Savo paskaitų cikle „Kas yra mąstymas?“ (1951 – 1952 m.), išleistame atskira knyga (Was Heisst Denken?) Martinas Heideggeris dešimtis kartų paminėjo Frydricho Nyčės žodžius „Dykuma plečiasi…“ F. Nyčė turėjo omenyje žmonių susmulkėjimą, negebėjimą susivokti istorijoje, mokslo nekontroliuojamumą.
Šį Nyčės pasakymą Heideggeris sieja su „ekologine“ problematika (kalbant šiandienos žargonu). Jei iki atominės bombos sprogimo žmonija buvo „pasmerkta“ gyventi amžinai, tai dabar iškilo rimta problema, susijusi su žmonijos išlikimu. Žmonija, kuriai gresia susinaikinimas, iš tikro neturi bendrų valdymo organų: yra tik tarptautinės, bet ne virštautinės institucijos. Tad gal kontrolė (apsisaugojimas nuo susinaikinimo) galima atskiro žmogaus lygmenyje? Heidegerio nuomone, kol mes nepradėsime mąstyti, kiekvienas imant atskirai, gresia žmonijos susinaikinimo pavojus. Jei nėra atodairos į praeitį, kaip subjektiškumą, kuris intymiai prisimenamas, į kurį žvelgiama su padėka, su pagarba, ir kuriam ištiesiame ranką, tai tada, Heidegerio žodžiais, „nemąstom visai“.
Tai, kad miestų praeitis nesuvokiama kaip subjektiškumas, neretai matome stebėdami šiuolaikinių architektų darbus. Jie negali pažiūrėti į vietovę tų akimis, kurie čia gyveno, čia statė. Kitų akimis gali pažiūrėti tik empatiškas žmogus, gebantis įsijausti į kito padėtį, įvertinti ką jis sako. Istorinė aplinka kaip specifinis subjektiškumas mums šneka joje įkūnytomis kultūrinėmis idėjomis, kultūriniais archetipais.
2012 metų gegužę man teko susipažinti su Vilniaus „Teritorijos tarp Maironio, Aukštaičių, Paupio, Zarasų ir Polocko gatvių T-4 kvartalo detaliuoju planu“ (įmonė „Vilniaus planas“, 2012, proj. vad. A. Alūzienė, arch. M. Pakalnis). Šis detalusis planas yra simptominis, jame atsispindi šiuo metu mūsų miestuose vykdomos urbanistinės renovacijos „teorija“ ir „praktika“.
Šiame detaliajame plane faktiškai visi reglamentiniai teiginiai konstruojami deskriptyviojo naratyvo principu.
Paaiškinsiu, kas tai yra „deskriptyvusis naratyvas“. Aptardami frazę „pasaulis yra materija“, J. Lotmanas ir B. Uspenskis nurodo, kad jungtis „yra“ loginiu požiūriu čia žymi tam tikrą sugretinimą (kurį galima suvokti, pavyzdžiui, kaip konkretaus ir bendro gretinimą, įsiliejimą į daugį ir pan.). Taip aprašant objektą, kreipiamasi į abstrakčią sąvoką, kuri prasminga tik toje aprašymo kalboje, tik abstrakčių sąvokų visumoje. Tokį aprašymo tipą jie vadina „deskriptyviuoju“, supriešindami su „mitologiniu“ vaizdiniais pagrįstu aprašymu. „Mitologiniu“ aprašymu jie vadina tiesioginį konkretaus daikto sutapatinimą su kitu daiktu, bet esančiu vertybinės hierarchijos požiūriu aukščiau ir figūruojantį kaip pirmapradis daiktas, kaip daikto pirmavaizdis (pavyzdžiui, „pasaulis yra žirgas“, frazė iš mitologinio teksto – Upanišadų).
Kai turime reikalą su deskriptyviuoju naratyvu, kuriam būdingas apibendrinimo vyravimas (konvergencija), veikia išimtinai denotacinis apibūdinimas. Tuo tarpu komunikacijoje, anot H. Maturana, ypatinga vieta priklauso konotacijai. Konotacija tai antros eilės žymėjimas. Tai toks žymėjimas, kai pirminė (denotacinė) reikšmė susiejama su antrine (atsitiktine, akcidentine). Konotacijai būdinga, kad ženklo reikšmė kyla ne iš jo paties, bet iš to, kaip jis vartojamas visuomenėje. Pavyzdžiui, denotaciškai gyvatė gali būti apibrėžta kaip „žvynuotas, bekojis, kartais nuodingas roplys, turintis ilgą, smailėjantį į galą cilindrinį kūną ir sutinkamas daugiausia tropikų ir vidutinio klimato regionuose“; o konotacija išreiškia asociacijas ar emocines aplinkybes, susietas su apibrėžtu žodžiu; konotacinė reikšmė egzistuoja kartu su denotacine reikšme; pavyzdžiui, žodžiui „gyvatė“ priskiriamos „blogio“ ar „pavojaus“ konotacijos.
Minėtojo detaliojo plano sprendinių rengėjai operuoja deskriptyviais naratyvais, kurie paprastai pristato tik bendro pobūdžio universalius principus ir nedemonstruoja sąsajų su tikriniais – aktualiais tam tikrai vietai – kultūriniais kodais ir kontekstais.
Pasvarstykime, kokie gi šiai teritorijai galėtų būti priskirti mitologiniai naratyvai, vaizdiniai? Net ir paviršutiniškai, be nuodugnesnės analizės, pasigilinus, aiškėja kai kurie pagrindiniai su šia vieta susiję konceptai. Vietovėje žymios sąsajos su „transformavimu“, „kūrimu“. Ši vietovė tai riba; tai tarsi vartai tarp dviejų pasaulių (Vilniaus miesto ir „užmiesčio“). Transformacinis gamybinis aspektas ryškus: „srauni upė“, su ja susiję konceptai – „žuvies gaudymas“, „žuvies perdirbimas“. Transformacijos susiję su ir „ugdymu“ (amatų mokykla XX a.; prieš tai amatininkai – „transformuotojai“, kurių dirbtuvėse vandens malūnų sukami mechanizmai, kuriuos judina kanalu atitekantis vanduo). Su transformacijos tema sietina ir daržininkystės ūkis (sodinukų auginimas).
Įvertinant tai, kas čia buvo de facto (fenomenologinis aspektas) ir tai, su kokiomis kultūrinėmis idėjomis ši vietovė gali būti susieta (semantinis aspektas), galime teigti, kad ši vietovė tai tarpinis – mediacinis Vilniaus lokusas. Transformaciniai ir mediaciniai aspektai lydi šią vietovę visame istoriniame laikotarpyje. Visų pirma, transformacinis aspektas susijęs su Vilnelės upe, su jos vaidmeniu Vilniaus miesto įkūrime. Anot Vladimiro Toporovo, Vilnelė sietina su gyvatės mitologema. Vilnelė – gyvatė (pavojus, grėsmė), po Perkūno žaibų apvaloma ir jau atstovauja nebe chtoninį pradą, o tampa kultūros elementu ir bendruomenės klestėjimo garantu. Ši Vilnelės upės reikšmė buvo labai svarbi Vilniaus kaip sostinės sukūrimui. Kita šios upės reikšmė – kelias į anapus, į kitą pasaulį. Tame irgi ryškus transformacinis momentas.
Su upės tėkme, srautu sietina ir elektros srovės semantika. Čia 1949- 2003 m. veikė Vilniaus elektros skaitliukų gamykla. Skaitliukai – transformacinių procesų pokyčių matavimo prietaisai.
Išvardintų vaizdinių sąrašą galėtų papildyti ir kiti, kurie atsirastų atlikus nuoseklesnę analizę, įvertinus viso Paupio rajono, kuriame numatyta konversija, kultūrinį mitologinį potencialą, nekalbant apie visą Vilniaus senamiestį, ar net visą Vilnių. Analizės eigoje nustatyti vaizdiniai gali būti nurodomi planuojamos teritorijos reglamente ir priskiriami vienai ar kitai konkretesnei vietai.
Tuo tarpu parengtame detaliajame plane vardijamos kvartalo „ypatybės“ yra trivialios („perimetriniam užstatymui artimos užstatymo struktūros“, „smulkesnis užstatymas krantinėje“, „aiškiai skaitomos viešos erdvės – gatvės aikštė, krantinė, skveras“, „uždaros ir pusiau uždaros kiemų erdvės“, „uždari ir pusiau uždari vidiniai kiemai“, „senamiesčiui būdingų kiemų struktūra“, „perimetrinis ir miesto vilų principai“) – jos tinka kone visiems europietiškiems miestams.
Su vietove susiję duomenys, pasižymintys aukštu organizuotumu, pradedami suvokti kaip kultūrinės idėjos, konceptai, turintys subjektiškumo bruožų, ir dėl to pajėgūs katalizuoti, kreipti, orientuoti kūrybinę mintį, užtikrinti kūrybinės abdukcijos realizaciją. Kai tokie duomenys pateikiami paradoksaliai, jie įgauna vaizdinių pavidalą, pradeda veikti kaip mitologinis naratyvas, aktyvizuoja dešiniojo smegenų pusrutulio, kuris atsakingas už kūrybą, darbą. Tos aukštai organizuotos žinios vaizdiniais išreiškia vietovės potencialus ir turi figūruoti teritorinio planavimo dokumentų reglamentuose. Ant žemėlapio reikia nurodyti vietovėje konkretų kontūrą ir jame galiojančią kokybinę būseną (galiojantį tame kontūre vaizdinį, mitologinį naratyvą). Viename kontūre tokių naratyvų gali būti nustatyta daug, kontūrai gali persidengti.
Dabar reglamentuose faktiškai pateikiamos žemos organizacijos žinios (subjektyvūs vertinimai) arba banalūs vaizdiniai (ar ne juokinga kalbant apie Vilnių, ieškoti jame „Monmartro“, tarsi Vilnius neturi savo kultūrinių modelių, kultūrinių pasaulių projekcijų?). Visada žmonės miestus kūrė, plėtė, orientuodamiesi į kultūrines idėjas. Kodėl nesistengiame to daryti mes?
Kultūriniai archetipai gali būti siejami su tuo, kas kartais vadinama pažinimu per mitą. Mokslinis nagrinėjimas susijęs su matematiniu aprašymu, jis yra atomistinis, redukcionistinis, pasižymi konvergentiniu pobūdžiu (operuoja apibendrinimais). Iš kitos pusės, mitinis arba poetinis aprašymas pristato tyrimo objektą holistiškai kaip vientisą; toks aprašymas pasižymi divergenciniu pobūdžiu (t. y. objekto vaizdas nagrinėjamas įvairiais aspektais), tokiam tyrimui būdingas dinamiškumas.
Kai urbanistinės renovacijos planuose dominuoja deskriptyvieji naratyvai, jie įtvirtina tiesioginį reglamentavimą, blokuojantį architektams galimybę kūrybinio akto metu pasinaudoti egzistencinio suvokimo privalumais ir kūrybinės abdukcijos galimybėmis.
Abdukcinių svarstymų, kur ypatingą reikšmę praktinių klausimų sprendimui turi asmeninė egzistencinė patirtis, svarbą pabrėžė M. Haidegeris. Kūrybinės abdukcijos esmė – remtis keletu dalykinių padėčių ir išgalvoti hipotezę apie ryšį. C. S. Peirce aiškina, kad abdukcija – tai prielaidos darymas iš išvados. Pavyzdžiui, jei lyja ir žolė sušlampa, tai galima abdukuoti (kelti hipotezę), jog galbūt lijo. C. S. Peirce aiškina, kad būtent toks sprendimo būdas būdingas žmonėms, jis formuoja jų patyrimą atpažinti hipotezes, spėjimus, galinčius geriau paaiškinti padėtį.
Geriausiai kūrybinės abdukcijos sąlygos sudaromos įterpiant mitologinius naratyvus į reglamentus. Skirtingą nuo vien deskriptyviuoju naratyvu pagrįstų užstatymo morfotipų „metodologijos“ urbanistinio reglamentavimo koncepciją šio straipsnio autorius taikė Lazdijų (1990), Linkuvos (1991), Tauragės (1991), Biržų (1993, 1995) centrų ir Kauno Naujamiesčio teritorijos dalies (1993) urbanistiniuose architektūriniuose tyrimuose ir formavimo siūlymuose.
Lietuvoje teritorinio planavimo dokumentuose iš esmės neatsispindi kultūrinės idėjos, kurių vaidmuo kuriant miestą, vykdant jo plėtrą, visai laikais buvo labai svarbus visose epochose. Vadinasi, urbanistinės renovacijos planavime kultūriniai archetipai faktiškai nefigūruoja. Dominuoja deskriptyvieji naratyvai, užgožiantys mitologinius naratyvus, labai svarbius egzistencinei ikirefleksinei patirčiai perteikti kūrybiniame procese. Pačių deskriptyviųjų naratyvų vaidmuo reglamentavimo srityje taip pat labai reikšmingas kategorizuojant reiškinius laiko, erdvės ir dalykiniu požiūriu, tačiau vien jo nepakanka, kad architekto kuriančioji sąmonė galėtų adekvačiai operuoti visuomenės labui.
Tai, kad perdėm didelė reikšmė suteikiama deskriptyviesiems naratyvams, galima kalbėti apie tam tikrą renovacijos planavimo subjekto šizofreniškumą. Ir tai ne metafora. Tiesiog tokiu atveju komunikacija – reglamentinės informacijos perdavimas – vyksta aplinkybėmis, kuriomis informacijos gavėjas – projektuotojas – to, kas perduodama, adekvačiai suvokti ir panaudoti kūrybiniame darbe iš esmės negali, ir dėl to renovacijos procesas faktiškai yra nevaldomas.
Kartu reglamentiniuose teiginiuose per didelis dėmesys skiriamas formai, sumenkinant dvasinio turinio vaidmenį, todėl kontekstinis tokių formuluočių pagrindimas tokiu pavidalu, kuris galėtų katalizuoti kūrybinę veiklą konsenso su visuomene sąlygomis, negalimas.
Mitologinių naratyvų ignoravimas neatitinka darnios plėtros principų. Iš esmės darni plėtra – tai įvairių subjektiškumų interesų suderinimas. Tačiau ignoruodami kultūrines idėjas neišvengiamai turime žiūrėti į miestą objektyviai, kaip į negyvą daiktą, kuris, neva, tik mūsų dėka gali „atgyti“. Tik pakeitus renovacijos teisinius pagrindus, reikalaujant operuoti kultūrinėmis idėjomis, gali būti panaikinta situacija, skatinanti urbanistinės renovacijos subjekto šizofreniškumą, galėtų būti aktyvizuotas dialogas su istorine aplinka. Tik tai faktiškai padėtų pristabdyti „dykumos plitimą“, apie kurį perspėjo F. Nyčė ir M. Heideggeris.
Vytautas Petrušonis yra VGTU docentas, daktaras
