Lietuvos mokslo teisinis reguliavimas sudarė neįmanomas sąlygas rašyti, atlikti tyrimus lietuvių kalba. Universitetams už mokslo darbus dalinami taškai. Nuo jų kiekio priklauso universitetų finansavimas. Lietuvos mokslo politika tokia, kad mokslininkui neapsimoka rašyti lietuvių kalba.
Tarkim, atlieki tyrimą. Tyrimas originalus, jame susisteminta dar niekur prieš tai niekada negirdėta ir nežinoma informacija, atrasti originalūs dalykai. Tačiau mokslininkas lieka be honoraro. Kodėl?
Nes taškai dalinami už „prestižinėse“ leidyklose išleistas knygas. Kas tos „prestižinės“ leidyklos? Tai globalios korporacijos-leidyklos. Lietuvoje tokios leidyklos nėra. O užsienyje esančios nespausdina lietuvių kalba parašytų knygų, daugiausia – tik anglų.
Noriu paaiškinti, kodėl tokia politika. Dėl to, kad universitetai reitinguojami. Reitingavimų dėka sudaromi geriausių universitetų dešimtukai, šimtukai, tūkstantukai ir t. t.
Kiek tas reitingavimas objektyvus ir reikalingas, nežinau. Žinau tik, kad lietuvių kalba aukštojo mokslo disciplinos pradėtos dėstyti 1922 m. Argi galime galynėtis su tūkstančio metų tradicijas turinčiais universitetais? Ir ar mums tikrai reikia to galynėjimosi? Ar tikrai jie mums yra tos kelrodės?
Gal pagaliau nukreipkim dėmesį į save, nustokime orientuotis į kitus.
Su pasaulyje sukurta ydinga mokslo vertinimo sistema nepakovosi. Bet galima kelti klausimus čia, Lietuvoje. Pavyzdžiui, kas mūsų politikus ir mokslo biurokratus verčia lietuvių kalba parašytą mokslą laikyti „neprestižiniu“?
Pavyzdys – monografijai lietuvių kalba Lietuvos mokslo taryba skiria 30 taškų, jei ji spausdinama „neprestižinėje“ leidykloje, t. y. Lietuvoje. Tačiau ta pati monografija, išspausdinta „prestižinėje“ leidykloje, jau gauna 600 taškų. Dvidešimt kartų daugiau.
Dar kartą pabrėšiu – „prestižinėje“ leidykloje dažniausiai nespausdinami lietuvių kalba parašyti kūriniai.
Taip ir išeina, kad lietuvių kalba rašyti „neprestižiška“.
Nors tokią politiką, matyt, privertė pasirinkti baimė likti pasaulio reitingavimų pabaigoje, tačiau niekas nediktuoja lietuviams, kad lietuvių kalba parašytas mokslas būtų vertinamas dvidešimčia kartų prasčiau už angliškai parašytą.
Čia jau patys lietuviai sau tokius rėmus nusistatė.
Tokia Lietuvos mokslo politika verčia išsižadėti savęs, savo istorijos, savo kalbos, atskleidžia begalinį provincialumą, nesugebėjimą matyti toliau, projektuoti Lietuvos ateitį ne ketveriems, o šimtmečiams į priekį.
Autorė yra socialinių mokslų daktarė, teisininkė
Tradicijas turėjom, tik VU dėstyti valstybine lietuvių kalba pradėta, deja, vėlai.
Pati lietuvių kalba visais įmanomais būdais yra naikinama ir stumiama į paraštes, nes net šviesuoliais save laikantys mokslo žmonės, politikai, kultūrininkai, menininkai, žurnalistai ir pan., saujomis visur, kur tik papuola, grūda – komunikavimą, kvestionavimą, algoritmus, refleksijas, naratyvus, edukacijas, koreliacijas, kitokias kalbines šiukšles, nors joms yra pilna lietuviškų atitikmenų. Gal jie, nepilnavertiškumo komplekso kamuojami, šitokiu būdu įsivaizduoja kelią aukštyn savivertę? Deja, taip elgiasi tik amžini liokajai, kurie slapčiomis svajoja tapti tikrais dvarponiais.