Lietuvių švietimo draugijos Vilniaus „Aušra“ Alantos skyrius
1907 m. vasario mėnesį lietuvių inteligentų grupelė – Antanas Smetona, broliai Vileišiai, kunigas Juozas Tumas ir kiti bendraminčiai – Vilniuje įsteigė lietuvių švietimo draugiją Vilniaus „Aušra“.
Draugijos įstatuose buvo deklaruojama, kad ši organizacija yra nepolitinė ir nereliginė. Draugijos nariais buvo žymūs to meto lietuvių kultūros veikėjai: Jonas Basanavičius, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Antanas Vienuolis-Žukauskas, Antanas Žmuidzinavičius ir kt.
Draugija numatė steigti pradžios mokyklas, beraščių mokymus, knygynus, bibliotekas.
Į Lietuvos visuomenę kreiptasi tokiais žodžiais
O, kad susilauktų mūsų kraštas tokio meto, kad kas sodžius būtų mokykla, kad po šiaudiniu sodiečio stogu nebūtų tokio žmogaus, kurs nemokėtų nė skaityti, nė rašyti savo prigimta kalba.[1]
Kvietimas puoselėti švietimą ir lietuvių kalbą sulaukė atgarsio ir Alantos krašte, kur Vilniaus „Aušros“ Alantos skyrius buvo įkurtas vienas pirmųjų.
Įkurti visuomeninę organizaciją Alantoje susiklostė palankios sąlygos, nes 1906 m. liepą išrinkta nauja Alantos valsčiaus valdyba. Gyventojams reikalaujant, rusas mokytojas Jakovas Možeiko buvo atleistas, o nuo 1907 m. kovo 1 d. pradėjo dirbti pažangių pažiūrų suvalkietis, jaunas mokytojas Julius Jaudegis.
Jis ir Juozas Jankauskas iš Motiejūnų kaimo ir įkūrė Vilniaus „Aušros“ draugijos Alantos skyrių.
Mokytojas Jaudegis rašė
Kiekvienas susipratęs lietuvis gerai atmena ir atjaučia tuos laikus, kada mūsų tėvynę buvo apsiaubęs tamsus rusifikacijos debesys…
Vienok milžiniška kovotojų ranka nuplėšė tą tamsų uždangalą…[2] ir kvietė alantiškius stoti į kuriamą naują organizaciją.
Kitas draugijos rengėjas Juozas Jankauskas kvietė
Griebkimės už mokslo, o tada šviesi saulutė apšvies ir mūsų padangę[3].
1907 m. balandžio 8 d. Alantoje įvyko pirmasis susirinkimas, kuriame dalyvavo dvidešimt trys asmenys. Susipažinę su draugijos įstatais, jie nutarė įkurti Aluntos Apylinkės lietuvių apšvietimo draugijos Vilniaus „Aušra“ skyrių.
Jo registracija rūpinosi ūkininkas ir matininkas, Adomas Tumas iš Migiškių kaimo. Gegužės 23 d. vyriausiajai „Aušros“ draugijos valdybai Vilniuje buvo išsiųsta dešimt rublių – pirmasis surinktas narių mokestis.
J. Jankauskas rašė laiškus valdybai prašydamas paskubinti Alantos draugijos įregistravimą, nes nemandagus mūsų policmeisteris stato visokias kliūtis skyriaus susikūrimui.
Liepos 3 d. į steigiamąjį susirinkimą atvyko trylika alantiškių
Juozas Jankauskas, Julius Jaudegis, Adomas Tumas, Rapolas Gerdvilis, Serapinas Puodžius, Rapolas Kazlas, Marijonas Juočepys, Kazimieras Sabaliauskas, Florijonas Targonskas, Antanas Bražėnas, Vladislovas Drazdauskas, Petras Babelis ir Veronika Gaigaliūtė[4].
Buvo išrinkta skyriaus valdyba
Pirmininkas Juozas Jankauskas, padėjėjas Adomas Tumas, sekretorius Julius Jaudegis, iždininkas Serapinas Puodžius ir valdybos nariai Rapolas Kazlas iš Kazlų kaimo.
Buvęs 1905 m. Lietuvos Didžiojo Seimo delegatu, ir Rapolas Gerdvilis iš Runionių kaimo[5], aktyvus visuomenininkas, ne kartą nukentėjęs nuo caro valdžios už lietuviškos spaudos slėpimą.
Draugija įsikūrė Alantos dvarininko Tadeušo Pac-Pomarnackio dovanotame naujame name, kurį jis netgi apdraudė valstybės įstaigoje: šiems namams sudegus, apylinkei pavedami apdraudimo pinigai, kuriais galėtų kitus namus pasistatyti.
1907 m. įvyko keturi valdybos posėdžiai
Juose dalyvavo visi nariai. Per susirinkimus gvildenti klausimai apie knygyno atidarymą, tautiškų vakarų rengimą, švietimo reikalus ir kt. Metų pabaigoje draugijoje jau buvo 38 nariai, iš jų – 5 moterys[6].
Alantoje valdiška mokykla jau veikė, bet žadėta rengti vakarinius skaitymus suaugusiesiems, stengtasi atidaryti viešąją biblioteką-skaityklą (tuomet vadintą knygynu).
Šiuo klausimu Kauno gubernatoriui buvo įteiktas prašymas, bet carinė administracija jį paliko be pasekmių[7]. Atsakė taip pat, kaip ir kitiems skyriams – neva bibliotekininkai parenkami politiškai nepatikimi ir iškėlė įvairius biurokratinius reikalavimus.
1908 m. Vilniaus „Aušros“ skyrius Alantoje pasipildė dar 17 narių, triskart posėdžiavo valdyba ir tiek pat kartų veikla aptarta narių susirinkimuose.
1908 m. rugsėjo 4–5 d. Vilniuje įvyko pirmasis visuotinis draugijos Vilniaus „Aušra“ skyrių atstovų susirinkimas. Iš oficialiai Lietuvoje veikusių 17-os skyrių atvyko tik pusės skyrių delegatai[8].
Alantai atstovavo valstietis Jonas Navikas ir pirmininkas Juozas Jankauskas, kuris buvo išrinktas į revizijos komisiją. Draugijos susirinkime buvo išklausyta Alantos skyriaus ataskaita, kuri buvo paskelbta spaudoje[9]. Suvažiavime Alantos, Žaslių ir Bagaslaviškio skyriai buvo paminėti kaip vieni aktyviausių ir sukaupę daugiausiai lėšų.
J. Jankauskas kurį laiką buvo išvykęs iš gimtųjų vietų, bet vis prisimindavo Alantos draugiją, siūlė veiklas. Jis patarė šventadieniais, pasibaigus bažnyčioje pamaldoms, įtaisyti skaitymus arba referatus. Juk apie tai dargi buvo nutarta visuotinojo skyriaus narių susirinkimo dargi prieš Kalėdas. O kodėl neįvyksta tas užmanymas?[10]
Draugijos skyrių veiklą įdėmiai sekė carinė žvalgyba, plačiai naudojo slaptą nuolatinę agentūrą. Buvo suimami skyrių pirmininkai, valdybų nariai, knygynų (bibliotekų) vedėjai.
1908 m. rugsėjo 14 d. alantiškiai rengėsi apsvarstyti Vilniaus suvažiavimo nutarimus ir kitus reikalus. Bet nelauktai gauta žinia, kad Kauno gubernatoriaus įsakymu Vilniaus „Aušros“ skyrius Alantoje uždaromas, nes Alantos miestelyje, išskyrus kunigą Vainauską, visi politiškai nepatikimi ir dalyvavo lietuviškame 1905–1906 metų judėjime[11].
Alantos skyrius buvo uždarytas vienas iš pirmųjų, kiek vėliau caro valdžia uždarė ir kitus. Tai sukėlė draugijos vadovų – žymių kultūros ir visuomenės veikėjų – nuostabą ir pasipiktinimą.
1908 m. gruodžio 6 d. Vilniaus „Aušros“ draugijos valdyba susirinko į paskutinį posėdį. Sudaryta likvidacinė komisija, į kurią kartu su A. Smetona, E. Vileišiene, kun. A. Petruliu, buvo išrinktas ir alantiškis Juozas Jankauskas. Sukauptos piniginės lėšos atiduotos lietuvių vaikų apšvietimui.
Vilniaus „Aušros“ skyrius Alantoje gyvavo apie keturiolika mėnesių.
Juozas Jankauskas su širdgėla teigė
Mes nustojom savo apylinkėje apšvietimo draugijos. Kiek nuo jos tikėtasi, kiek svajota – bet pradėtąjį darbą reikia partraukt. Ir gal ilgam.[12]
Įgytas patyrimas suteikė ryžto naujiems darbams ir po kelerių metų švietėjišką darbą Alantoje pratęsė kitos visuomeninės organizacijos ir sambūriai.
Lietuvių katalikų blaivybės draugijos Alantos skyrius
Po 1863 m. sukilimo nuslopinimo, be daugelio kitų represijų, buvo uždraustas ir Motiejaus Valančiaus įkurtas blaivystės sąjūdis. XX a. pr. blaivybės sumanymai vėl atgimė. O katalikų bažnyčia vėl tapo pagrindiniu parapijų visuomeninio, švietėjiško ir kultūrinio gyvenimo centru. Šis procesas vyko ir Alantoje.
Klebonas Dominykas Vainauskas aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, vadovavo Vartotojų bei Blaivybės draugijų Alantos skyriams, buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo Alantos skyriaus iždininku[13].
Sumanūs lietuviškų draugijų nariai buvo Alantos vikarai kunigai Teofilis Nainys ir Antanas Tvarijonavičius bei būsimas Nepriklausomybės kovų dalyvis Vilius Balandis. Jie ne kartą buvo renkami įvairių vietos organizacijų valdybų pirmininkais ir iždininkais.
1910 m. vasarą Alantos miestelio gyventojai pateikė prašymą Kauno gubernatoriui leisti atidaryti Alantoje Katalikų blaivybės draugijos skyrių[14].
Tarp penkiasdešimt šešių pasirašiusiųjų buvo įvairių socialinių sluoksnių atstovų
Kunigas Dominykas Vainauskas, vikaras Teofilius Nainys, vargonininkas Antanas Jučys, mokytojas Adomas Kliučinskas, siuvėja Michalina Drazdauskienė, stalius Motiejus Grigaravičius, valsčiaus raštininko padėjėjas Antanas Maželis, tarnaitė Veronika Kiaušienė, ūkininkas Serapinas Puodžius, malūnininkas Jonas Prusas ir kt.
Gubernatorius prašymą patenkino ir 1910 m. lapkričio 27 d. Alantos katalikų blaivybės draugija buvo įkurta[15] su teise prie jos įsteigti arbatinę, kepyklą ir valgyklą. Draugijos Alantos skyriaus narių skaičius sparčiai augo. 1910 m. pabaigoje jų buvo apie du šimtai, 1911 m. kovo mėn. – beveik penki šimtai, o 1912 m. pr. – per devynis šimtus.
Kasmet buvo renkama nauja valdyba
Protokolai carinės administracijos reikalavimu buvo rašomi rusiškai, kad valdžios įstaigos galėtų valdyti visuomenininkų veiklą. Norint rengti draugijos susirinkimą, reikėjo gauti leidimą iš Ukmergės apskrities valdybos. Valdyba ne visada atsižvelgdavo į prašymus, kartais susirinkimų rengti neleisdavo[16].
1911 m. sausio 2 d. susirinkime išrinkta valdyba
Jos pirmininku tapo kunigas Teofilis Nainys, iždininku – Antanas Jučys, sekretoriumi – Jonas Maželis, nariais – Eleonora Karalienė ir Jonas Kazlas. Veiklai valdyti sudaryta revizijos komisija (pirmininkas – kunigas Dominykas Vainauskas, nariai – Sofija Kazielaitė-Poklevska ir Serapinas Puodžius)[17].
1911 m. sausio 30 d. Alantos valsčiaus tarybos pastate susirinkę 198 draugijos nariai svarstė svarbų klausimą – reikalingumą įrengti arbatinę ir pastatyti draugijos namus.
Tam sudaryta septynių narių komisija
Mataušas Grigaravičius, Jonas Navikas, Juozas Jankauskas, Adomas Kukta, Vincentas Kiaušas, kunigai Dominykas Vainauskas ir Teofilis Nainys.
Tų pačių metų kovo 13 d. susirinkime nutarta statyti atskirą draugijos pastatą, bet neturint reikiamos sumos, rinkti savanorių aukas, o dėl vietos pastatui statyti nuspręsta kreiptis į parapijos kleboną.
Taip pat sutarta atidaryti miestelyje skyriaus arbatinę su tikslu sumažinti gyventojų girtuokliavimą. Gegužės 30 d. vietoje ankstesnio sprendimo statyti naują skyriaus pastatą nuspręsta iš miestelio gyventojo Alberto Katino pirkti pusę namo. Nariai sutiko už pirkinį pasiūlyti 1900 rublių su galimybe derėtis.
Birželio 10 d. nutarta kreiptis į valsčiaus tarybą, kad liepos 25-ąją per Šv. Jokūbo atlaidus Alantoje būtų uždarytos įstaigos, kuriose vartojamas alkoholis bei pritarta bibliotekos ir skaityklos steigimui. Rugpjūčio 14 d. dar kartą patvirtinta dėl netvarkos per atlaidus kreiptis į valsčiaus tarybą, kad degtinės monopolis ir aludės būtų uždarytos[18].
1912 m. sausio 22 d. blaivininkų draugija nutarė daryti kiekvieno mėnesio pradžioje susirinkimų su paskaitomis ir pasilinksminimais ir prašyti žemiečių viršininko sušaukti valsčiaus rinktinių sueiga dėlei restorano uždarymo[19].
1912 m. pavasarį Alantos valsčiaus valdyba priėmė nutarimą dėl restorano ir aludžių uždarymo. Nutarimo kopija buvo nusiųsta gubernatoriui patvirtinti, bet gautas atsakymas, kad karčemos lieka neuždarytos[20].
1912 m. liepos 15-ąją Alantoje parodytas kinematografas apie girtavimo žalą. Žemiečių viršininkas atvykęs rodė miglotus paveikslus iš žmonių gyvenimo… Pirm rodyti, žemiečių viršininkas perkalbėjo rusiškai apie girtuokliavimo blogumą.
Paskui rodė, ką žadėjo. Kunigas, Aluntos kamendorius[21], kiek galėjo, aiškino paveikslus, bet, nežinia kodėl, nekaip atveikė į susirinkusios minios sielą. Pabaigus rodyti, žemiečių viršininkas žadėjo kitą sykį šį tą paskaityti apie ūkį.[22]
1913 m. sausio 13 d. įvyko Alantos blaivybės draugijos visuotinis susirinkimas, kuriame išrinkta nauja valdyba ir pirmininkas – kunigas Petras Kubilis. Į visuotinį Blaivybės draugijos susirinkimą Kaune paskirti kunigas P. Kubilis ir J. Jankauskas.
Blaivybės draugijos skyriaus veikloje pasitaikydavo ir netradicinių kovos su girtuokliavimu būdų.
Kaip rašė 1913 m. laikraštis „Viltis“
pirmininkas (P. Kubilis) girtybei naikinti liepė išrinkti kiekviename sodžiuje po vieną žmogų, vadinamąjį „aniuolu sargu“, kad tas „aniuolas sargas“ naktimis vaikščiotų palangėmis ir žiūrėtų, kaip kas elgiasi – gražiai ar blogai, kad žiūrėtų kas grįžta namo girtas, kas blaivus ir tuoj pranešti pirmininkui, o pirmininkas šauks nusidėjėlį į save ir lieps pasitaisyti[23].
Laikraščio redakcija nepritarė tokiems alantiškių siūlymams ir pridėjo prierašą: „Aniuolai sargai“, apie kuriuos rašo korespondentas norimojo tikslo mūsų nuomone nepasieks, tokia priemonė girtybei naikinti gali tik pripratinti žmones išdavinėti savo kaimynus.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Alantos blaivybės draugijos veikla nutrūko. Artėjant frontui, 1915 m. liepos mėn. Alantos valsčiaus tarnautojai, dalyvaujant liudininkams, aprašė draugijos turtą: daiktus (indus, virtuvės reikmenis, baldus), maisto atsargas ir pinigines lėšas, kurios sudarė 3383,5 rublių, o patalpos (mūrinio namo dalis) įvertintos 3000 rublių[24].
Vartotojų draugijos Alantos skyrius
Ūkinei veiklai aktyvinti Lietuvoje sparčiai kūrėsi vartotojų draugijos, kurios gynė vietos gyventojų verslo interesus, skatino kooperacinį judėjimą, švietė ekonominiais klausimais.
1911 m. sausio 29 d. Alantoje įsteigta Vartotojų draugija, o gegužės 10 d. įvyko valdybos ir revizijos komisijos rinkimai. Tarp kandidatų į pirmininkus buvo tuo metu iš Turkestano sugrįžęs varpininkas Jonas Gaidamavičius-Gaidys ir Feodulas Tarasovas (būsimo archeologo ir rašytojo Petro Tarasenkos tėvas).
Liepos 21 d. draugijos nuostatus patvirtino Kauno gubernijos valdyba. Metų viduryje organizacija jau vienijo šimtą keturiasdešimt narių[25].
Dar balandžio mėn. atidaryta Vartotojų draugijos Alantos skyriaus krautuvė, į kurios valdybą buvo išrinkti pirmininkas – dvarininkas Stanislovas Kaziela, iždininkas – kunigas Teofilis Nainys, sekretorius – mokytojas Adomas Kliučinskas.
1911 m. spalio mėn. draugija iš Alberto Katino už du tūkstančius rublių nupirko pusę mūrinio namo – buvusią karčemą Vartotojų draugijos arbatinei įsteigti. Remontuotas pastato vidus, perdengtas stogas[26].
Lapkričio 27 d. arbatinės atidarymo iškilmėse paminėta, kad name užtenka vietos ir parduotuvei, ir blaivininkų arbatinei su kepykla, ir salei vakarams taisyti. Prie pastato buvo pastatytas ir pašventintas kryžius.
Parduotuvė buvo pelninga, prekių pasirinkimas įvairus (kai kurias prekes atveždavo iš Maskvos ir Liepojos)[27]. 1913 metų apyvarta siekė 40 tūkst. rublių[28]. Dalis parduotuvės pelno ir lietuviškuosiuose vakaruose surinktos lėšos ilgokai (net iki 1915 m.) buvo skiriamos buvusiam patalpų savininkui, nes už pastatą buvo sumokėta ne iš karto, o dalimis.
1911 m. lapkričio mėn. krautuvės vedėjo Juozapo Kazėno rūpesčiu prie blaivininkų arbatinės buvo atidaryta biblioteka (knygynėlis) ir skaitykla, sukaupusi 200 įvairaus turinio knygų, kurias dovanojo alantiškis A. Umbrasas, tuo metu gyvenęs Peterburge.
Gyventojai noriai naudojosi bibliotekos paslaugomis.
Laikraštyje „Aušra“ pasidžiaugta
Į arbatinę ateina daugelis pasiskaitymui visokių laikraščių, o dabar prie jos (arbatinės) įsteigta ir knygynas-skaitykla. To dar betrūko.
Dabar gi aluntiečiai tikrai bus nors iš dalies patenkinamai aprūpinti. Vis dėlto pastebėta: tarnaitė nemoka suskaityti pinigų, tat daro dideles klaidas; laikraščius, kurie pareina žmonėms pasiskaityti, sunaudoja silkėms susukti, tuo tarpu žmonės reikalauja laikraščių, bet negauna pasiskaityti.[29]
Alantos lietuviai noriai būrėsi į ekonominę bendriją neatsitiktinai, nes didelę konkurenciją sudarė žydų tautybės prekybininkai ir amatininkai. 1911 m. miestelyje veikė 12 žydų parduotuvių (sankrovų), 6 žydų duonkepės, siuvėjų buvo 4 lietuviai ir 1 žydas, batsiuvių (kurpių) – 2 žydai, dailidžių (stalių) – 3 lietuviai ir 1 žydas, 1 žydas kirpėjas[30].
Vartotojų draugijos Alantos skyrius sukaupė nemažą patirtį, kuria pasidalino su kaimynais – 1913 m. alantiškiai padėjo įkurti Vartotojų draugijos Molėtų skyrių ir parduotuvę.
Lietuviški vakarai
Tautinei žmonių savimonei kelti didelę reikšmę turėjo lietuviški vakarai, kuriuos 1907–1915 m. Alantoje rengė vietos šviesuoliai, susibūrę po kelių draugijų vėliavomis. Vakarų metu buvo vaidinami spektakliai, dainuojamos lietuviškos dainos, deklamuojamos eilės.
Vienas reikšmingiausių to meto įvykių buvo pirmojo lietuviško vakaro (spektaklio) Alantos krašte rengimas. Norint surengti tokį vakarą, reikėjo gauti gubernatoriaus leidimą, o tai nebuvo lengva, nes viešai rodyti buvo galima tik cenzūros aprobuotus veikalus.
Gavus leidimą, spaudoje pasirodė žinučių apie 1907 m. rugsėjo 30 d., sekmadienį, Alantoje rengiamą lietuvišką spektaklį. Mokytojas Julius Jaudegis, vienas iš vakaro rengėjų, vėliau įtaigiai ir vaizdingai spaudoje nupiešė pirmojo tautiško vakaro nuotaiką: Nedėldienis. Skambina varpais. Minios žmonių iš visų pusių traukia bažnytėlėn.
Tik staiga visas miestelis išlipintas dideliais popieriais, ant kurių riebiomis raidėmis parašyta: „Šiandien penktą valandą bus vaidinama „Amerika pirtyje“ ir „Valsčiaus sūdas“.
Ten prisimerkęs valstietis, vesdamas įskirdusiu pirštu, balsiai skaito apskelbimą, kiti gi atidžiai klauso. Kyla įvairių įvairiausios kalbos. Vieni pasakoja, kad tai atvažiavo kokie ten „komedijantai“ ir rodys visokias žvėris, kiti – būk atvažiavo iš miesto artistai, kurie sakys prakalbas ir t. p.
Kai kurie rengiasi būtinai eiti žiūrėtų… <…> Žmonių minios traukė ton vieton, kur turėjo būti neregėta dėl jų „komedija“. Didžiame mūro name užsidegė žiburiai, pasigirdo skambutis ir prieš skaitlingą minią atsidengė reginys, kuris sutraukė į save visą atidą. Žiūrėtojai godžiai gaudė kiekvieną žodį <…>.
Visų sielos tartum susiliejo į vieną milžinišką vienaip manančią, vienaip jaučiančią sielą. Tiktai paskutinė uždanga vėl iškrikdė visų mintis, bet kiekvieno dvasioje ilgai pasiliko žymė, kelianti jausmus, žadinanti protą.[31]
Į spektaklį Alantos dvare iš aplinkinių kaimų susirinko apie du šimtai penkiasdešimt žmonių[32]. Buvo įrengtas bufetas, bet be svaigiųjų gėrimų. Tvarką ir ramybę prižiūrėjo keli iš anksto paskirti vyrai. Grupelė vietos mėgėjų vaidino dvi žinomas komedijas: trijų veiksmų Keturakio „Amerika pirtyje“ ir Žemaitės vienaveiksmę „Valsčiaus sūdas“.
Tokiuose vakarėliuose po spektaklio paprastai būdavo dainuojama ir deklamuojama. Bet pirmajame Alantos vakare apsiribota tik spektakliu, nes naujasis bažnyčios vargonininkas Antanas Jučys tikriausiai nespėjo suburti dainininkų.
Komedijoje geriausiai vaidmenis atliko
Bekampio rolę – mokytojas Jaudegis, Bekampienės – Domicelė Tumaitė, Agotos – Nasvytienė-Kemešytė[33].
Spaudoje pažymėta, kad tai buvo vienas pirmųjų Rytų Aukštaitijoje rengtų lietuviškų vakarų ir visuomenei parodytų spektaklių, suvaidinęs didelį vaidmenį tautiškai sąmonėjant ir puoselėjant lietuvybę vietos gyventojų tarpe[34].
Antrąjį vakarą buvo žadama surengti per 1907-ųjų Kalėdas, atostogauti į namus sugrįžus daugumai moksleivių ir studentų. Vakaras vėl turėjo vykti Alantos dvare.
Rengtasi vaidinti dvi vienaveiksmes komedijas
V. Kozebrodskio „Dėdė atvažiavo“ ir J. Smalsčio-Smolskio „Nutrūko“. Gruodžio vidury vis dažniau pasigirsta nerimo balsų, kad leidimas dar negautas.
Pagaliau valdžios sutikimas buvo duotas, bet žadėtas renginys gruodžio 27 d. neįvyko, atidėtas vėlesniam laikui. Nenorėta pasirodyti dorai nepasiruošus, nes, iki gaunant leidimą, buvo draudžiama repetuoti.
1911 m. birželio 26 d. ir liepos 25 d. suvaidinti du triveiksmiai kūriniai: A. Macijausko-Adatos verstinis „Užburtas kunigaikštis“ bei Žemaitės ir G. Petkevičaitės-Bitės „Velnias spąstuose“ – didaktinio pobūdžio komedija apie žmonių tamsumą.
Po spektaklio buvo deklamuojami patriotiniai eilėraščiai, koncertavo vietinio vargonininko Antano Jučio vadovaujamas choras. Choras dalyvavo ir pramoginio turinio komedijoje „Užburtas kunigaikštis“, kurioje skambėjo daug kupletų ir muzikos.
Pasirengimo 1911 m. birželio 26 d. lietuviškajam vakarui sąnaudas iliustruoja Alantos bažnyčios archyve esantys dokumentai, rašyti lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis, daugiausia juodraščiai ir keli kvitai.
Apie išlaidas ir pajamas byloja keli juodraštiniai dokumentai
Vienas iš jų – Rapolo Kazlo įrašai apie išlaidas pašto ženklams ir pajamas už vakarą. Pasirengimo vakarui išlaidas sudarė užmokestis grimeriui, muzikantams bei darbininkams, įrengusiems sceną, ir pirkiniai: lentos scenai, medžiaga dekoracijoms, užuolaidos ir kt.
Išlikęs kvitas, kad Danieliui Drazdauskui už atliktus staliaus darbus sumokėti penki rubliai.
Lietuvių kalba parašytas spektaklio veikėjų ir rekvizito sąrašas
Kunigaikštis, gydytojas (frakas, pensnė, žirklutės), kamerdineris (livrėja), Margarytė (2 skrybėlės, 2 vualiai), tarnai (tarnų rūbeliai)[35]. Paskubomis nupieštas salės planas su keliais prierašais lietuvių kalba.
Pailga patalpa padalinta į tris dalis: viename gale – scena su atskirta nuo žiūrovų niša vaidintojams; priešingoje scenos pusėje – šokių vieta, o tarp jų – pagrindinė patalpa, kuri išilgai perskirta pusiau žiūrovams ir bufetui.
Lietuvių ir rusų kalbomis suregistruota, kiek ir už kokią kainą parduota bilietų. Iš viso parduoti 224 bilietai už 102 rublius. Bilieto kaina svyravo nuo 20-ies kapeikų iki dviejų rublių. Iš anksto bilietus nusipirko Bražėnas, Kviklys, Petronis, Stukas, Raškevičius, Jovaiša, Milevskis, Tuba, Kazėnas, Tarulis, Telksnys, Žygelis, Šimėnas, Beliavskis.
Tąsyk buvo vaidintos komedijos „Užburtas kunigaikštis“ ir „Velnias spąstuose“.
Po 1912 m. vasario 5 d. įvykusio vaidinimo laikraščiuose taip išsakomas įspūdis apie spektaklį: Artistai atliko savo roles puikiai, publika buvo patenkinta; Dar nė vienas vakaras taip gerai nepasisekė, kaip šis.[36]
Žiūrovai stebėjo penkių veiksmų A. Fromo-Gužučio melodramą „Ponas ir mužikai“, kurioje idealizuojamas paprasto žmogus kilnumas prieš pastatant ponų savanaudiškumą. Po vaidinimo choras, vadovaujamas A. Jučio, padainavo penkias dainas publikai gausiai plojant.
1912 m. liepos 25 d. alantiškiai planavo suvaidinti trijų veiksmų J. Strazdo-Jaunučio melodramą „Švarkas ir milinė“ su lietuvių tautosakos bruožais ir nežinomo autoriaus vienaveiksmę komediją „Degtinė“. Pelną buvo numatyta skirti Blaivybės ir Vartotojų draugijų pastatui atnaujinti. Bet vakaras neįvyko, nes leidimas dar negautas[37].
Valdžiai pagaliau leidus, spektaklis įvyko rugpjūčio 12 d., o po vaidinimo dar dainuota, žaista ir šokta.
Periodikoje įvertinta taip
Vaidinimas pavyko gerai, artistai mokėjo roles puikiai, ypač pasižymėjo Magdė, Bliūdžius, Edvardas. Publikos daugiausia buvo sodiečiai, kuriems labiausiai patiko „Degtinė“.[38]
Antroje vakaro dalyje buvo šokami tautiniai šokiai: polka, „Noriu miego“, „Aguonėlė“ ir iš svetur nusižiūrėti suktinis, valsas, mazurka, krakoviakas.
Kultūrinį gyvenimą pagyvino 1913 m. į Alantą atvykę du jauni bičiuliai: Juozas Gruodis ir Juozas Karosas. Būsimieji žymūs lietuvių muzikai profesionalai kurį laiką vargonavo Alantoje. J. Gruodis, J. Karosas ir P. Vžesniauskas įkūrė smuikininkų ansamblį.
Ypač aktyvus buvo J. Karosas, kuris dalyvavo draugijų veikloje, buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti valdybos narys, taip pat išrinktas Blaivybės draugijos Alantos skyriaus raštininku[39].
1907–1911 m. vakarai vyko Alantos dvare, o 1912–1915 m. miestelio centre esančio karčemos pastato dalyje, kurią bendrai nusipirko Blaivybės ir Vartotojų draugijos. Po vienu stogu glaudėsi kelios parduotuvės, arbatinė ir salė. Priešais pastatą telkšojo garsioji miestelio bala – kvepianti dumblynė, kuri netgi aprašyta feljetone: tikras amfiteatras su „kvepiančia scena“[40].
1914 m. gruodžio 28 d. organizuotas vakaras, kurio pelną buvo numatyta skirti Raudonajam Kryžiui. Suvaidintos dvi komedijos: „Trys mylimos“ ir „Vienas iš mūsų turi vesti“.
Po spektaklio deklamuotos eilės, dainavo choras, apie kurį „Lietuvos žinios“ rašė
Ir ant galo bažnytinis choras, vedamas vargonininko pono Karoso, padainavo puikiai keletą lietuviškų dainelių. Publika, matomai, buvo patenkinta.[41]
Apie chorvedžio darbą Alantoje J. Karosas prisiminimuose rašė: Choras pasirodė visai neblogas. Nepagailėjau pagyrimų patiems giedotojams ir buvusiam jų vadovui. <…> Ištisą 1914 metų rudenį uoliai repetavome.
Dažnai net ir nedidelių grupių repeticijos užtrukdavo iki vėlyvo vakaro, net nakties. Susirinkę į bendras repeticijas, taip pakiliai užtraukdavome, kad net lempos gesdavo <…> Chorą mokyti buvo didžiausias malonumas.[42]
Pradėjome galvoti apie naują pasirodymą „sezono uždarymui“. Jis turėjo įvykti per Velykas. Žadėjau sudėtingesnę programą. Kai pranešiau chorui, visi apsidžiaugė, nepabūgo ir sunkesnio repertuaro.
Kaip ir buvo numatyta, antrasis mūsų pasirodymas įvyko 1915 m. pavasarį. <…> Dainos viena už kitą turėjo didesnį pasisekimą. Kai kurias kartojome net po kelis kartus, taip karštai prašė publika.
Tame vakarėlyje buvo daug alantiškių gimnazistų, atostogaujančių studentų iš Maskvos, Peterburgo ir šiaip svečių, atvykusių iš Kauno, Vilniaus, artimesnių apylinkių. <…> daug kas atėjo į užkulisį, karštai sveikino, stebėjosi, kad mūsų choras taip gerai dainuoja tokias dainas, kaip „Lietuviais esame mes gimę“, „Kur bėga Šešupė“.
Šimkaus kūrinio „Lietuviais esame mes gimę“ programoje nebuvo, tad ir leidimas nebuvo gautas, bet vietos valdžia atlaidžiai „negirdėjo“.
Vis dėlto į laikraštį patekusios žinios, tuoj pat sureagavo aukštesnė carinė administracija ir buvo liepta pasiaiškinti.
Apie tai, kaip pavyko išsisukti, J. Karosas prisiminimuose rašė
Gal po dviejų savaičių ateina pas mane uriadnikas su raštu iš gubernatoriaus. Jame klausiama, kodėl buvo dainuojami kūriniai, neįtraukti į prašymą.
Mūsų atsakingasis rengėjas suredagavo atsakymą, kuriame pranešė, kad tokių dainų neatlikome. Be to, į laikraštį parašėme atitaisymą, kad korespondentas suklydo ar gerai nesuprato. Ir vis dėlto nežinia, kuo ši istorija pasibaigtų, jei ne įvykiai fronte.[43]
J. Karosas ir J. Gruodis vargonavimo subtilybių išmokė vietinį jaunuolį J. Vžesniauską, o patys 1915 m. išvyko studijuoti į Maskvą. J. Vžesniauskas, nors jam tebuvo 15 metų, perėmė vargonininko pareigas ir vadovavo chorui. 1924 m. J. Vžesniausko paruoštas Alantos choras dalyvavo pirmojoje Lietuvos dainų šventėje Kaune.
1915 m. liepos pabaigoje kaizerinė Vokietija uždraudė Lietuvoje veikusias politines partijas, draugijas, organizacijas, kurių veikla atgimė tik 1918 metais. Alantos parapijos žmonės į lietuvišką vakarą vėl susirinko tik 1918 m. vasario 10 d.[44]
Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Alantos skyrius
Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas keitė socialinį, ekonominį ir kultūrinį visuomenės gyvenimą. 1914 m. rugsėjo 27 d. Vilniuje įkurta Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti.
1915 m. liepos mėn. pabėgėlių šalpa Lietuvoje jau rūpinosi 122 skyriai, o Alantos skyrius buvo įkurtas dar 1915 m. pr. Pirmininku išrinktas iš Panevėžio pasitraukęs advokatas Rapolas Skipitis[45]. Vėliau – Alantos bažnyčios vikaras Vilius Balandis, kasininku – Juozapas Kazėnas, raštininku – Adomas Kliučinskas, valdybos nariais – Juozas Karosas ir J. Steiblys.
Draugijos skyrius rinko lėšas rengdami labdaringus vaidinimus ir koncertus.
Spaudoje apie tai rašyta
Aluntiškiai gavo gerą darbininką kun. V. Balandį, kuris ne tik padeda klebonui darbuotis parapijos reikalams, bet ir dalyvauja visuomeniniame gyvenime. Jisai sudarė čia skyrių L. Draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti ir juo rimtai rūpinas. Jau surinkta nemaža aukų ir narių mokesnių.[46]
Tais pačiais metais Alantoje atidaryta prieglauda ir maitinimo punktas pabėgėliams. Nuo atidarymo pradžios punkte maitinimą gavo daugiau kaip septyni tūkstančiai žmonių, kuriems buvo išduoti maitinimo rašteliai (vadinamieji bonai).
Pabėgėliai Alantą pasiekdavo iš įvairiausių vietovių
1915 m. duomenys rodo, kad daugiausia pabėgėlių atvykdavo iš aplinkinių valsčių: iš Anykščių – 536, iš Kavarsko – 312, iš Raguvos – 124 ir iš kitur.
Nemažą dalį atvykėlių sudarė žmonės iš tolimesnių vietovių: Tauragės, Skaudvilės, Padubysio, Šiluvos ir net Liepojos, kur vyko intensyvūs karo veiksmai. Bėgdami nuo fronto, Alantą pasiekė 44 Liepojos gyventojai[47].
Kaizerinės Vokietijos okupacijos metais gyvavusi Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti tapo svarbiausia lietuvių tautą telkiančia organizacija.
Literatūra ir šaltiniai
[1] LLTI, f. 27-26.
[2] Vilniaus žinios, 1907, liepos 28, p. 3.
[3] Lietuvos ūkininkas, 1907, Nr. 44, p. 653.
[4] LLTIBR, f. 27-50
[5] Vilniaus žinios, 1907, liepos 28, p. 3.
[6] Lietuvos ūkininkas, 1908, spalio 15, p. 456.
[7] LLTIBR, f. 27-53.
[8] Vilniaus žinios, 1908, rugsėjo 6, p. 2–3.
[9] Lietuvos ūkininkas, 1908, spalio15, p. 456.
[10] Vilniaus žinios, 1908, nr. 39, p. 2.
[11] Lietuvos ūkininkas, 1908, spalio 15, p. 456.
[12] Ten pat.
[13] Girnius K., Alunta. Panevėžys: Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memor. muz., 1995, p. 18, 30.
[14] KRVA, f. I-34, ap. 1, b. 509, l. 2.
[15] Ten pat, l. 1.
[16] KRVA, f. I-34, ap. 1, b. 509, l. 2.
[17] Alantos bažnyčios archyvas.
[18] Lietuvos ūkininkas, 1911, vasario 24, p. 72.
[19] Lietuvos ūkininkas, 1912, vasario 23, p. 77.
[20] Aušra, 1912, nr. 25, p. 397–398.
[21] Kamendorius – vikaras.
[22] Lietuvos žinios, 1912, rugpjūčio 4, p. 3.
[23] Viltis, 1913, sausio 20.
[24] Alantos bažnyčios archyvas.
[25] Šalčius P., Žemės ūkio organizacijos Lietuvoje iki 1915 metų. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 1937, p. 86–87.
[26] Lietuvos ūkininkas, 1911, lapkričio 24, p. 443.
[27] Lietuvos ūkininkas, 1911, spalio 13, p. 385.
[28] Viltis, 1915, kovo 6, p. 2.
[29] Aušra, 1912, nr. 21, p. 332.
[30] Aušra, 1911, nr. 3, p. 48.
[31] Vilniaus žinios, 1907, spalio 11, p. 2–3.
[32] Lietuvos ūkininkas, 1907, rugsėjo 26, p. 583.
[33] Kun. profesoriaus Fabijono Kemėšio sesuo iš Vastapų kaimo, 1907 m. Utenoje Šv. Kazimiero vardu įkūrusi knygyną, rengusi parapijiečių švietimą Utenos, Alantos parapijose.
[34] Vilniaus žinios, 1907, spalio 7 (nr. 162), p. 3.
[35] Alantos bažnyčios archyvas.
[36] Aušra, 1912, nr. 5, p. 77.
[37] Viltis, 1912, liepos 6, p. 2.
[38] Viltis, 1912, rugpjūčio 24.
[39] Viltis, 1915, kovo 6, p. 2.
[40] Lietuvos žinios, 1914, birželio 21, p. 4.
[41] Lietuvos žinios, 1915, sausio 6, p. 2.
[42] Karosas J., Nueitas kelias: atsiminimai. Vilnius: Vaga, 1976, p. 66–77.
[43] Ten pat, p. 82–83.
[44] Lietuvos aidas, 1918, nr. 73, p. 3.
[45] Krajus dega: Pirmojo pasaulinio karo pabėgėlių iš Lietuvos pasakojimai išeivijos spaudoje; šaltinių straipsnis. Vilnius: Bonus animus, 2022, p. 196.
[46] Viltis, 1915, kovo 6, p. 2.
[47] Viltis, 1915, Nr. 182, p. 2.
Autorius yra istorikas, kariškis, kraštotyrininkas
