Šis įrašas nebus ilgas, bet tikrai nebus ir lengvas. Jei jį „skaitote“ – kaip jau įprasta skubos ir dėmesio deficito amžiuje – peršokdami akimis pastraipas, nesąmoningai ieškodami tik malonių, o gal ir nelabai, dirgiklių, išmesdami „eilinę“, „nuobodžią“, „blankią“ žodžių „tyrę“, sustokite ir pabandykite lėtai įsigilinti į tai, ką sakome.
Arba išsyk sukite savo laivą į kitą, telegraminę srovę – ten nereikės mąstyti, ten tai padarys už jus.
Sakote, bloga pradžia, atbaidanti potencialius skaitytojus? Galbūt, tikriausiai taip ir yra. Mes taip norime, kad mums patiktų, mus linksmintų, glostytų, kad mums nereikėtų galvoti. Mes taaaip įpratome, kad viską kas nors padaro už mus. „Nemokamai“. Mes buvome prie to pripratinti. Prijaukinti.
Džaronas Lanje (Jaron Lanier), vienas iš tų retų technologų, kurie iš vidaus matė, kaip iš žaislinio interneto eksperimento gimė monstras – elgesio modifikavimo imperija, užsidėjusi nekaltą socialinių tinklų kaukę, rašė: „Mes negalime turėti visuomenės, kurioje, jei du žmonės nori bendrauti, vienintelis būdas tai padaryti yra tada, kai tai finansuoja trečias asmuo, norintis jais manipuliuoti.“
Bet mes būtent tokią šiuolaikinę visuomenę turime.
Mes nuo ryto iki vakaro „bendraujame“ platformose, kuriose tarp dviejų žmonių visada stovi kažkas kitas, trečias. Jo nemato mūsų akys, neseka mūsų įrenginių kameros, bet jis yra nuolat: skaito, seka, skaičiuoja, braižo psichologinius profilius.
Ir ne, tai jokia ne metafora. Mažų mažiausiai tai yra ciniškas verslo modelis, kaip cirkas, kaip zooparkas, kuris įvardijamas kokios nors korporacijos vardu.
Bet blogiausia ne tai, kad kiekvienas „konfidencialus“, „užšifruotas“, asmeninis, intymus pokalbis tampa žaliava bandymams: koks žodis, koks vaizdas, kokia sukonstruota emocija – baimė ar pyktis – priverčia mus „laikinti“, „šierinti“, rėkti (rašyti didžiosiomis raidėmis), balsuoti „kaip reikia“.
Blogiausia, kad mes esame nuolat prirakinti sraute, galime bet kurį – net ir visiškai mums nepažįstamą žmogų – užkabinti, tujinti, užkrauti jį savo problemomis, terorizuoti jį beprasmiais, vis dažniau dirbtinio intelekto generuotais vaizdais, melagienomis, o gal ir tikromis žiniomis, kurios mums asmeniškai labai svarbios, todėl, aišku, turi būti labai svarbios kitiems.
Mes tapome (mus padarė) tokie egocentriški, kad praradome elementarų gebėjimą suprasti, ką jaučia kitas žmogus. O juk ir kaip – nebėra gyvo kontakto, reakcijų čia ir dabar, pagarbos, atjautos ir elementaraus padorumo.
Tikrą bendravimą pakeitė surogatas, pakaitalas, informacinis raugas, kuriame mes nuolat plūduriuojame. Mes gyvename matricoje tikrąja šio žodžio prasme, kurią kartas nuo karto priverstinai užpildo realybės sapnai.
Mums brukami socialinių tinklų įrankiai su socialumu turi vis mažiau bendro, o imitacinis jų neutralumas yra ne tik bukinančiai pavojingas: mes ne patys pasirenkame, ką žiūrėti ir kuo tikėti – mums to nesuvokiant, algoritmų seka tyliai, metodiškai, tikslingai programuoja mūsų jausmus, vertybes, keičia automatinį mąstymą, galiausiai ir įsitikinimus.
Mūsų suvokimas apie realybę pakinta, o su juo kartu ir mūsų sprendimai.
Iliuzinis feisbuko burbulas suformuoja tikėjimą, kad būtent tik čia galima tikra ir visiška demokratija, kad visi balsai girdimi, kad užtenka paspausti „labai patinka“ po patikusiu antraštiniu lozungu, užtenka labai labai labai norėti „geresnio pasaulio“, pasidalyti gražiu memu, ir sistema magiškai pasikeis.
Deja, tikrovė yra žiauri: virtualūs miražai išsisklaido, o klikai realią galią suteikia ne moraliems ir teisingiems, bet garsiausiai rėkiantiems ir daugiausia meluojantiems.
Socialinis tinklas tampa ne pilietinės visuomenės aikšte, o šarikovų ir švonderių šou, triukšmingu turgumi, kuriame laimi pigiausia emocija ir kvailiausia mintis.
Šiame turguje nėra nei kairės, nei dešinės, čia nėra politinio diskurso, nėra kokios nors filosofinės krypties šališkumo. Yra tik pigi imitacija ir įrašų reitingas, stumiantis juos aukštyn ar žemyn, paryškinantis ar ribojantis prieinamumą, jų matomumą.
Algoritmui-botui nerūpi tiesa, dirbtiniam intelektui neskauda dėl Rusijos karo Ukrainoje, platformos kūrėjams nerūpi argumentai, populistai nieko nejaučia dėl vienos ar kitos mirties, avarijos ar šilumos tiekimo nutraukimo, tatavičėms ir tatataičiams vienodai, kokia bus mūsų visų valstybės ateitis.
Jiems „rūpi“ tik tai, kas suprogramuota, kas kelia pyktį, pavydą, paniką, neapykantą – bet kurią neigiamą stiprią emociją, nes ji verčia spausti, skaityti, žiūrėti. Pirkti, balsuoti.
Mus taip atbukino, kad mes patys užsidarome į virtualią mūsų elgesį keičiančią mašiną, ji žingsnis po žingsnio traukia bet kokią argumentuotą diskusiją į dugną: nuo analizės – prie šūkio, nuo fakto – prie memų, nuo kritinio mąstymo – prie komentuotojų riaušių.
Rezultatas? Sprendimų priėmėjai ir valstybių lyderiai, gyvenantys tuo pačiu, ieško ne moralių sprendimų, bendražmogiškai naudingos krypties, faktinės tiesos, o primityviai medžioja mūsų ir botų reakcijas.
Kai populiarumą, autoritetą ir tiesą (tikrinant kokiame nors džipiti) formuoja ir pateikia ne bendruomenė, o juoda dėžutė – kažkieno užsakyta ir suprogramuota rekomendacijų sistema, – tiesa sutrūkinėja kaip šimtmečiais neprižiūrėta, atgyvenusi gynybinė siena.
„Trendai“, „nuomonės“, „žvalgybos analizės“, „ekspertai teigia“ ir kiti blėnys, iki burnos atnešti, jau sukramtyti ir į ją įstumti, yra tiesiog gerai pamatuotos, apmokėtos, DI sukurtos ir į krūvą suneštos paplavos.
Tokia trijų milijonų krepšinio trenerių aplinka naikina kompetencijas, suplokština gylį, išoperuoja gebėjimą analizuoti ir sintezuoti, supratimą, kad žodžiai turi pasekmes ir svorį. Viskas tampa fragmentu, kurį rytoj nuplaus kita triukšmo banga. Šiame mėšlo sraute loginis mąstymas atrodo nuobodus, o nuobodus reiškia nematomas.
Tokia sistema sukuria sąlyginį refleksą, priklausomybę. Pamenate Pavlovo šunį? Varpelis – maistas – seilėtekis, varpelis – maistas – seilėtekis, galiausiai varpelis – seilėtekis, nors jokio maisto nėra.
Mes ne tik pripratome prie mums sukurto informacinio komforto, mes tapome nuo jo priklausomi. Mes ne šiaip „naršome internete“ – nemirksėdami spoksome į jutūbo šortus, metos rylus ar tiktoko bukybes. Mes nebegalime be jų. Mes miegame ir tuštinamės su telefonu rankose, valgome (gal reikėtų sakyti, ryjame), panirę sraute, kariaujame komentarų apkasuose.
Ir šį siaubingai varginantį, nužmoginantį bendrą betikslį aktyvumą vadiname „aktyvia pilietine pozicija“.
Internetas, ypač socialiniai tinklai, nėra „laisvas viešasis forumas“. Tai yra infrastruktūra, kurią kiekviena valdyti siekianti jėga – verslas, valstybė, organizuotos grupės – naudoja tam, kad duomenis apie mus paverstų galia.
Kuo daugiau į soctinklų matricą sukišame savęs, tuo mažiau mūsų lieka realiame gyvenime, realiose kovose, realiuose sprendimuose, kuriuos mums iš tiesų reikia priimti.
Ir kalbu aš čia ne apie technologijas, o apie stuburą. Aš nekviečiu deginti serverių ar išsitrinti visų socialinių paskyrų. Aš klausiu, ar mes tikrai norime, kad sprendimus priimtų algoritmai, o ne gyvi žmonės.
Jei ne, laikas prisiminti, kad nuoširdus bendravimas, tiesa ir atsakomybė prasideda ten, kur baigiasi svetimas skaičiavimo kodas.
Laikas išgirsti ir pamatyti – kažkas varpeliu skambina nuolat, tik vietoje mamos paruošto maisto – virtualus meniu.
Todėl, vardan sveikatos, socialiniuose tinkluose per dieną užtenka pasmaksoti vieną valandą, likusias skirti knygoms, kultūriniams renginiams, kaimynams, geriems pažįstamiems ir savo artimiesiems, kad jie nepamirštų, kaip mes atrodome arba nepradėtų ieškoti kapinėse mūsų kapavietės, manydami, jog esame numirę.
Los Andžele vykusiame istoriniame teismo procese, kuriame buvo nagrinėjama, ar „Meta“ ir „Google“ platformos kenkė vaikams, „Meta“ generalinis direktorius Markas Zuckerbergas trečiadienį liudijo, pripažindamas, kad bendrovė žino, kaip jauni vartotojai sąveikauja su jos platformomis, tačiau gindamas „Meta“ ketinimus. Beveik dešimt tėvų, teigiančių, kad jų vaikai nukentėjo ar mirė dėl socialinės žiniasklaidos, susirinko ir susikibę rankomis prie teismo rūmų laukė Zuckerbergo atvykimo.
Prisiekęs Zuckerbergas pripažino, kad „Meta“ anksčiau siekė sekti savo platformose praleistą laiką, pabrėždamas savo įsitikinimą, kad „jei kažkas vertinga, žmonės tuo naudosis dažniau, nes tai jiems naudinga“. Jis taip pat pripažino, kad amžiaus apribojimus sunku įgyvendinti, pažymėdamas, kad „yra nemažai žmonių, kurie meluoja apie savo amžių, kad galėtų naudotis mūsų paslaugomis“.
„Instagram“ tvirtina, kad norint susikurti paskyrą, vartotojai turi būti bent 13 metų amžiaus – šį reikalavimą Zuckerbergas dar kartą patvirtino savo liudijime. Tačiau 2015 m. vidiniame įmonės dokumente apskaičiuota, kad daugiau nei 4 milijonai „Instagram“ vartotojų yra jaunesni nei 13 metų, tai sudaro maždaug 30 % visų 10–12 metų amžiaus vaikų Jungtinėse Valstijose.
Paklaustas, ar priklausomybę sukeliančios savybės skatina vartojimą, Zuckerbergas atmetė teiginius, kad „Meta“ tyčia kūrė priklausomybę sukeliančius produktus, teigdamas: „Nemanau, kad tai čia taikoma“. Vis dėlto teisme pateikti vidiniai dokumentai ir parodymai rodo, kad „Meta“ žinojo, kaip dizaino ypatybės veikia jaunų vartotojų įsitraukimą, net ir tuo metu, kai Zuckerbergas tvirtino, kad „protinga įmonė turėtų stengtis padėti žmonėms, kurie naudojasi jos paslaugomis“.
Didžiosios technologijų įmonės yra naujas tabakas: priklausomybė nuo dizaino
ir pelnas iš žalos
Ši byla – viena iš tūkstančių, pateiktų prieš „Meta“ ir kitas technologijų bendroves, kuriose teigiama apie žalą vaikams, – grindžiama teiginiais, kad dizainas ir įsitraukimu paremtos funkcijos prisidėjo prie depresijos ir kompulsyvaus vartojimo tarp jaunimo, todėl kyla neatidėliotinų klausimų, ar augimo ir įsitraukimo prioritetai nebuvo įgyvendinami vaikų saugumo sąskaita. „Enough Is Enough“ organizacijoje manome, kad atsakymas yra griežtas NE!
Šis teismo procesas pabrėžia neatidėliotiną poreikį toliau propaguoti technologijų įmonių atsakomybę. Advokatai ir politikos formuotojai, įskaitant „Enough Is Enough“, siekia griežtesnių apsaugos priemonių, skaidrumo ir vykdytinų apsaugos priemonių , kad platformos teiktų pirmenybę vaikų ir paauglių saugumui ir gerovei, o ne įsitraukimui ir augimui.
Jūsų šiandieninė parama padeda mums patraukti atsakomybėn galingas technologijų įmones ir tobulinti apsaugos priemones, reikalingas vaikų ir paauglių saugumui internete užtikrinti. Prašome šiandien paremti kovą su vaikais ir paaugliais ir prisijunkite prie tėvų bei globėjų visame pasaulyje, reikalaujančių geresnių sąlygų vaikams ir paaugliams!
Naviui ir sėjūnui reiktų žinoti, kadLietuvos konstitucija draudžia cenzūrą. Ir soc tinklai yra tik toks pat informacijos perdavimo įrankis kaip telefonas, radijas, televizija ir pan….