Ši žiema Lietuvoje išsiskyrė tuo, kad stipresnis ir ilgesnis šaltis tęsėsi mums jau neįprastai ilgai, lyginant su pastarųjų keletą metų, o rimtesnis atodrėkis prasidėjo tik visai neseniai. Natūralu, kad dalis gyventojų tikisi, kad šaltis „iššaldė“ kenkėjus ir pavasarį jų bus mažiau. Vis dėlto, pasak bendrovės „Dezinfa“ kenkėjų kontrolės specialisto, biologo Liutauro Grigaliūno, viskas nėra taip paprasta. Vienus kenkėjus žiema galėjo paveikti, kitų – beveik ne, o kai kurių aktyvumas patalpose netgi padidėjo.
Lauko ir patalpų kenkėjai gyvena skirtingomis sąlygomis
„Pirmiausia svarbu atskirti kelias kenkėjų grupes – gyvenančius lauke, į žmogaus patalpas patenkančius sezoniškai bei nuolatos žmogaus patalpose gyvenančius. Tiems, kurie gyvena patalpose, žiema iš esmės neturi jokios reikšmės. Tarakonai, patalinės blakės, maistinės kandys, žiurkės ir pelės gyvena stabilioje, dažnai šildomoje aplinkoje. Tuo metu lauke gyvenantys kenkėjai: šliužai, širšės, dauguma musių, uodai, paprastai yra prisitaikę prie sezoninių pasikeitimų“, – aiškina biologas.
Ekspertas atkreipia dėmesį, kad praėjusį rudenį daugelyje vietovių buvo stebimas itin didelis pelių ir žiurkių aktyvumas. Tam įtakos turėjo palankios veisimosi sąlygos – ilgesnis, ne per karštas ir ne per sausas šiltasis sezonas bei pakankamas maisto kiekis. Todėl jei graužikų ar tarakonų problema buvo juntama dar rudenį, žiema jos savaime neišspręs.
Priešingai – šildymo sezonu jų aktyvumas gali net didėti, nes patalpose palaikoma pastovi, veisimuisi palanki temperatūra, sumažėja natūralių priešų, o maisto šaltiniai dažnai lengvai pasiekiami. Šildomose patalpose gyvenančios naminės pelės gali atsivesti papildomą jauniklių vadą. Stipriau atšalus orams ir intensyviau šildant patalpas, kai kurie kenkėjai, pavyzdžiui, tarakonai, tampa dar aktyvesni ir dažniau pastebimi.
Sniegas tapo apsaugine antklode
Dažnai manoma, kad stiprūs šalčiai „iššaldo“ erkes. Tačiau šiemet dirvožemis daug kur neįšalo taip giliai, kaip būtų galima spręsti iš oro temperatūros rodiklių. To priežastis – storas sniego sluoksnis, veikiantis kaip šilumos izoliatorius.
„Erkės žiemoja dirvožemyje, jei žemę greitai padengia sniegas, dirvos temperatūra išlieka gerokai aukštesnė nei oro temperatūra. Tai reiškia, kad erkėms įšalti buvo per trumpas laikotarpis. Jos žiemoja gana stabilioje mikroaplinkoje ir pavasarį gali tapti aktyvios vos tik pakilus temperatūrai. Todėl tikėtis mažesnio erkių aktyvumo vien dėl šios žiemos pagrindo nėra. Jei pavasaris bus pakankamai šiltas, erkių sezonas gali prasidėti įprastu laiku“, – sako L. Grigaliūnas.
Dar vienas aktualus kenkėjas, kuris, tikimasi, „iššals” yra invaziniai šliužai.
„Šliužai jauniklių, rečiau suaugusiųjų stadijose, žiemoja dirvožemyje, komposto krūvose, po lapais ir kitomis augalų liekanomis. Jei stiprūs šalčiai būtų užėję dar iki susiformuojant sniego dangai, dalis šliužiukų galėjo žūti. Tačiau, kaip minėjau, šią žiemą dirvą gana greitai padengė storas sniegas, apsaugantis viršutinius dirvos sluoksnius nuo gilaus įšalo. Todėl reikšmingo iššalimo efekto greičiausia nebus“, – teigia specialistas.
Be to, šliužams ypač palankūs drėgni pavasariai. Jei pavasaris bus lietingas ir šiltas, šliužų problema sodybose, soduose ir daržuose gali išlikti panaši ar net didesnė nei pernai.
Ar žiema paveikė uodus, širšes, muses ir kitus vabzdžius?
Tie vabzdžiai, kurie žiemojo mažiau nuo šalčių apsaugotose vietose, pavyzdžiui, dalis širšių motinėlių ar musių, galėjo būti paveikti užsitęsusio šaltesnio oro. Tačiau vabzdžiai žiemai pasirinkę vietas pastatuose, pastogėse ar kitos saugesnėse vietose, žiemą išgyvena gerokai lengviau. Todėl visiško jų sumažėjimo tikėtis nereikėtų.
Kita vertus, vabzdžiai – labai sena, gausi ir itin įvairi gyvūnų grupė. Per ilgą evoliucijos laikotarpį jie prisitaikė prie skirtingų aplinkos sąlygų, todėl žmonės dažniausiai nė nepastebi nedidelių jų populiacijų svyravimų. Jei žmogui du mėnesiai įprastos žiemos gali atrodyti per ilgi ar per šalti, laukiniams gyvūnams tai tėra natūrali sezoninė kaita.
Uodų padėtis sudėtingesnė ir labai priklauso nuo rūšies bei žiemojimo vietos.
Kai kurios uodų rūšys žiemoja kiaušinėlių ar lervų stadijos negiliuose vandens telkiniuose. Jei tokie telkiniai įšąlo iki dugno ir tokia būklė išsilaikė ilgesnį žiemos laikotarpį, dalis populiacijos galėjo žūti, todėl vasarą tam tikrų rūšių uodų gali būti mažiau nei įprastai. Vis dėlto, kaip ir daugumos vabzdžių atveju, po dviejų mėnesių įprastos žiemos didelių pokyčių uodų gausoje greičiausiai nepastebėsime. Kur kas didesnę įtaką populiacijos gausai galėtų turėti sausas pavasaris.
„Tačiau yra ir kita pusė – gausus sniegas, pradėjęs tirpti, formuoja laikinas balas, užlieja pievas, sukuria vandens sankaupas kiemuose ir soduose. Tokios seklios vandens vietos dažnai tampa pirmaisiais pavasariniais uodų veisimosi šaltiniais. Jei po tirpsmo vyraus šiltesni orai, nauja karta gali vystytis labai sparčiai“, – perspėja L. Grigaliūnas.
Populiacijų gausą lems pavasaris
Kaip keisis kenkėjų populiacijos, lems pavasario ir vasaros orai. Jei jie bus šilti ir drėgni, daugelio rūšių gausumui turės teigiamos įtakos – kenkėjai gali greitai atsistatyti net po šaltesnės žiemos, todėl svarbu taikyti prevencines priemones. Gyventojams rekomenduojama nepalikti atvirų maisto šaltinių, palaikyti tvarką ir švarą namuose bei sandėliavimo patalpose, užsandarinti plyšius ir angas, per kurias gali patekti graužikai, tik nutirpus sniegui, sugrėbti pernykščius lapus ir juos pašalinti, jei yra galimybės, palaikyti kuo sausesnę aplinką ir pan.
Jei kenkėjai jau įsikūrė, verta rinktis tinkamas kontrolės priemones – nuo mechaninių ar gyvagaudžių spąstų iki išmanių, anglies dioksidą naudojančių sprendimų. Esant didesnei problemai, rekomenduojama pasikonsultuoti su kenkėjų kontrolės specialistais ir parinkti situacijai tinkamiausią bei saugiausią sprendimą.
Parengta pagal „Dezinfos“ pranešimą
