Pusiaužiemis Vilniaus Romuvoje

Vasario 4 dieną Vilniaus Romuva atšventė Pusiaužiemio Ugnies šventę.

Degė ugnies aukuras, skambėjo giesmės Deivei Gabijai, aukodami Šventai Ugniai apeigų dalyviai tarė linkėjimus savo tautai, valstybei ir visiems susirinkusiems.

Buvo giedama Ugnies Gabijos sutartinė „Rimo rimo tūto, sutariela“ skirta priešybių suvienijimui ir Darnos sukūrimui. 

Kaip kad gerbdami ugnelę sakome „Gabija ugnele, sukurta žibėki, užkopta gobėki“, ragindami Šventą Ugnį būti ramiai, neįsiplieksti per daug, bet sykiu ir neužgesti, taip ir šioje sutartinėje rimo apreiškia ramybę, tūto – aktyvumą, o juos sujungia, suderina – sutarjiela – savitarpio supratimas ir Darna.

Susirinkę jaukioje ir labai tinkamoje sutartinių giedojimui Lietuvos technikos bibliotekos salėje, jautėmės kaip tikroje bičiulių šeimoje, kuomet suskambo „Kūlgrindos“ bičių sutartinės:

Kada būva kadujo, geri metai kadujo,
Auga rugiai kadujo, kaip maldynai kadujo,
Linka varpos kadujo, kaip bizūnai kadujo,
Saldi duona kadujo, kaip su medum kadujo.
Kada būva kadujo, geri metai kadujo
Auga bitys kadujo, kaip telyčios kadujo,
O bitynai kadujo, kaip veršynai kadujo,
Nešė medų kadujo, daržinėse kadujo,
Siuvė korius kadujo, rezginėse kadujo,
Siuvė korius kadujo, lietuj lyjant kadujo,
Nešė medų kadujo, liepom žydint kadujo…

Žalčius žadinome žalčio – želektėlio šokiu ir giesme:

Šoka želektelis, rūtela,
Žaliajam krūmely, rūtela,
Aukso karūnela, rūtela
Oi tu želekteli, rūtela
Sugražyk saulalį, rūtela
Ir visų gyvatų, rūtela.

Žalčio, simbolizuojančio atgimstančią gyvybę, šokio virtinė sukosi apie ugnies aukurą. Vaišinomės tradiciniais „kamukais“ – mažais panašiais į kūčiukus rutuliukais, primenančiais atgimstančią Saulę. Perkūno garbei sugiedojome „Karingo augo karingo“.

Romuvos Krivis pastiprino visus pageidaujančius grauduline Perkūno žvake, laimino ir linkėjo sveikatos, stiprybės, Darnos.

Sakydamas šventinę prakalbą pasidžiaugė, kad dar dauguma lietuvių savyje turi senojo tikėmo pajautimą ir priminęs, jog artėja gyventojų surašymas, kvietė visus užsirašyti Senovės baltų tikėjimo išpažinėjais.

„Kūlgrindos“ giedamos giesmės ir sutartinės sukūrė ypatingą dvasinę būseną. „Tai buvo tikroji dvasinė baltų-lietuvių meditacija“, – dėkojo vaidila Marius su šeimyna, atvykę į šventę iš Varėnos miškų. „Girdėjau dūzgiant bites“, – apie bičių žadinimo sutartines sakė Martynas.

Šventę labai pagyvino netikėtas svečias – vieno romuvio į apeigas atsineštas mielas ir judrus šeškas, priminęs mums, kad prieš kelias dienas meška jau apsivertė ant kito šono…

Atsisveikinome giedodami galingą žygio sutartinę „Pukun, pulkun braliūkai“.

Gerai nusiteikę, ir įgavę galių antros žiemos pusės darbams, grįžom namo.

Inija Trinkūnienė, Vilniaus Romuvos vaidilė