„Greitu metu sulauksime mokyklų, kurios siūlys mokytis tik nuotoliniu būdu.
Bet, net ir mokantis per nuotolį, mokyklos svarbiausias uždavinys ir tikslas bus mokytojų ir mokinių bendravimas bei bendradarbiavimas, tik jis vyks ne sėdint mokyklos suole, klasėje, o virtualioje klasės aplinkoje“, – kalbėdamas apie artimiausius pokyčius, kurie palies šalies mokyklas, sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos doktorantas, fizikos mokytojas Irmantas Adomaitis.
Kalbėdamas apie mokyklos raidą, jis pastebi, kad per pastaruosius 100 metų mokykla mažai kuo keitėsi. Žinoma, neįskaitant pastarųjų – pandeminių metų.
Pasaulį supurtęs COVID-19 virusas galimai ir bus tas lūžis, po šimtmečio pakeisiantis mokyklą neatpažįstamai.
Pasak jo, gyvendami pandemijos akivaizdoje, turime toliau treniruotis bei gerinti nuotolinio mokymosi įrankius, tuomet kas beužkluptų – gripo epidemija, dar vienas naujas virusas, labai dideli karščiai ar šalčiai – būsime ramūs, kad vaikams mokantis iš namų užtikrinsime nenutrūkstamą ir kokybišką mokymo(si) procesą.
„Gal šiandien tai ir nuskambės kaip iš fantastikos srities, bet aš tikiu, kad po kelių dešimtmečių mūsų kasdieninis mokymasis vyks naudojant hologramas.
Tai bus kažkas panašaus, ką dabar regime užsidėję virtualios tikrovės akinius. Pavyzdžiui, mokydamiesi temą apie kalnus, virtualioje tikrovėje mokytojas ir mokinys susitiks virtualiame pasaulyje – kalnuose, nors tuo metu abu sėdės savo kambariuose.
Galbūt po kokių 50 metų atsiras technologijos, kurios leis mums palietus ekraną jausti bei užuosti.
Anksčiau tik filmuose matėme ar knygose skaitėme, kad gali egzistuoti dėžutė, per kurią galėtume matyti žmogaus veidą ir su juo tiesiogiai kalbėtis. Štai dabar turime virtualius skambučius kompiuteriuose bei telefonuose, ir tai yra mums įprasta kasdienybė.
Kaip ir skraidantys automobiliai ar kelionės į kosmosą. Technologijos ir pandemijos atnešti iššūkiai neabejotinai pakeis ir švietimo sistemą – mokyklas, ugdymo programas ir nuotolinio mokymosi įrankius.
Svajonės virsta tikrove, nes kažkas svajoja, o kažkas kuria“, – sako I. Adomaitis.
Tik du klausimai: ar myli vaikus ir tėvynę?
Vilniaus Karaliaus Mindaugo mokykloje ir Vilniaus Žirmūnų gimnazijoje šiuo metu fizikos mokytoju dirbantis Irmantas studijuoja doktorantūrą VDU Švietimo akademijoje – vykdo mokslinę veiklą bei atlieka įvairius tyrimus apie virtualią mokymosi aplinką, bendravimą ir bendradarbiavimą, problemomis grindžiamą mokymą(si).
Svarstymai nerti į mokslinę veiklą ir siekti mokslininko karjeros neatėjo staiga – įvairius „už“ ir „prieš“ Irmantas svarstė kone penkerius metus po to, kai pabaigė magistrantūros mokytojavimo studijas.
O štai kad taps mokytoju, jis svajojo jau nuo tų laikų, kai dar mokėsi mokykloje. Jo profesinio įkvėpimo šaltiniu tapo klasės auklėtoja, kuri ir suteikė paskatą domėtis mokytojavimu bei užsibrėžti tikslą siekti šios karjeros aukštumų.
Mokydamasis nedidelėje Radviliškio mokykloje, kur mokytojų ir mokinių bendravimas visada buvo šiltas, betarpiškas ir globėjiškas, Irmantas kasmet labiausiai džiaugdavosi Mokytojo diena, kurios metu mokiniai turėdavo galimybę perimti mokytojo vaidmenį ir savo klasės draugams pravesti pamokas.
Ir tai reiškia, kad tekdavo ne tik pastovėti prieš klasę prie lentos ir išdėstyti vadovėlio medžiagą, bet ir padirbėti uoliau – ugdymo medžiagą pateikti pagal to meto pasaulio ar šalies naujienas, sugalvoti įvairių žaidimų ar kūrybiškų užduočių.
Iš tiesų Irmantas labiausiai norėjo tapti matematikos mokytoju. Todėl apsidžiaugė pamatęs, kad Šiaulių universitete galima rinktis dvigubą specialybę – matematikos ir informatikos arba matematikos ir fizikos.
Pasirinkęs pastarąją ir gavęs fizikos mokytojo bakalauro diplomą, išvyko į Vilnių studijuoti magistrantūros ir tuo pačiu įsidarbino vienoje iš Vilniaus rajono mokyklų.
„Atėjus į darbo pokalbį mokyklos direktorius uždavė tik du klausimus: ar myli vaikus ir ar myli tėvynę? Tai buvo taip stipru, kad tie klausimai man iki šiol skamba galvoje.
Šiandien jau randu į juos atsakymus ir, jei būčiau mokyklos vadovas, pats rinkdamasis mokytojus juos užduočiau.
Jei ugdymas bus paremtas tik tuo, kad aš, kaip mokytojas, daviau užduotį, o mokinys išmoko, atsiskaitė, gavo įvertinimą ir tuo mūsų santykis baigtas, mūsų, kaip mokyklos bendruomenės, nebus.
Mokykloje esminis dalykas yra meilė vaikui – noras jį suprasti, užmegzti draugystę, bendradarbiauti, būti jam atrama.
Mano tikslas yra išmokyti ne fizikos, nors tai irgi labai svarbu, o savęs vertinimo, empatijos, refleksijos, laiko planavimo, problemos sprendimo, viso to, ko vaikui prireiks gyvenime ir pabaigus mokyklą.
Mokomasis dalykas yra tik įrankis moksleivio vertybėms ir nuostatoms ugdyti“, – įsitikinęs I. Adomaitis.
Bendradarbiauti, o ne valdyti ir pirštu rodyti
„Šiandien švietimas yra įstrigęs fizikiniame vakuume“, – neabejoja pašnekovas. Anot jo, reta mokykla moko mokinius to, ką ir turi duoti mokykla, t. y. skatinti kūrybiškumą, ugdyti kritinį mąstymą, mokyti spręsti problemas.
Testai ir egzaminai vis dar yra nukreipti į žinių patikrinimą, todėl dauguma mokytojų telkiasi tik į jų išlaikymą, tai yra akademines žinias.
„Švietimas yra labai intertiškas ir konservatyvus, jį sunku išjudinti iš vietos. Net jei bus naujos ugdymo programos, mokytojai vis viena dirbs tais pačiais būdais. Jei viskas ir toliau bus sutelkta tik į egzamino pažymį, pagrindinis tikslas bus tas, kad mokiniai jį išlaikytų ir gautų kuo geresnį įvertinimą.
Kas išspręstų problemą? Tai, kad mokiniai, vos pradėję lankyti mokyklą iki pat jos baigimo, kauptų savo portfolio – projektinius darbus, kūrybines užduotis su mokytojų vertinimais bei kokybiniais aprašais, iš kurių matytųsi, kokius gebėjimus vaikas įgijo, kur jo stiprybės ir talentas, kokios jo vertybės ir kritinis mąstymas, – neabejoja I. Adomaitis.
– Ne 2-3 valandos, per kurias laikomas baigiamasis egzaminas, turi apspręsti vaiko likimą. Mokymasis yra procesas, o ne rezultatas, nes mokytis reiks visą gyvenimą.
Matydami tą portfolio, o ne vien baigiamojo egzamino pažymį, universitetai taip pat galėtų tikslingiau vaikui padėti pasirinkti tai, kas jam yra tinkamiausia. Mokiniams reikia ne valdymo, o mūsų palydėjimo, pagalbos ir bendradarbiavimo. Pažymys – tai valdymas.
Bet ateina laikas, kai mokiniams pažymys nieko nebereikš. Jau dabar yra mokinių, kurių pažymys nemotyvuoja. Yra ir tokių, kurie net gave 9 ar 10, ateina su klausimais, diskusija ir noru sužinoti daugiau – nes jiems rūpi suprasti, o ne dienyne turėti atitinkamą pažymį“.
Vienas svarbiausių dalykų, pasak I. Adomaičio, norint mokytojui užmegzti bendradarbiavimu ir pasitikėjimu grįstą santykį su mokiniais, yra nebijojimas klysti ar pasakyti, kad kažko nežinai. Jei vaikas suras kitokias, mokytojui dar nežinomas žinias, svarbu pasakyti: šito dar nežinau, ačiū, pasidomėsiu.
Tai, anot pašnekovo, yra esminis santykio su mokiniu branduolys. Vaikas turi jausti ir matyti, kad mokytojas nėra visažinis, stovintis prieš klasę ir dėstantis savo vienintelę tiesą. Šianiden kaip niekad svarbu bendradarbiauti, o ne valdyti ir pirštu rodyti.
„Kaip pandemijos metu atrodė nuotolinis ugdymas mūsų mokyklose? Mokytojas kaip prievaizdas stebėjo ekrane vaikus lyg sėdinčius celėse. Mokiniams būtinai reikėjo įsijungti kameras, kad mokytojas galėtų juos matyti, ką jie veikia savo kambarėliuose.
Nenuostabu, kad vaikai ilgainiui pradėjo to vengti – gedo kameros, mikrofonai, kompiuteriai išsikraudinėjo. Nuotolinis mokymas visų pirma turi būti įdomus – paremtas žaidimu, interaktyvumu, įtraukiančiomis užduotimis. Neužtenka tik į dienyną parašyti, kokį vadovėlį reikia atsiversti ir kurią užduotį sąsiuvinyje atlikti.
Įvairūs žaidimai, tarkime, tokie kaip lobio paieškos ar žaidimai, įtraukiant socialinius tinklus, mokymąsi gali paversti smagiu procesu, o rezultatas pranoks lūkesčius. Labai tikiuosi, kad uoliai dirbdami šią sistemą pakeisime, kad ir mažas žingsnis po žingsnelio. Svarbiausia judėti reikiama kryptimi“.
