Kai įsigijau Vykinto ir Daivos Vaitkevičių knygą „Lietuva 101 legendinė vieta“(2011), padėjau ją į lentyną greta kitų Vaitkevičiaus knygų. Nusprendžiau, kad tai yra rinktinė iš anksčiau išleistų kapitalinių leidinių „Senosios Lietuvos šventvietės“ – „Žemaitija“ (1998) ir „Aukštaitija“(2006). Tačiau, kai atsivertęs naują knygą, ėmiau ją skaitinėti, buvau maloniai nustebintas. Jeigu pirmosios mano paminėtos knygos – kruopštaus rinkimo ir sisteminimo sąvadas, tai ši knyga jau alsavo ne formalia, bet sakytum daukantine dvasia. Norisi manyti, jog lietuvių kultūros tyrinėtojai jau pajėgia žengti į laisvesnę apmąstymų erdvę. Enciklopediniai lituanistikos sąvadai jau lyg ir įgauna visa aprėpiančius pavidalus. Atėjo laikas platesniems pažintiniams ir dvasiniams apmąstymams.
Lietuvos legendinės vietos, kurioms skirta ši knyga, mena senovės lietuvių dievus ir deives, mitines būtybes ir mirusiųjų vėles, nepaprastus augalus ir gyvūnus. Legendose atgyja tautos vertybės, papročiai ir etika, valstybės istorija, jos dainiai ir kovotojai.
Knygos struktūra – tai legendų išdėstymas pagal svarbesnius kultūros laukus: 1) Nuo mito iki legendos; 2) Nuo papročio iki legendos; 3) Nuo fakto iki legendos.
Knygos autoriai patys paaiškina savo metodologinius užmojus: „Ši legendoms skirta knyga pirmą kartą du minėtus laukus (legendos ir vietos, apie kurias jose kalbama) sujungia ir pristato juos kaip nedalomą tautos kultūros lobyną, kuriame seniausi įrašai apima 4000-5000 metų epochą, o naujausi (bet nemažiau vertingi) mena vos kelių dešimtmečių metų senumo istoriją.“
Vaitkevičiai ištobulino savo žemės arba krašto kultūros skaitymo meną. Paprastai mes vadiname tokį sugebėjimą kraštotyra. Mūsų kraštotyra suklestėjo prieš kelis dešimtmečius, kol jos nesustabdė komunistai. Tai buvo ėjimas į kraštą ir į žmones. Gal būt tuo metu ir gimė toks ypatingas universalus krašto ir jo dvasios matymas ir regėjimas. Žinoma, Vaitkevičių kraštotyra tapo gilaus mokslinio pažinimo sugebėjimu. Apie tai ir rašoma aptariamoje knygoje: „Keliaujant legendą reikia užrašyti. Kitas kur kas sunkesnis uždvinys – legendą suprasti ir paaiškinti. Šiam žingsniui reikia geografijos, istorijos, archeologijos, kalbos, tautosakos, etnografijos ir dar daugelio kitų disiplinų žinių. Legenda įtvirtina žmogaus ryšį su gimtąja žeme, tėvų namais, kaimo piliakalniu ar pamėgtu ežeru.“ Iš tiesų, tokiam regėjimui reikia nemenko pasiruošimo, apie ką ir kalba knygos autoriai.
Kažkada panašiai rašiau apie Simono Daukanto „Būdą senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ 150 metų išleidimo proga. Tą knygą pavadinau „tautos knyga“, savotiškai prilygindamas tautos šventraščiui. „Būdą“ Daukantas rašė, kad tautiečiai pažintų savo tautos praeitį, jos vertybes ir tiesas, kad galima būtų atsispirti nedraugams, atgauti pasitikėjimą savimi, savo jėgomis. Deja, ši puiki Daukanto knyga anuo metu sunkiai tapo tautos skaitoma knyga, nes beveik nepasiekė mažaraštės tautos. O vis dėlto, „Būdas“ ir kiti Daukanto raštai surado svarbius skaitytojus – 19 a. pabaigos lietuvybės sąjūdžio vadovus ir ideologus.
Šiandien lietuviai yra skaitanti tauta ir šią knygą jie turėtų perskaityti pirmiausia. Vaitkevičių knyga išleista tikrai prabangiai – puikios nuotraukos, iliustracijos, žemėlapiai, rodyklės. Ypatingos vietovės, atrodo, kviečia aplankyti jas. O jeigu ketini švęsti kokią šeimos šventę, tai tą gali ir padaryti, atsivertęs tinkamą knygos vietą. Štai kad ir skyrių apie Perkūno kalną – Luponių piliakalnį:
„Luponių Perkūno kalno, kitaip dar vadinamo ir Raganų kalnu, istorija primena Rambyno. Iš pasakojimų apie tai, kad Luponių piliakalnio raganos neleisdavusios Gruzdžių keliu pravažiuoti vestuvininkams ir kūmams tol, kol šie ko nors nepaaukojantys („visi jau žinodvę, kad nieko nepaaukojęs nepravažiuosi“), peršasi mintis, jog netolimoje praeityje vestuvininkai patys, savo noru kopė į Perkūnui pašvęstą kalną, meldė čia laimės ir sveikatos.
Tačiau, kitaip negu apie Rambyną, daugumoje padavimų apie Luponių Perkūno kalną kalbama vien apie šventąją ugnį ir tik vienu atveju – apie aikštelėje stūksojusį „Dvidešimties vyrų panešamą“, Perkūno vardu vadinamą akmenį. Tad neatmestina, jog vestuvių ir krikštynų dalyviai aapeigas, per kurias aukodavo stuomenis, rankšluosčius kaspinus ir juostas („išmesdavo raganoms dovanų rankšluostį, stuomenis ar kasnykus“), atlikdavo prie ugnies. Padavimuose toji ugnis ant Luponių piliakalnio vaizduojama ypatinga – įžiebta paties Perkūno. („žibėdavusi niekad neužgestančioji ugnis, gyvas Dievas, kuris pradžią gaudavęs nuo Perkūno įspyrimo”).
Manau, kad kiekvienas lietuvis ras šioje knygoje mūsų krašto gaivinančias dvasines versmes.
Puiku! Pirksiu knygą 🙂
Gamta vienintelė knyga,Kurios kiekvienas puslapis Prasmingas. (sun)
—
Savo šventą Ugnį užgesinus,
Ar paneši sunkų kryžių juodą,
Per kraujuotus šimtmečių kemsynus…
Lietuva, kas ranką tau paduoda ?!
—
Krikštyta krauju ir kalaviju,
Deginta, kankinta, bet gyva!
Nenutrauk gyvybės gijų,
Savo Žemėj liki – Lietuva !
——————————–
Giedrė Milukaitė, “Pilnaties godos” Kaunas, 1999 m.
—————————————————————–
Viešpatie! Jie nesupranta ką daro:
“…tai ši knyga jau alsavo ne formalia, bet sakytum daukantine dvasia.” – Daukantas (nuo žodžių “daug” ir “kentėjęs”) iškęs ir “formalų” jo vardo paminėjimą!!!
“Knygos struktūra – tai legendų išdėstymas pagal svarbesnius kultūros laukus: 1) Nuo mito iki legendos; 2) Nuo papročio iki legendos; 3) Nuo fakto iki legendos.” – visa laimė, kad knygoje nerašoma apie SAKMES ir PADAVIMUS!!!
Pataisysiu tave Kemblį, Daukanto varde nėr raidės “G”, taigi šaknis Dau- gali būti ir kai tam tikras garsas, osekanti žodžio pusė būtų -kantas 🙂
Algis, Dievų siųstas? :)) Kokių Dievų? Na, jei jau “Dievų siųstas”, turėtum bent nujausti, kad g Daukanto varde tiesiog iškrito, nes jos tariant prieš duslųjį k nebesigirdėjo. Taigi Dau(g)kantas reiškia daug/labai kantrus, kitaip, daug kentėjęs, ką ir sakė Kemblys, visa laimė, kad nesiųstas dievų:)).
1413 m. lapkričio 12 d. Lenkijos karalius Jogaila ir Lietuvos kunigaikštis Vytautas iš Kauno, Nemuno upe laivais, su palyda, kurią sudarė kunigai, vienuoliai, lojalūs didikai, išplaukė krikštyti žemaičių. Dubysos upe pasiekę Betygalą, pirmiausia pradėjo kirsti šventąsias girias, griauti šventos Ugnies aukurus… Laisvo, savarankiško žmogaus gyvensena pakeista baudžiava – žmonės priskirti bažnyčioms, bajorams, arba didžiąjam kunigaikščiui. Buvo vykdoma bažnytinė Žemės reforma – pridėtinės vertės dešimtoji dalis nusavinama… 1418 m. žemaičiai pasipriešino. Sukilo, išvarė kunigus ir vėl grįžo prie savojo tikėjimo… Sukilimas buvo numalšintas, 60 aktyviausių sukilėlių buvo nužudyti…
—
600 metų nepakeitė Žemės reljefo, neužpylė upių vagų – o tai yra Žemės atmintis. Stūksantys piliakalniai, trykštančios požeminės vandens versmės mus traukia į šias vietas.
Žemaičiai sukilo dėl 10%, o žinai kokius pinigus valstybė atima iš žmogaus šiandien? Niekšas pradėjo kurt Lietuvą, niekšai ir tęsia jo darbus.
Pirmiausia lietuvis turėtų perskaityti Bibliją.