R. Dejkgrafas. Kova, kad mokslas liktų globalus

Tai buvo daugeliu atžvilgių nedėkingiausias laikotarpis tarptautiniam moksliniam bendradarbiavimui. Šaltojo karo įtampai 1950-aisiais pasiekus aukščiausią tašką, amerikiečių fizikas Loidas Berkneris (Lloyd Berkner) vienos vakarienės metu pateikė drąsų pasiūlymą organizuoti tarptautinius mokslinių tyrimų metus, skirtus Žemės poliariniams regionams, kaip kad vyko 1882 ir 1932 m., tačiau šįsyk mokslininkai turėjo tirti fizikinius reiškinius visoje planetoje, įskaitant viršutinę Žemės atmosferą, neseniai tapusią pasiekiama pasitelkus raketų technologijas.

Atėję Tarptautiniai geofizikos metai (1957–1958) buvo nepaprastai sėkmingi. Bendradarbiavo 67 šalys, įskaitant JAV ir Sovietų Sąjungą, kurios tuo metu buvo priešininkės Šaltajame kare. Dėl šios iniciatyvos paleisti pirmieji palydovai – Sovietų Sąjungos „Sputnik“ ir JAV „Explorer 1“.

Tai lėmė tokius proveržius kaip Van Aleno (Van Allen) radiacinės juostos ir vandenynų vidurio kalnagūbrių atradimai ir sukūrė prielaidas Antarkties sutarties pasirašymui 1959 m. – vienam sėkmingiausių istorijoje diplomatinių pasiekimų. Antarktis buvo priskirta mokslo draustiniams, uždrausti kariniai veiksmai joje ir nustatyti principai, kurie ir šiandien leidžia tęsti klimato tyrimus.

Mes vėl gyvename didelių geopolitinių įtampų laikais. Kyla klausimas, ar šiandienos mokslo bendruomenė turi pakankamai vaizduotės ir ryžto sukurti panašias partnerystes, gebančias atsispirti skaldančioms politinėms jėgoms.

Dabar tai daryti yra dar svarbiau nei anksčiau. Klimato kaita, vandenynų būklės blogėjimas, biologinės įvairovės nykimas ir pandeminės grėsmės reikalauja pasaulinio bendradarbiavimo.

Anksčiau tarptautiniuose moksliniuose tyrimuose nedalyvavusiuose regionuose atsirado beprecedentis pasaulinis mokslininkų talentų rezervas. Rytojaus Nobelio premijos laureatai bus kilę iš įvairiausių pasaulio vietų.

Vis dėlto šiuolaikinės kliūtys yra didesnės nei Šaltojo karo metais – ironiška, bet iš dalies todėl, kad mokslas sugebėjo šitaip įspūdingai pakeisti mūsų visuomenes ir ekonomikas. Didžiosios galios vertina technologijas kaip svarbiausią mūšio lauką dėl ekonominio konkurencingumo ir nacionalinio saugumo.

JAV, Kinija ir Europa teikia pirmenybę lyderystei svarbiausiose technologijų srityse, tokiose kaip dirbtinis intelektas (DI), kvantinė kompiuterija, puslaidininkiai ir biotechnologijos. Mokslo pažanga vis dažniau vertinama pagal konkurencinį pranašumą ir atotrūkį nuo kitų.

Toks mokslo apsaugos stiprinimas lemia gilius prieštaravimus. Didžiausiems žmonijai kylantiems iššūkiams spręsti būtinas globalus bendradarbiavimas, tačiau valstybių vyriausybės jį vis dažniau vertina kaip grėsmę.

Daugėja mokslinių tyrimų saugumo protokolų ir vizų draudimų. Dėl įprastų mokslininkų tarptautinių partnerysčių pradedami tyrimai. Universitetai diegia vertinimo ir atrankos mechanizmus (screening), kur akademinis atvirumas vertinamas kaip silpnybė, o ne kaip stiprybė.

Daugiašalė sistema pati yra įtempta, o Jungtinės Tautos susiduria su aktyviu silpninimu. JAV sumažino finansinį įnašą ir pasitraukė iš kelių JT agentūrų, įskaitant Pasaulio sveikatos organizaciją ir UNESCO – institucijų, kurios yra būtinos koordinuojant globalius atsakus į bendras grėsmes.

Populistinės vyriausybės ir didžiosios korporacijos kritines daugiašales sistemas, tokias kaip Paryžiaus susitarimas ir Tvaraus vystymosi tikslai, laiko grėsme nacionaliniam suverenumui ir pramonės autonomijai.

Mokslinio konsensuso ataskaitos, pavyzdžiui, Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos ataskaitos, yra menkinamos gerai organizuotomis pasaulinėmis dezinformacijos kampanijomis, dažnai maskuojamomis kaip teisėta mokslo veikla.

O Pietų pusrutulis, patiriantis didžiausią klimato kaitos ir aplinkos niokojimo naštą, praranda tikėjimą, kad turtingos pramoninės šalys pagaliau padės išspręsti ilgalaikės nelygybės problemas.

Sunku ignoruoti pastarojo meto kelių šalių, ypač JAV, politikos pokyčius. Dešimtmečius pasaulis naudojosi Amerikos mokslo skėčiu – dosnia parama klimato moksliniams tyrimams, pavyzdžiui, ir infekcinių ligų tyrimams Afrikoje.

Dabar, kai JAV traukiasi, kitos pajėgios šalys turi žengti į priekį. Mokslo konkurentai įžvelgia galimybių pritraukti amerikiečių talentus ir pradėjo tam ambicingas programas. Vis dėlto didžiausias poreikis yra stiprinti tarptautinius tinklus, kurie tarnauja globaliam viešajam gėriui, o ne tik siekia nacionalinės naudos.

Galimybės mokslo bendruomenei

Dėl to (kas pasakyta) mokslininkai, esantys tarsi geopolitinės arenos „antrajame žiede“ – ne „tekštelėjimo zonoje“, priklausančioje politikams, – turi atlikti svarbų vaidmenį. Jie yra gana arti valdžios, kad paveiktų rezultatus, tačiau gana toli, kad išsaugotų nepriklausomybę.

Mokslo bendruomenė turi autoritetą dėl savo kompetencijų, kurios peržengia politines ribas. Tarptautinės mokslo organizacijos turi neutralią telkiančią galią, suburdamos net priešiškų šalių ir tautų mokslininkus.

Mokslas yra viena iš nedaugelio jėgų, vienijančių mūsų besiskaldantį pasaulį. Mokslinių sambūrių veikla matuojama dešimtmečiais, o ne rinkimų ciklais, taip kuriant pasitikėjimą, kuris išlieka nepaisant politinių svyravimų.

Kai 1899 m. buvo įkurta Tarptautinės mokslo tarybos pirmtakė, žurnale „Nature“ buvo pažymėta, kad mokslas „gali įsitvirtinti net ir tada, kai politinė atmosfera nėra rami.“ Šie žodžiai šiandien skamba tiksliau nei bet kada.

1954 m. įkurta Europos dalelių fizikos laboratorija CERN yra sėkmingas pokario diplomatijos, paslėptos po mokslo projektu, pavyzdys. Kai Europos šalys siekė gauti prieigą prie Amerikos branduolinės kompetencijos, Vašingtonas vietoj to paskatino jas bendradarbiauti dalelių fizikos srityje, atkuriant Europos mokslo pajėgumus, tačiau išlaikant ginklų technologijas atskirai.

Tai suartino buvusias priešes, Prancūziją ir Vokietiją, kaip lygiateises partneres visos Europos institucijoje dar prieš Europos ekonominės bendrijos įkūrimą. CERN sustabdė protų nutekėjimą į Ameriką, skatino Europos integraciją ir sukūrė retą neutralią vietą Rytų ir Vakarų dialogui Šaltojo karo metu. Kelios šalys prisijungė prie laboratorijos prieš įstodamos į Europos Sąjungą.

Ambicingas bandymas pakartoti CERN sėkmę konfliktų draskomame regione yra SESAME. Ši įstaiga, įkurta 2017 m. Jordanijoje, suburia mokslininkus iš Artimųjų Rytų, kad jie galėtų atlikti mokslinius tyrimus naudodami bendrą sinchrotroninės spinduliuotės šaltinį.

Ji kuria retą neutralią erdvę, kurioje Izraelio ir Palestinos mokslininkai dirba petys į petį, o Irano mokslininkai bendradarbiauja su kolegomis iš Egipto ir Turkijos. Nors SESAME susiduria su nuolatiniais iššūkiais, ji įrodo, kad akademinė diplomatija gali būti pritaikyta net sudėtingiausioms pasaulyje lūžio linijoms.

Kitas bendro mokslinio projekto, vykdomo sudėtingomis politinėmis aplinkybėmis, įskaitant plačias JT sankcijas, pavyzdys yra glaudus Jungtinės Karalystės, JAV ir Šiaurės Korėjos mokslininkų bendradarbiavimas, tyrinėjant Paektu kalną – vulkaną Kinijos ir Šiaurės Korėjos pasienyje, kurio išsiveržimai praeityje buvo vieni didžiausių užregistruotų.

Tarptautiniai sambūriai, taikantys atvirą mokslą – plačiai dalijantis mokslinių tyrimų rezultatais ir duomenų rinkiniais – yra esminiai siekiant mažinti gilėjančią Šiaurės ir Pietų atskirtį.

Jie užtikrina, kad mokslas taptų visuotiniu viešuoju gėriu, teikiančiu mokslinę kompetenciją mažas pajamas gaunančioms šalims, kurios dažnai susiduria su sudėtingiausiais politiniais sprendimais ir didžiausiomis grėsmėmis.

Norint realizuoti šį potencialą, būtinas nuolatinis dialogas tarp akademinių disciplinų atstovų ir su visais suinteresuotaisiais subjektais: politikos formuotojais, finansuotojais, privačiu sektoriumi ir vietos žinių šaltiniais.

2024 m. kartu su Tarptautine mokslo taryba įkurta Ramiojo vandenyno mokslo akademija yra puikus šio požiūrio įgyvendinimo pavyzdys. Šis Ramiojo vandenyno salų valstybių sambūris  padeda spręsti ryškią asimetriją: šios šalys tvarko maždaug pusę planetos jūrų biologinės įvairovės ir susiduria su dideliais pavojais savo teritoriniam vientisumui dėl klimato kaitos, jūros lygio kilimo ir giliavandenės kasybos.

Akademija kuria institucinius pajėgumus Ramiojo vandenyno mokslininkams, kad jie galėtų vadovauti savo regiono mokslinių tyrimų darbotvarkei, kalbėti kolektyvinės institucijos vardu ir užtikrinti, kad sprendimai būtų priimami kartu su Ramiojo vandenyno tautomis, o ne tik apie jas.

Ką gali ir privalo daryti mokslininkai?

Dabar ne laikas sėdėti rankas sudėjus. Akademinė bendruomenė privalo susiorganizuoti, išmokti „atsispirti spiriama“ ir ryžtingai ginti tarptautinį bendradarbiavimą, ypač ten, kur politinis spaudimas yra didžiausias. Tam reikia pereiti nuo pasyvių atsakų prie aktyvaus įsitraukimo į geopolitines realijas.

Mokslininkai turi kurti ir ginti bendradarbiavimo erdves, kurių negali sukurti oficialioji diplomatija.

Tai reiškia aktyvų partnerystės ir mainų su mokslininkais ir studentais iš vis daugiau šalių, susiduriančių su didėjančiais biurokratiniais sunkumais, paiešką.

Tyrėjai neturėtų vengti priimti talentingo magistranto, pavyzdžiui, iš Kinijos ar Irano, vien dėl papildomų dokumentinių formalumų.

Daugelyje didžiųjų universitetų dėstytojai jau yra sudarę darbo grupes, teikiančias teisinę pagalbą ir ginančias tarptautinius studentus ir mokslininkus, kuriems taikomi kelionės draudimai ar prieigos apribojimai.

Tai reiškia, kad universitetų administracijai ir finansavimo agentūroms reikia išaiškinti, kad būtina remti mainų programas, o ne iš anksto cenzūruoti mokslininkų mainus, duomenis ar komunikaciją.

Dirbantys mokslininkai turi aiškiai pareikšti politikams, kad daugelyje mokslinių tyrimų sričių tarptautinis bendradarbiavimas yra visų pirma naudingas pačioms šalims. Be prieigos prie pasaulinių duomenų neįmanoma išsamiai tirti atmosferos ar infekcinių ligų arba atsakingai rengtis būsimiems uraganams ar pandemijoms.

Kaip teigiamą pavyzdį galima pateikti puikius duomenų mainų tinklus, kuriuos sukūrė klimato mokslininkai.

Pasaulinė klimato tyrimų programa veikia per daugiau nei 190 šalių narių tinklą, suteikiantį laisvą prieigą prie klimato modelių duomenų mokslininkams visame pasaulyje, ir iš besivystančių šalių, kuriose trūksta sudėtingos stebėjimo infrastruktūros. Tokios pastangos pranoksta geopolitiką.

Žinoma, kartais susirūpinimas dėl žinių perdavimo jautriose srityse yra pagrįstas. Atsakingas bendradarbiavimas srityse, kuriomis remiantis plėtojamos kritinės arba dvejopo naudojimo technologijos, reikalauja eiti siauru taku tarp naivumo ir paranojos, išsaugant atvirus mokslinius mainus ir kartu valdant tikras saugumo rizikas.

Tam reikia nuolatinio dialogo tarp dirbančių mokslininkų, turinčių gilių žinių šioje kryptyje, ir vyriausybės saugumo pareigūnų. Tyrėjai negali perduoti visos sprendimų priėmimo teisės dėl vienos ar kitos kvantinės fizikos ar biotechnologijų šakos saugumo dalytis vien universitetų administratoriams ar vyriausybės ekspertams.

Kaip geresnę alternatyvą, kai kurie universitetai įkūrė komitetus, kuriuose susibūrė dėstytojai, saugumo pareigūnai ir administratoriai, siekdami parengti subtilų reglamentavimą, kuris apsaugotų ir tyrėjų etiką, ir saugumo interesus.

Šis aktyvus įsitraukimas reikalauja kultūros pokyčių daugelyje sričių, remiantis tokių krypčių kaip branduolinė fizika, kuri šias pamokas išmoko prieš kelis dešimtmečius, patirtimi.

Viena sritis, kuri nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui ir neturi sienų, yra fundamentiniai moksliniai tyrimai. Visame pasaulyje atsirandant naujiems kompetencijos centrams, atviri mainai  yra labai svarbūs sprendžiant fundamentalius klausimus apie visatą, materiją ir gyvybę.

Šiuo atveju visuma gali būti daug daugiau nei jos dalių suma. Istorija rodo, kad mokslo indėliai į žmonių gerovę dažnai pasiekiami po ilgo ir vingiuoto kelio ir negali būti priskiriami vienai šaliai.

Kompiuteris atsirado iš matematikos logikos tyrimų, kvantinė technologija – iš susidomėjimo atomo struktūra. Genų redagavimas išaugo iš supratimo apie molekulinį gyvenimo pagrindą.

Pažangios mokslinių tyrimų infrastruktūros, tokios kaip naujos kartos dalelių greitintuvai, kosminiai teleskopai ar gravitacinių bangų detektoriai, viršija bet kurios vienos šalies finansines ir organizacines galimybes. Daugelis mokslinių iššūkių reikalauja pasaulinio masto laboratorijų.

Bet yra dar didesnis tarptautinio bendradarbiavimo tikslas. Kartu turime ginti pamatines vertybes, kurios sudaro sąlygas mokslui: akademinę laisvę, laisvą mokslininkų judėjimą, tarpvalstybinį bendradarbiavimą, pliuralizmą, atvirumą, skaidrumą, etiką ir naujos kartos įgalinimą. Tai nėra ideologiniai tikslai. Tai yra praktiniai reikalavimai, kad mokslas galėtų įvykdyti savo pažadus.

Mokslo bendruomenei kyla klausimas, ar galime sutelkti politinę valią ir institucinį kūrybiškumą, kurie buvo būdingi Tarptautiniams geofizikos metams, nors šiandien politiniai vėjai yra stipresni, technologiniai iššūkiai didesni, o galimybės imtis veiksmų dėl egzistencinių iššūkių yra mažesnės.

Tai nėra lengva, tačiau mokslininkai privalo pasinaudoti šia proga. Geopolitika yra pernelyg svarbi, kad ją paliktume politikams.

Versta iš https://www.aps.org/apsnews/2026/01/fight-keep-science-global, tam pritarė Amerikos fizikų draugija (APS). Interviu ir straipsniuose išreikštos nuomonės nebūtinai atitinka APS nuomonę. „APS News“ laukia laiškų, kuriuose reaguojama į šias ir kitas problemas.

Apie autorių: Robertas Deikgrafas (Robbert Dijkgraaf) – matematinės fizikos specialistas ir išrinktasis Tarptautinės mokslo tarybos prezidentas. Jis yra ėjęs įvairias vadovaujančias pareigas mokslinių tyrimų ir politikos srityje, įskaitant Nyderlandų švietimo, kultūros ir mokslo ministro (2022–2024) bei Prinstono universiteto Pažangiųjų studijų instituto direktoriaus (2012–2022) pareigas.

Vertė Agnė Rodriges (Agne Rodriguez)