Kai kurių Lietuvos lenkų organizacijų veikėjų skleidžiamos kalbos, esą moksliškai patvirtinta, jog tautinės mažumos atstovas niekada neišmoks taip gerai valstybinės kalbos, kad galėtų lygiuotis su valstybinės tautos atstovu, todėl ir Lietuvos lenkų moksleiviams negalima kelti tokių pačių reikalavimų kaip lietuvių vaikams, Punsko Kovo 11-osios licėjuje kelia juoką.
„Kai kas ir daugybos lentelės neišmoksta, bet nieks nesako, kad neįmanoma to padaryti“, – juokauja mokiniai.
Kovo 11-osios licėjaus direktorė Irena Marcinkevičienė sako negirdėjusi apie tokias mokslines teorijas. Priešingai, jos įsitikinimu, kuo daugiau vaikas moka kalbų, tuo lengviau jam sekasi išmokti dar vieną. O tai, kad tokia teorija yra iš piršto laužta, jau daugelį metų patvirtina Lenkijoje vykdoma švietimo praktika.
Lenkijoje valstybinė kalba, jos mokėjimas ar mokymasis niekada nebuvo derybų objektas – nei su kuria nors valstybėje gyvenančia tautine ar religine bendruomene, nei su kuria nors kaimyne valstybe. Kai šeštajame dešimtmetyje atsirado galimybė tautinėms mažumoms mokytis gimtosios kalbos (ne visiems, nes, pvz., Lenkijos vokiečiams savo kalbos mokytis leista tik praėjusio šimtmečio pabaigoje), lietuvių, kaip ukrainiečių ar baltarusių kalbos, buvo mokoma kaip neprivalomo, papildomo dalyko. Ilgainiui atsirado ir pirmosios baltarusiškos, ukrainietiškos ir lietuviškos mokyklos. Tačiau tik Lenkijos lietuviai išlaikė mokyklas, kur gimtąja kalba yra mokoma ir kitų dalykų, bet geografijos, istorijos bei patriotinio (pilietinio) ugdymo privaloma mokyti lenkų kalba. Gal reikėtų rašyti „vis dar turi lietuviškas mokyklas“, nes dėl nepakankamo valstybės finansavimo kyla grėsmė, kad jau kitais mokslo metais Lenkijoje gali likti tik viena lietuviška Seinų „Žiburio“ mokykla, nes Punske pagrindinė mokykla ir gimnazija yra mišrios – lenkų-lietuvių, ir dauguma renginių ten vyksta lenkų kalba.
Nors matematikos, biologijos ar fizikos Punsko Kovo 11-osios licėjuje mokoma lietuviškai, mokiniai neturi lietuviškų vadovėlių ir mokosi iš tokių pačių kaip jų vienmečiai Varšuvoje ar Krokuvoje. Tik pradinėms klasėms buvo išleista keliolikos pavadinimų vadovėlių, bet valstybei vienašališkai nusprendus, kad tai per daug kainuoja, naujų lietuviškų vadovėlių leidyba sustojo.
Valstybinės lenkų kalbos mokymo programa yra vienoda visiems Lenkijos moksleiviams nepriklausomai nuo jų tautybės, rasės ar religijos, nesvarbu, kokiose mokyklose jie mokosi. Niekada nebuvo net svarstymų suteikti kuriai nors tautinei mažumai lengvatų.
„Lenkijoje visiems akivaizdu, kad norint gyventi ir dirbti savo valstybėje ką jau ką, o valstybinę kalbą reikia mokėti gerai.
Labai neelegantiškas Lietuvos lenkų politikų teigimas, esą neįmanoma išmokti valstybinės kalbos. Mūsų mokiniai iš lenkų kalbos gauna aukščiausią balą – penketą – (Lenkijoje yra penkiabalė vertinimo sistema – red. past.) ir nesiskundžia tuo, kad neturi nuolaidų ar kad nežiūrima pro pirštus į jų daromas klaidas. Priešingu atveju jie nesijaustų lygiaverčiais, jaustųsi prastesni nei lenkai“, – sako Seinų „Žiburio“mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Irena Gasperavičiūtė.
Aišku, galima ieškoti kaltų, esą per greitai, be pasiruošimo buvo pakeistas švietimo įstatymas, todėl reikia „tempti gumą“, atidėliojant suvienodintą valstybinės kalbos brandos egzaminą dar aštuonerius ar daugiau metų. Tačiau mokymo programos nuoseklumu ir Lenkija pasigirti tikrai negali.
„Licėjaus pirmokai (Lenkijoje licėjus – tai X-XII kl.) dar nežino, kokie bus lenkų kalbos abitūros egzamino reikalavimai, tai sužinos tik šių metų rugsėjį, vadinasi, jiems liks pasiruošti dveji metai. Bet niekas dėl to tragedijos nedaro. Suprantama, geriau būtų turėti aiškumą, tačiau praktikoje taip niekada nebūna“, – sako licėjaus direktorė.
2012 m. Punsko Kovo 11-osios licėjaus mokinių lenkų kalbos abitūros egzamino rezultatai viršijo ne tik Palenkės, bet ir visos Lenkijos vidurkį. Ogi reikia turėti ir tai omenyje, kad į mūsų licėjų, galima sakyti, priimami visi norintys, net ir tie silpnesni, nes tai yra vienintelė Lenkijoje lietuviška vidurinė mokykla.
Punsko lietuvių licėjaus mokytojus stebina ir tai, kad Lietuvoje nuvertinama savo kalba, kad ji tampa politinių žaidimų objektu. Arti keturiasdešimt milijonų gyventojų turinčioje Lenkijoje politikai nežaidžia valstybine kalba, suvokdami, kad globaliame pasaulyje kyla grėsmė savo kalbos išlaikymui.
Autorė yra Lenkijos lietuvių žurnalo „Aušra“ žurnalistė
Parengta pagal dienraštį “Respublika“
Viešpatie, apgink lietuvių kalbą.
NES VALDŽIOJE ESANTYS PARSIDAVĖLIAI LIETUVYBĘ JAU IŠMAINĖ I TRUPINĮ AUKSO.
AMEN.
turiu Jums priminti ,gerbiamasai,kad jokia valdžia iš dangaus nenukrenta-beždžionžmogiu tauta tokios valdžios ir teverta,vergas nenusipelno gyventi geriau.
TS ir LKD pirmieji išdavė lietuvybę… Prisiminkime jų bandymą susijungti Vilniaus miesto savovaldybėje su tomaševskininkais. Tai ko norėti iš socialdemokratų, ar iš Uspaskicho partijų, kurie draugai su lenkais.
Deja, didžioji dalis tautiečių gilioje moralinėje krizėje ir rinkimuose parodė, kad jiems priimtiniausi populistai ir nusikaltėliai. O šie puikiai pasinaudojo ir suskaldė tautinius judėjimus. Gal nereikėjo ir skaldyti – dalį patriotų nusitempė ponas Kuolys, dalį Venckienė. Tik klausimas: ar čia šių politikų ambicijos, ar valdančiųjų planai? Matyt ir tas ir tas…
Reikia laiko Lietuvos piliečiams išbristi iš abiejingumo liūno. Bijau, kad suprasim tik tada, kai užseniečiai supirks mūsų žemes ir pristatys fermų, užteršim Lietuvos žemę.
Esu optimistas ir matau, kad yra gražaus jaunimo, kuris supranta problemas. Ateis laikas ir jie pakils 🙂