvarkai pavojingų 273 asmenų ir jų šeimų izoliavimo „ypatingosios“ padėties atveju. 1991-1992 metų mano patirtis su V. Landsbergiu – jau kitos, Nepriklausomos, Lietuvos peripetijos. Tačiau tuomet jos suskaldė sąjūdiečius, ir net bažnyčios žmones.

Ko bijoma D. Grybauskaitės biografijoje? Išvykimo į Leningradą priežasčių ir karjeros ten aplinkybių? Ankstyvo įstojimo į TSKP, kas po 1968 m. įvykių Čekoslovakijoje inteligentams buvo labai suvaržyta, o jauname amžiuje praktiškai neįmanoma? Ypač nepatikimoje „Pribaltikoje“ – priiminėta tik pagal kvotas ir tik pabaigus 28 m. komjaunuolišką amžių. Bijoma diskusijų apie KGB vadovo J. Andropovo planą pervesti TSRS iš komandinės socialistinės į reguliuojamą rinkos ekonomiką, kuriam ruošti ir įgyvendinti buvo pasirinkti Leningrado universiteto D. Grybauskaitės ir V. Putino bendrakursiai? Bijoma, kad jaunoji karta supras, kaip TSRS buvo atrenkami ir siunčiami asmenys į užsienį, skiriami turistų užsienyje grupių vadovais? Mūsų kartai, Prezidente, nepaaiškinsite, kad užteko parašyti prašymą „Inturistui“, o šis patenkino jį. Slepiamo darbo TSKP CK Visuomeninių mokslų akademijoje ar kažkur kitur laikotarpis, nes pagal  Vilniaus aukštosios partinės mokyklos bylos duomenis D. Grybauskaitė tuo metu Vilniuje nedirbo? Bijoma karate juodojo diržo paslapties, nes žinoma, kad TSRS šią sporto šaką D. Grybauskaitės jaunystės metais galėjo kultivuoti tik KGB ir GRU? Stebina ir D. Grybauskaitės „drąsa“ 2009 m. Prezidento rinkimų metu pasivadinti Lietuvos Mokslų akademijos sekretore, kai visa Atgimimo Lietuva nuo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės išrinkimo 1988 m. birželio 3 d. žinojo, kad juo buvo a.a. akademikas E. Vilkas.

Šiandien apsiribokime būsimos mūsų Prezidentės darbu TSKP CK Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje ir Sausio 13-osios bylos medžiaga. Š.m. rugpjūčio 9 d. gavau Prezidento kanceliarijos asmenų aptarnavimo skyriaus vedėjos pavaduotojos Astos Bogušienės atsakymą į mano 2013-06-03 prašymą Prezidentei dėl atsakymų į klausimus dėl jos biografijos. Rašte pateiktas ir žinomai melagingas paaiškinimas, kad „1989 metų gruodžio mėnesį šalies vadovė perėjo į savarankiškai susikūrusios LKP gretas. 1990 metų birželį, išmetusi partinį bilietą, Respublikos Prezidentė iki šiol nedalyvauja jokioje partinėje veikloje.“ Tačiau 2009 m. pavasaryje LSDP, perėmusios savarankiškos LKP teises ir pareigas, tuometis vadovas G. Kirkilas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubui atsakė, kad D. Grybauskaitė nestojo į šią partiją. Stojantys į LKP rašė du pareiškimus – dėl išstojimo iš TSKP ir dėl įstojimo į savarankišką LKP. Manau, kad G. Kirkilas sako tiesą, nes tą patį liudija dar gyvi kolegos – Sąjūdžio Seimo tarybos nariai, kurie D. Grybauskaitę tuomet matė kitoje barikadų pusėje. Jei D. Grybauskaitė būtų įstojusi į savarankišką LKP 1989 m. gruodyje, ji nebūtų paskirta viena TSKP CK Vilniaus aukštosios partinės mokyklos, kurioje įsikūrė perversmo štabas su kariškių leidimų sistema, vadovų – moksline sekretore. Tai patvirtina jos darbo byloje išlikęs 1989-12-29 rektoriaus S. Šimkaus pasirašyto įsakymo Nr.193 išrašas dėl 30% darbo atlyginimo priedo už šias pareigas. Tad D. Grybauskaitė buvo ne tik viena iš daugiau kaip 800 M. Burokevičiaus samdomų pavaldinių, o viena šios įstaigos vadovų. Priminsiu, kad šios įstaigos partinės organizacijos susirinkime renkant delegatą į XX LKP suvažiavimą kandidatui Partinės ir tarybinės statybos katedros dėstytojui J. Arvasevičiui pareiškus, kad jis už savarankišką LKP, „Salėje kilo triukšmas švilpimas, replikos „nacionalistas“, „separatistas““. Kandidatu jo neišrinko ir nedelsiant išmetė iš darbo, nes tai buvo TSKP nomenklatūros ruošimo visai TSRS mokykla, kuriose dėstytojais buvo skiriami tik partijos nomenklatūros ar KGB, GRU asmenys.

Dėl paaiškinimų, ar D. Grybauskaitė buvo savarankiškos LKP nare, raštu kreipiausi ir į dabartinį LSDP vadovą Algirdą Butkevičių.

Po LKP atsiskyrimo D. Grybauskaitė ne tik tęsė darbą TSKP CK Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje, bet ir buvo nelojali nepriklausomos Lietuvos valdžiai – nevykdė 1990-03-11 Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkio Nr.64p dėl šios mokyklos pastatų perdavimo Vilniaus pedagoginiam institutui. Už šio potvarkio vykdymą, t.y. lojalumą Lietuvos valdžiai, šios mokyklos rektorių a.a. S. Šimkų TSKP CK pakeitė į vieną pagrindinių perversmo organizatorių V. Lazutką – LKP/TSKP CK sekretorių ir šios partijos Vilniaus skyriaus sekretorių. D. Grybauskaitė ir po Kovo 11-osios Akto paskelbimo liko perversmininkų organizacijos vadovaujančiose pareigose iki pat šios įstaigos uždarymo, bet ne pagal minėtą Lietuvos Vyriausybės potvarkį, o pagal TSKP CK, finansavusios šią veiklą, nutarimą. Jei D. Grybauskaitė būtų kariavusi savo mažuosius karus šioje įstaigoje, tai TSRS kariškai, saugoję šį štabą ginklu, būtų pasielgę su D. Grybauskaite taip, kaip jie pasielgė su Sąjūdžio žaliaraiščiais ir manimi 1990-04-20 d. Maironio gatvėje Vilniuje buvusioje kompartijos spaustuvėje.

Todėl grįžtu prie Sausio 13-osios bylos. Kas pasikeitė po mano kalbos š.m. sausio 13 d. Seime? Įtarimai reiškiami tik TSRS kariškiams, kurių Rusija Lietuvai neišduos, bet ne kolaborantams. Toleruojant kryptingą A. Paleckio veiklą, Lietuvą baigiama pripratinti prie minties, kad Sausio 13-ąją prie Vilniaus TV bokšto „savi šaudė savus“. Gavau ir stebiuosi dviem Vilniaus miesto apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo nutarčių komplektais, kurių pirmasis sako, sako, kad prokurorai turi tirti A. Paleckio veikas, nukreiptas prieš mūsų valstybę, mirusiųjų ir gynėjų paniekinimą, įžeidimą ir šmeižtą, o antrasis, dėl identiško prokuratūros atsisakymo atsiradęs vėliau ir galutinis, teigia, kad tai daryti atsisakę prokurorai teisūs. Ar gali tai nutikti be politinės įtakos?

Stebiu K. Michailovo teismo procesą Medininkų žudynių byloje. Neapleidžia nuojauta, kad ir šiuo atveju procesui tinkamai nepasiruošusi prokuratūra ir matomai trūkstant įrodymų, žengia ir šios Lietuvai reikšmingos bylos diskreditavimo keliu. Ar pastebėjote, kad K. Michailovo advokatas Arūnas Marcinkevičius tapo proprezidentinės svetainės www.komentaras.lt nuolatiniu rašytoju ne tik apie šią bylą, bet ir apie mūsų nuostabią Prezidentę? Nijolei Sadūnaitei ir kitiems, skubotai darantiems nebūtinai pagrįstas išvadas, priminsiu, kad Rygos OMON narys K. Nikulinas, ne be priežasties pakeitė pavardę į Michailovo. Jis prisipažino, kad Medininkų tragedijos išvakarėse buvo Vilniaus OMON-e. Manau, ne arbatos išgerti. Tai jokiu būdu nereiškia, kad be įrodymų jam reikia priskirti visas šioje byloje tiriamas nusikalstamas veikas. Tačiau aukos įvaizdžio kūrimo ir Lietuvos teisėsaugos sistemos diskreditavimo tikrai nereikia. Pažiūrėkite plačiau ir pamatysite, kad Lietuva, Prezidentės kadencijos metu beatodairiškai griaudama teisėsaugos struktūras, eina į chaosą teisėsaugoje ir valstybės diskreditavimą. Gal to reikia, kad visokie „Snoro banko administratoriai“ lengva ir palaiminta ranka galėtų „nuleidinėti“ į šoną šimtus milijonų? Lietuvai reikia tiesos, o ne Prezidentės puikavimosi. Ar pastebite, kad Prezidentė kalba tik deklaracijomis, įsakymais, kurie kaip kariuomenėje neaptarinėjami, tik vykdomi? Nėra dialogo, nuoširdumo, noro girdėti kitą nuomonę. Kur einame tokiu keliu?

Jau trejetą metų Prezidentės iniciatyva Lietuva yra be ikiteisminio tyrimo įstaigos karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui tirti. Nereiškiami įtarimai Sausio 13-osios kolaborantams, neskelbiamos pavardės tų 15 kolaborantų, kuriems Generalinė prokuratūra panaikino įtarimus motyvuojant tuo, kad jie betarpiškai nedalyvavo žmonių šaudyme? Nesikreipiama nei į Rusiją, nei į Vokietiją, kurioje tos valstybės dovanotame name gyvena M. Gorbačiovas, dėl jo apklausos? Juk ir Sausio 13-osios byloje ir viešai – aibė kariškių paaiškinimų, kad perversmui Lietuvoje ruoštasi ir jis vykdytas M. Gorbačiovo nurodymu.

Kodėl Prezidentės kadencijos metu Generalinė prokuratūra nesikreipė dėl buvusio D. Grybauskaitės tiesioginio viršininko ir vieno perversmo Lietuvoje organizatorių – TSKP CK Vilniaus aukštosios partinės mokyklos rektoriaus, LKP/TSKP CK sekretoriaus ir Vilniaus partijos komiteto sekretoriaus Valentino Lazutkos išdavimo? Ir kreiptis tektų ne į Rusiją, o į D. Grybauskaitės geros pažįstamos Europos Sąjungoje A. Merkel vadovaujamą Vokietiją. Lietuvos Generalinė prokuratūra du kartus tai jau darė – į 2000 m. prašymą dėl V. Lazutkos išdavimo Vokietija nesiteikė net atsakyti, į 2001 m. prašymą atsakė, kad V. Lazutkos neišduos. Gal atsakymo reikia ieškoti ir TSKP CK Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje? Apie D. Grybauskaitės bylos praretinimą ir dingusią kadrų skyriaus asmens kortelę jau skelbta. Spėkite kieno dar asmens kortelė, fiksuojanti kiekvieną karjeros žingsnį, dingo? Atspėjote – V. Lazutkos. Visas šias bylas nustatyta tvarka inventorizavo konkretūs darbuotojai. Pvz. www.komentaras.lt skelbė, kad D. Grybauskaitės bylą paskutinį kartą 2008-07-31 d., t.y. jau artėjant 2009 m. Prezidento rinkimams, inventorizavo vyresnioji archyvystė Aldona Vitėnienė, konstatavusi byloje lapų trūkumą. Ar ji apie tai kam nors pranešė, ar tik svetainei www.komentaras.lt? Ar atliktas tyrimas dėl dingusių dokumentų? Kažkas šią bylą inventorizavo ir priimant ją į valstybės archyvą. Kažkas inventorizavo ir V. Lazutkos dokumentus. Ar pranešta apie dingusius dokumentus prokuratūrai? Gi visi tokie veiksmai valstybės archyve daromi pasirašytinai. Pvz., su D. Grybauskaitės byla susipažįstant R. Janutienei, pastaroji pasirašinėjo dėl kiekvieno veiksmo, padarytos dokumento kopijos. Nenuostabu, kad LGGRTC vadovė T.B. Burauskaitė galėjo žinoti, kurių bylos dokumentų kopijas gavo R. Janutienė. Šis darbas atliktas rimčiau, nei kažkam retinant šią bylą. Ir p. T. B. Burauskaitės nuopelnus š.m. sausio 13-osios proga valstybiniu apdovanojimu tinkamai įvertino Prezidentė. Galima buvo labai operatyviai sureaguoti į mano kalbą Seime, paskelbiant, kad V. Lazutka premijavo ir kitus pavaldinius.

Tiems, kurie teigia, kad Prezidentė vienintelė begina Lietuvą nuo Rusijos, dėl laiko trūkumo atsakysiu kitą kartą. Šį kartą, susipažinęs su 2013-07-08 Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos asmenų aptarnavimo skyriaus vedėjos pavaduotojos Astos Bogušienės raštu ir remiantis tuo, kad: a) p. Asta Bogušienė nėra Prezidentės atstovė, paskirta įstatymų nustatyta tvarka; b) p. Asta Bogušienė negali žinoti Prezidentės biografijos faktų ir nėra atsakinga už juos; c) p. Astos Bogušienės rašte neatsakyta į visus mano 2013-06-03 prašymo klausimus;

š.m. rugpjūčio 22 d. kaip Nepriklausomybės Akto signataras Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikiau skundą dėl atsakovės Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės neveikimo, t.y. neatsakymo į mano 2013-06-03 prašymą atsakyti į klausimus dėl Prezidentės  biografijos:

1. Kodėl savo biografijoje atsakovė slepia faktą, kad 1987 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr.1271 TSKP CK Visuomeninių mokslų akademijoje buvo įdarbinta vieneriems metams etatine darbuotoja?

2. Kur ir kuo atsakovė dirbo nuo 1987 m. rugsėjo 30 d. iki 1988 m. spalio mėnesio?

3. Kodėl po Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimo аtsakovė liko TSPK nare?

4. Kada atsakovė išstojo iš TSKP, jei išstojo?

5. Kodėl po Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimo nuo TSKP Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje, kurios veiklą finansavo TSKP, atsakovė sutiko tapti viena šios mokyklos vadovių – moksline sekretore ir dirbo ja?

6. Kodėl atsakovė liko dirbti TSKP Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje po 1990 m. kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimo?

7. Kodėl atsakovė liko dirbti TSKP Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje po 1990 m. kovo 25-osios, kada M. Burokevičiaus vadovaujama LKP/TSKP drauge su TSRS kariškiais išmetė iš šių patalpų Vilniaus pedagoginį institutą ir joje įkūrė perversmininkų štabą?

8. Kada atsakovė nutraukė darbo santykius su TSKP Vilniaus aukštąja partine mokykla?

9. Kada atsakovė vyko į vadovų kursus Džordžtauno universitete 1991 m. ir kas tai finansavo?

10. Kas, kada ir kokiose pareigose 1991 m. atsakovę įdarbino Lietuvos Respublikos valdžios institucijose?

Jei D. Grybauskaitės biografijoje viešai Lietuvos Respublikos vadovo vardu skelbiami tikrovės žinomai neatitinkantys faktai, tai yra viešas mūsų valstybės diskreditavimas, kurį vykdo aukščiausias valstybės pareigūnas. Valstybės vadovės tarptautinis apdovanojimas (Džordžtauno universiteto garbės daktaro vardo suteikimas) už „skaidrumą, tiesą ir atsakomybę“ nesiderina su melu. Valstybės vadovė neturi teisės savo oficialioje biografijoje skelbti tikrovės neatitinkančių faktų, kaitalioti juos nei dėl to, kad būtų išrinkta Lietuvos Prezidentu, nei dėl to, kad būtų apdovanota, nei dėl bet kokių kitų priežasčių. Tikrovės neatitinkančios kandidatės į Prezidentus biografijos skelbimas yra ir šiurkštus Prezidento rinkimų įstatymo, Konstitucijos pažeidimas, rinkėjų apgaulė ir įžeidimas, nepagarba jiems. D. Grybauskaitė, dalyvaudama 2009 m. Lietuvos Prezidento rinkimų kampanijoje, Vyriausiajai rinkimų komisijai pateikė tikrovės neatitinkančią jos biografiją, kurią rinkimų kampanijos metu ar jau būdama valstybės vadove iš dalies taisė ne savo iniciatyva, o tik viešai paaiškėjus, kad biografija neatitinka tikrovės. Valstybės vadovo elgesys ir reputacija turi būti nepriekaištingi, o informacija apie valstybės vadovo veiklą ir biografiją – viešai prieinama ir atitinkanti tikrovę. Tai – ne tik įstatymo, bet ir moralės reikalavimai aukščiausiam valstybės pareigūnui, kuriam rinkėjai patikėjo penkerius metus vadovauti mūsų valstybei.

Melas buvo, yra ir bus melas. Prezidentės tyla, anot mūsų tautosakos, reiškia sutikimą. Neįsivaizduoju, kaip turi jaustis Prezidentė, sakydama, kad ji, drauge su mumis, iš pogrindžio išlaisvino Vytį, Gedimino (turėtų būti – Gediminaičių, Z.V.) stulpus, Trispalvę ir Tautinę giesmę, o lietuvių kalbą įteisino kaip valstybinę. A. Brazauskas taip nesakė ir nesielgė – jis trispalvę Sąjūdžio mitinguose 1988 m. vadino taip, ką nuoširdžiai apie ją tuomet galvojo. Anot Prezidentės, „...per vieną naktį tapome tauta“. Ne visi – Sausio 13-osios byloje teismas nustatė, kad virš 800 toliau dirbo perversmą Lietuvoje organizavusiai LKP/TSKP.

P. Prezidente, paraginkite Generalinę prokuratūrą kreiptis į Vokietiją dėl V. Lazutkos išdavimo. Kol dar kanclerė A. Merkel vadovauja Vokietijai, kuri rugsėjo 22 d. rinks parlamentą. Tikiuosi, kad V. Lazutkos nėra tarpe tų 15-os kolaborantų, kuriems D. Grybauskaitės kadencijos metu panaikinti įtarimai ir kurių pavardžių prokuratūra neskelbia. Parodykite, Prezidente, kad nebijote savo buvusio viršininko ir perversmo organizatoriaus apklausos, kad atstovaujate Lietuvą ne žodžiais, o darbais.

Ryt – rugpjūčio 23-ioji. Noriu pakviesti visus nebestatyti daugiau butaforinių ir kičinių Baltijos kelio sienelių „įsiamžinant“ jose už pinigus, o šia proga į Lietuvos istorijos vadovėlius įrašyti, kad Molotovo ir Ribentropo pasirašytus Vokietijos – Rusijos nepuolimo sutarties slaptuosius protokolus Estijos, Latvijos ir Lietuvos liaudies deputatų iniciatyva II TSRS liaudies deputatų suvažiavimas Maskvoje 1989 m. gruodyje pripažino neteisėtais ir juos panaikino. Būtent tada, kai prieš Šv. Kalėdas A. Brazauskas Vilniuje atskyrinėjo LKP nuo TSKP, o D. Grybauskaitė, neparėmusi A. Brazausko iniciatyvos, apsisprendė daryti mokslinės sekretorės karjerą TSKP CK Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje. Prezidentė D. Grybauskaitė š.m. sausio 13 d. savo kalboje teigė, kad „laisvę turime ginti kiekvienas ir kasdien“. Tikrai taip, tačiau manau, kad prokuratūra visus „Snoro banko administratorius“ papurtys tik po to, kai baigsis Prezidentės kadencija.