2026 m. vasario 28 d. pasaulį sukrėtė staigus JAV ir Izraelio karinis smūgis Iranui, po kurio sekė Teherano atsakomosios atakos regione ir pranešimai apie laivybos sustabdymą Ormūzo sąsiauryje – viename svarbiausių pasaulio naftos ir dujų gabenimo „kamščių“. Įvykiai vystosi valandomis, o jų pasekmės gali tapti ne vien regioninės, bet ir pasaulinės.
Kas įvyko: smūgiai Irane ir atsakomosios atakos regione
Iš ryto pasirodė pranešimai, kad Izraelis smogė Iranui, o operacija įvardyta kaip „prevencinė“. Netrukus JAV prezidentas Donaldas Trampas patvirtino, jog JAV pradėjo didelę karinę operaciją Irane. Tuo pat metu Iranas pranešė apie atsakomuosius smūgius – tiek prieš Izraelį, tiek prieš JAV karinius objektus Persijos įlankos valstybėse.
Pranešta apie sprogimus Teherane ir dūmus virš miesto, apie įtampą Izraelyje, apie gyventojų perspėjimus ir pasirengimą naudotis slėptuvėmis. Taikinių klausimas išlieka jautriausias: kalbama apie smūgius įvairiems kariniams ir režimo infrastruktūros objektams, o atskiruose pranešimuose minimas ir aukščiausiojo Irano lyderio ajatolos Ali Chamenėjaus rezidencijos kompleksas.
Ypač aštrus signalas pasauliui – žinios, kad Iranas uždarė Ormūzo sąsiaurį arba kad laivyba jame stoja. Būtent tai paverčia šį išpuolį ne vien kariniu, bet ir ekonominiu šoku: Ormūzo sąsiauris yra vienas svarbiausių pasaulio energijos išteklių transporto mazgų, todėl bet koks eismo ribojimas jame gali greitai atsiliepti kainoms ir tiekimo sutrikimais.
Vakarop pasirodė itin jautri, kol kas nepatvirtinta žinia: kai kurios Izraelio žiniasklaidos priemonės paskelbė, kad per smūgius galėjo žūti Irano aukščiausiasis lyderis ajatola Ali Chamenėjus. Iranas viešai šios informacijos nepatvirtino, o patikimo, nepriklausomo patvirtinimo kol kas nėra, todėl šią žinią būtina vertinti atsargiai.
Vis dėlto net pats tokios informacijos paskleidimas rodo, kaip aukštai pakilo šio konflikto statymai: kalbama ne vien apie smūgius infrastruktūrai ar kariniams objektams, bet ir apie režimo viršūnės pažeidžiamumą.
Jei ši žinia pasitvirtintų, Iraną galėtų ištikti valdžios perėmimo sukrėtimas, o tai didintų nenuspėjamumą ir galimos eskalacijos pavojų.
Kodėl tai įvyko: prevencijos argumentas ir jo ribos
Izraelis smūgį aiškina prevencijos logika – esą reikėjo veikti, kol Iranas neperžengė kritinės ribos. Tačiau tarptautinių santykių žinovai atkreipia dėmesį, kad tokio pobūdžio veiksmai paprastai yra ne vien gynybiniai: jie remiasi politiniu apsisprendimu, kad karinė jėga duos geresnį rezultatą nei diplomatinė įtampa ar sankcijos.
Šiame sprendime slypi ir didžiausias pavojus: net jei smūgiais siekiama palaužti režimą ar priversti jį atsitraukti, istorija rodo, kad vien oro antpuoliai retai sąlygoją norimas politines permainas. Dažniau įvyksta priešingai – šalis įstumiama į ilgalaikę suirutę, o visuomenė, užuot sukilusi prieš valdžią, susitelkia aplink ją iš baimės ir instinkto gintis.
„Nuo panikos iki džiaugsmo“: Irano visuomenės nuotaikos
Viena iš svarbiausių šios dienos pamokų – Irano visuomenė nėra vienalytė. Atakų fone reiškiami prieštaringį jausmai: nuo siaubo ir nevilties iki slapto džiaugsmo ar netgi vilties, kad režimo silpnėjimas pagaliau atvers kelią į permainas.
Dalis iraniečių, patyrusių politinę priespaudą, kalba apie ilgametį bejėgiškumą ir nusivylimą. Jiems smūgiai režimui gali atrodyti kaip išorinis veiksnys, galintis pajudinti iš mirties taško visa tai, kas buvo užgniaužta. Kiti, priešingai, baiminasi, kad po atakų režimas taps dar žiauresnis, o pirmiausia nukentės paprasti žmonės, kuriems karas reiškia ne geopolitiką, o sugriautus namus, artimųjų netektis, sutrūkinėjusį ryšį ir kasdienę baimę.
Pranešama apie eiles degalinėse, bandymus išvykti iš Teherano ir itin apribotus ryšius dėl beveik visiško interneto blokavimo. Tokiose sąlygose žinios sklinda fragmentiškai, o gandai ir baimė įgyja tokia neigiamą galią kaip, kad raketos.
Pasaulio reakcija: raginimai stabdyti eskalaciją ir baimė dėl energijos kainų
Tarptautinė reakcija į smūgius – nervinga ir prieštaringa. Viena vertus, dalis valstybių primena Irano agresyvią politiką regione, grėsmes kaimynams ir įtampą dėl jo karinių programų. Kita vertus, vis plačiau kartojamas raginimas stabdyti eskalaciją, nes bet koks žingsnis gali peržengti ribą, po kurios prasideda plataus masto regioninis karas.
Skubiai šaukiami tarptautiniai pasitarimai, tariamasi dėl diplomatinių kanalų, o visų dėmesys krypsta į klausimą, ar konfliktas neperaugs į grandininę reakciją: smūgis – atsakas – atsakomasis smūgis, į kurį įsitraukia sąjungininkai, o galiausiai karas išplis į aplinkinius regionus.
Ekonominis faktorius šiuo metu yra ne mažiau svarbus už karinį. Ormūzo sąsiaurio uždarymas ar faktinis laivybos sustabdymas gali pakelti energijos kainas, sutrikdyti tiekimo grandines ir labai neigiamai paveikti ne tik Artimuosius Rytus, bet ir Europą, Aziją bei visą pasaulio rinką. Todėl ši krizė gali tapti ir visuomenine – kainų šuoliai visada atsiliepia žmonių kasdienybei.
Lietuvai svarbiausia – ne geografija, o pasekmės
Lietuvoje šios dienos įvykiai jau vertinami kaip rimtas geopolitinis sukrėtimas. Nors konfliktas vyksta toli, jo padariniai gali būti labai arti. Pirmiausia – energijos ir transporto kainos, tiekimo grandinių sutrikimai, ekonominis neapibrėžtumas.
Antra – saugumo dėmuo: didėjanti terorizmo grėsmė, didesnis tarptautinės politikos susipriešinimas, galimi migraciniai srautai, taip pat NATO ir sąjungininkų dėmesio perkėlimas nuo mums artimesnių sričių.
Lietuvai svarbu, kad krizė neužgožtų kitų saugumo iššūkių Europoje, kad būtų išlaikytas sąjungininkų vieningumas ir kad tarptautinės institucijos neprarastų pajėgumo veikti, kai situacija tampa ypač įtempta.
Kas toliau: keli keliai, bet nė vieno – paprasto
Šios dienos smūgiai atveria kelis scenarijus. Pirmasis – greita deeskalacija: Iranas, patyręs nuostolius, apsiriboja simboliniu atsaku, o tarptautinė bendruomenė spaudžia abi puses grįžti prie derybų.
Antrasis – lėtas, bet nuoseklus konflikto plėtimas: atsakomieji smūgiai kartojasi, įtampa auga, o Ormūzo sąsiauris tampa nuolatiniu šantažo ir spaudimo svertu.
Trečiasis – blogiausias: regioninis karas, kuriame veikia ne tik valstybinės armijos, bet ir įvairios ginkluotos grupuotės, atveriančios naujus frontus.
Šiuo metu aišku viena: Artimųjų Rytų krizė vėl tapo pasauline krize. O tai reiškia, kad kiekviena nauja valanda gali atnešti žinią, kuri pakeis ne tik regiono, bet ir viso pasaulio darbotvarkę.
