Kaip kometa praėjusį savaitgalį praskriejo ir sostinę nušvietė šviesos meno ir šiuolaikinių technologijų šventė – III Vilniaus šviesų šventė, kuri rugpjūčio 13–15 d. vėlyvais vakarais į miesto gatves kvietė vilniečius ir specialiai į šventę atvykusius svečius.
Beveik 6 km ilgio 18 įspūdingų šviesos kūrinių jungiantis šventės maršrutas Senamiesčio ir Naujamiesčio erdvėse spindėjo ne tik menininkų kūriniais, bet ir ypatinga pakilia nuotaika.
Kaip ir visos geros ir ilgai lauktos šventės, taip ir sostinę džiuginusi III Vilniaus šviesų šventė prabėgo ir baigėsi nejučia, bet svarbiausia tęsė savo papročius ir laikėsi pažado – stebino, žavėjo, dalino naujas patirtis ir paliko ilgam išliekančius įspūdžius ir geros nuotaikos užtaisą artėjančiam rudeniui.
III Vilniaus šviesų šventę kūrė daugiau nei 20 menininkų ir jų komandos iš Lietuvos, Vokietijos, Olandijos, Prancūzijos, Anglijos, Rumunijos ir Rusijos.
Prie renginio sėkmės ir kūrinių įgyvendinimo prisidėjo šventės partneriai – erdves gyvenimui, darbui ir laisvalaikiui kurianti „Darnu Group“, telekomunikacijų bendrovė „Telia Lietuva“, Prancūzų kultūros institutas bei įmonių grupė „EIKA“, lankytojais rūpinosi 20 savanorių.
Menininkai pristatė skirtingus ir įvairiapusius meninius projektus, kurių kiekvienas turėjo savo žinutę Vilniui, jo gyventojams ir svečiams. Vyravo šiandien žmonijai svarbios būties temos: pusiausvyra, buvimas čia ir dabar, sąveika, bendrystė.
Šių metų programoje itin didelio dėmesio sulaukė tokie šviesų ir garso projektai, kaip: Paupio rajone rodytas Linarto Urniežio 3D vaizdinis projektas „Tokyo“, kuris skverą papuošė saulės šalies smotyvais, ant Maironio g. esančio pastato – vokiečių menininkės Klaudijos Reh šviesos projekcija „Interference“, kuriai sukurti autorė naudoja kruoščiai atrinktus akmenis, popieriaus skiautes, nuotraukas, vandenį, smėlį, makaronus, ryžius ir t.t.
Rūdninkų skverą ryškiai nušvietusi olandų komandos „Hypar Collective“ sukurta spalvingas modulinių kubų kūrinys „Hypar“, MO muziejaus terasą užburiančia veidrodžių karalyste pavertė Kotrynos Čalkaitės kūrinys „Procesas“, o ant Tauro kalno vyko menininko iš Rumunijos Rado Ignato (Radu Ignat) prasmingo „Hope“ kūrinio šviesos ir garso spektaklis.
Šventėje įvyko prancūzų menininkų Emilieno Gesnardo (Emilien Guesnard) ir Čedriko Berono (Cedric Beron) šviesos kūrinio „Octo“ pasaulinis pristatymas.
Dar viena ypatinga savaitgalio staigmena tapo profesionalių dronų technologijų komandos „Light a Sky“ (lightasky.com) ir Droneteam.lt sukurtas ir sekmadienį vakare prie sostinės Baltojo tilto pirmą kartą Lietuvoje parodytas – išskirtinis 100 sinchronizuotų šviečiančių dronų sąspietis, simboliais perteikęs Vilniaus atsiradimo istoriją.
Savaitgalį Vilnius matė kaip reta daug puikiai nusiteikusių, laimingų, patenkinti savo smalsumą keliaujančių ir paspirtukais riedančių žmonių: jaunimo, šeimų su vaikais, draugų ir bičiulių. Renginiu mėgautis, rodos, pritarė ir pati gamta – trys savaitgalio vakarai buvo sausi ir šilti.
Renginiu džiaugėsi ir šventės dalyviai. „Tai buvo tikrai teigiama patirtis, viskas buvo gerai surengta, o bendra miesto ir šventės atmosfera buvo – puiki.
Buvo įdomu geriau pažinti Lietuvos žmones – ir kaip jie patyrė mūsų kūrinį, ir per ryšį su rengėjais ir savanoriais. Apžiūrėjome ir kitų dalyvių kūrinius ir pastebėjome daug įvairovės ir kūrybiškumo.
Kiekvienas menininkas turėjo savo stilių ir būdą dirbti su šviesa, naudojo skirtingas medžiagas ir priemones, kad sukurtų išskirtinę patirtį.
Mums labai patiko vaikščioti maršrutu ir matyti, kaip šviesos menas keičia miestą. Vilniaus miestas labai maloniai nustebino gražiu istoriniu centru ir jaukia lyg nedidelio miestelio atmosfera, kurios nesitiki iš didmiesčio.
Be to, visi sutikti žmonės buvo labai atviri ir svetingi, todėl labai greitai pasijutome kaip namie“, – savo viešnagės Vilniuje įspūdžiais dalijosi olandų meninininkų komandos „Hypar Collective“ atstovė Anė Hopsteikena (Anne Hopstaken).
Su šia aukštai paimta gaida tarptautinė Vilniaus šviesų šventė atsisveikina iki kito karto – ateinančių metų sausio mėnesio, kuomet tradiciškai sveikindama Vilniaus miestą su gimtadieniu vyks IV Vilniaus šviesų šventė.
Šiais laikais, kai žmogus beveik vaikštinėja po Marsą, kiekvienas gali tapti menininku: santechnikas, ištraukęs vamzdį ant kranto, elektrikas, prijungęs fazę prie girliandos, dažytojas, spalvinantis pėsčiųjų perėją, virėjas (atsiprašau, šefas), iškepęs blyną, politikieriai – pasakoriai (žodžio menas!). Europos g taškas nenustoja tvinkčioti. O ko tautai daugiau reikia?
Malonėkite pagarbos neužmiršti, kai G tašką minite – tik didžioji G raidė tinka jį minint.
Ar todėl, kad Vilnius yra Lietuvos Respublikos sostinė?
Todėl, kad Laisvės p-jos elitui tai svarbiausias jų tikslas Seime, sostinėje ir bet kur, svarbiausias to tikslo simbolis, svarbiausias jų mintis okupavęs klausimas. Juk priešingu atveju nebūtų jo taip iškėlusi? Dabar ŠI partija mūsų visų, o taip pat Seimo ir savivaldybių ruliavas . Vadinasi, ir jos didieji simboliai.
Mano nuomone, svarbiausias klausimas – analinis. Koalicija – 3 liberalų partijos su skirtingais pavadinimais, bet su tomis pačiomis vertybėmis.
Nustebinote: jei turiu teisę įsivaizduoti talpinanti savyje 72 genderus ( o tamsta turite pareigą tuo tikėti), tai kas man trukdo tašką G įsivaizduoti esant ten, kur tą dieną man šviečia?
Žemynai: įsivaizduoti galite, tai kol kas leidžiama. „Vaizduotė svarbiau už žinias“ (ne mano – vieno garsaus žmogaus mintis). Bet vyru vis tiek netapsite. Dar nė viena moteris pasaulyje netapo vyru, nors ir kažką prisisiuvo. Ir nė vienas vyras pasaulyje netapo moterimi, nors kažką nusipjovė 🙂
Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Jeigu žmonės išties būtų ‘educated’, nemaža jų dalis nebūtų ir ‘vaccinated’
− pozicija.org/kristina-zamaryte-sakaviciene-jeigu-zmones-isties-butu-educated-nemaza-ju-dalis-nebutu-ir-vaccinated/
(antraštė ir dedikeišn – Autorės)
Ar vyrams leidžiama turėti 2 pavardes: savo ir dar kitos?
Juk esate educated ir be manęs perceived, jog bernautinė tamstos pavardė sutampa su santuokine. Tačiau, jei gerai įvarytume VLKK į kampą, tai gal Įteisintų Pajūrietis² rašybą? Kita galimybė – mamulės pavardę prie esamos pridurti Įstatymas nedraudžia.
Tai ką renkatės – Pajūrietis kvadratu (ar netgi kubu), ar tik mamutės, ar abi pavardes?
Ačiū už išsamų atsakymą. Pvz., Pajūrietis – Niezabudkaitė, jei žmona papuolė Niezabudkaitė. Lietuviškai, patriotiškai, tiesa? Bet, net jei ir būčiau nevedęs, kodėl negalėčiau turėti tokios pavardės, gražios ir ilgos? Jei neleistų, tai būtų mano, kaip homo erectus, teisių suvaržymas.
Kadangi kažkur pamečiau savo humoro jausmo likučius bei bendrą sopratį, dėl viso pikto papildau:
dviguba pavardė susijusi su abiejų pavardžių išsaugojimo istorijoje siekiu. Ypač, kai nelieka vyriškos giminės tos pavardės paveldėtojų, išsaugančių ir perduodančių ją į ateitį. Todėl yra ir moterų, ir vyrų su dvigubomis pavardėmis. Ypač tų, kas ir pats, ir jo sutuoktinė iš kilmingų, ,,herbuotų”, ar Lietuvai išskirtinai nusipelniusių protėvių, ar kitaip įdomios istorijos šeimų kilę.
Būdama VU studente dirbau, todėl teko ir įstojusių dokumentus tvarkyti. Mačiau tokių pavardžių, bet tada dar nepajėgiau suprasti, kodėl studentė/-tas su dviguba pavarde. Netgi maniau, jog tai nekuklu.
Ir visa išprotėjusi tikrovė lai prasmenga.
ŽR. Technologijų ritmu
Kaip gyvensime 2031-aisiais? 10 esminių prognozių –
− ziniuradijas.lt/laidos/technologiju-ritmu/kaip-gyvensime-2031-aisiais-10-esminiu-prognoziu?soundtrack=1
Ar TO norime?
Kiek nuo žmonijos norų tai priklauso?
O nuo genijaus egoizmo laipsnio? – Jis praveria netyčia aptiktas slaptas duris, pamato, kas už jų, kuo tas gresia žmonijai, jei jis plačiai jas atvers ir eis tuo keliu, žmoniją paskui save vesdamas… Ką genijus pasirinks – tyliai jas užverti (gal dar ir užmaskuoti, kad kiti tų vylių neaptiktų), ar pasiduoti smalsumui, ar netgi pagarsėti trokštančio atradėjo egoizmui?