Pasauliniai Davoso forumai kasmet vykstantys Šveicarijos kurorte pasiekė savo veiklos apogėjų JAV vadovo Donaldo Trampo (Donald Trump) pastarųjų mėnesių iniciatyvos išsipildymu – „Taikos tarybos“ (Board of peace, BoP), kurią gal tiksliau būtų vadinti D. Trampo „Taikos panele“, įkūrimu.
LRT ją vadina šiek tiek mažiau sureikšminančia – „Taikos valdyba“, nors prie šios tarybos jau yra keletas vykdomųjų komitetų, pirmiausiai orientuotų į normalaus gyvenimo Gazos teritorijoje atkūrimą.
Oficialioje sukūrimo ceremonijoje Davoso konferencijų salėje buvo atstovaujamos dvi dešimtys valstybių:
- Argentina — prezidentas Chavjieras Milejus (Javier Milei)
- Armėnija — ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas(Նիկոլ Փաշինյան)
- Azerbaidžanas — prezidentas Ilhamas Alijevas (İlham Əliyev)
- Bahreinas — šeichas Isa bin Salmanas Al Khalifas (عيسى بن سلمان آل خليفة)
- Bulgarija — ministras pirmininkas Rosenas Želiazkovas (Росен Желязков)
- Vengrija — ministras pirmininkas Viktoras Orbanas (Viktor Orban)
- Indonezija — prezidentas Praboaso Subiantas (Prabowo Subianto)
- Jordanija — ministro pirmininko pavaduotojas Aimanas Safadis (أيمن الصفدي)
- Kazachstanas — prezidentas Kasymas-Jomartas Tokajevas (Qasym‑Jomart Toqaev)
- Kosovas — prezidentė Vjosa Osmanė (Vjosa Osmani)
- Mongolija — ministras pirmininkas Gombožavynas Zandanšataras (Гомбожавын Занданшатар)
- Marokas — užsienio reikalų ministras Naseras Burita (ناصر بوريطة)
- Pakistanas — ministras pirmininkas Šehbazas Šarifas (شہباز شریف)
- Paragvajus — prezidentas Santjagas Pena (Santiago Pena)
- Kataras — ministras pirmininkas šeichas Mohamedas bin Abdelis Rachmanas bin Džasimas bin Džaber Al Tanis (محمد بن عبد الرحمن بن جاسم بن جبر آل ثاني)
- Saudo Arabija — užsienio reikalų ministras Feisalas bin Farhanas Al Saudas (فيصل بن فرحان آل سعود)
- Turkija — užsienio reikalų ministras Hakanas Fidanas (Hakan Fidan)
- Jungtiniai Arabų Emyratai — vykdomųjų reikalų institucijos pirmininkas Chaldunas Al-Mubarakas (خلدون المبارك)
- Uzbekistanas — prezidentas Šavkatas Miromonovičius Mirzijojevas (Shavkat Miromonovich Mirziyoyev)
kurių atstovai dėjo parašus po naujos tarptautinės organizacijos įkūrimo sutartimi – chartija. Jie ne tik dar ir pritarė pirmai šios organizacijos rezoliucijai, bet ir išklausė D.Trampo žento Džaredo Kušnerio (Jared Kushner) pranešimą apie Gazos atkūrimo perspektyvą. Iš tribūnos nuskambėjo ir komplimentas D.Trampui – ne be reikalo pavadintas veiklos prezidentu.
Kitų valstybių ir jų organizacijų pozicijos
Ne visos valstybės, iš daugiau nė šešių dešimčių asmeniškai D. Trampo pakviestų, pateikė atsakymą ir ne visos jau davę sutikimą dalyvauti – pavyzdžiui Baltarusija, nefigūravo tarp tarybos signatarų, o Aleksandras Lukašenka (Аляксандр Лукашэнка) išdidžiai pareiškė, kad „jei JAV prezidentui reikia jo paslaugų“, tai jis neskubės įnešti būtinus milijardą dolerių į D. Trampo valdomą tarybos fondą.
Iš karto po tarybos įkūrimo paskelbta, kad Vladimiras Putinas (Владимир Путин) skyrė Rusijos narystės įnašą – milijardą US dolerių, tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai siūlymas: pinigai iš Rusijos milijardų dolerių, jau įšaldytų JAV, o štai Kinijos Užsienio reikalų ministras atstovas Guo Dziakun (郭家坤) pareiškė, kad „Nepriklausomai nuo tarptautinės padėties pokyčių, Kinija tvirtai remia Jungtinių Tautų centrinę tarptautinę sistemą“. Tad Kinija nei priima, nei atmeta kvietimą, nes save laiko jėga prilygstančia JAV, skirtingai nuo vis labiau silpstančios Rusijos.
Nors sklido gandai, kad D. Trampas kuria veiksmingą alternatyvą užbiurokratėjusioms Jungtinėms Tautoms, tačiau šis pareiškė aiškiai ir lanksčiai diplomatiškai, kad numato bendradarbiavimą su JT ir mato tame didžiulį potencialą. Iš tiesų, JT naudingos pasauliui tik dėl 193 narių valstybių atstovų ar vadovų keitimosi nuomonėmis, kurios neretai turi kaltinimų vieni kitiems pavidalą, ir dar dėl formuoluojamų pasaulinių mileniumų tikslų, kurie, deja, beviltiškai žlunga dėl valdžių skolų bankams.
JT vertinama ir dėl savų taikdarių, ir skubios paramos nelaimių ištiktiems misijų. Gi D. Trampas tvirtinantis, kad jau pasiekė aštuonetą pergalių taikos sudaryme tarp kariavusių pusių įvairiuose pasaulio taškuose – minėtoje Gazoje, ar tarp Armėnijos ir Azerbaidžano bei kitur, koncentruojasi į labai gražų, tačiau pragmatišką tikslą – biznis ir pelnai vietoje karo.
ES, vos spėjusi išeiti iš „nokdauno“ dėl D. Trampo noro paturėti Grenlandiją, nors ir sugebėjo tvirta pozicija atsilaikyti net prieš spaudimą grasinimais – muitų užkėlimu, tačiau atsidūrė nepalankioje, negatyvių nusiteikimų pozicijoje ir paskui Emanuelio Makrono atsisakymą Prancūzijai dalyvauti Taikos taryboje, sekė Vokietijos, Italijos, Švedijos, bent jau šiuo momentu prie dabartinio tarybos reglamento, „ne“ narystei naujoje organizacijoje. Beje, kaip ir Jungtinės Karalystės ir Norvegijos.
Italijos premjerė Džordža Meloni (Giorgia Meloni), kuriai D. Trampas jaučia simpatijų, pabandė sušvelninti situaciją siūlymu Taikos tarybos reglamento patobulinimu, tačiau, atrodo, kad šis procesas, deja, yra užstrigęs. Dž. Meloni ir Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas (Friedrich Merz) diplomatiškai pareiškė, kad norėtų prisijungti, bet jų šalys negali to padaryti dėl konstitucinių apribojimų, kurie numato dalyvavimą tarptautinėse organizacijose lygiomis teisėmis. Tai buvo būdas išvengti tiesioginio konflikto su D. Trampu.
Lietuva, prieš keletą dienų iki Davoso forumo gavusi neoficialų JAV pakvietimą, Gitano Nausėdos asmenyje pradėjo trypčioti vietoje ir lūkuriuoti, ką pasakys kitos valstybės. Susidarė situacija, kurioje dalyvausiantis Taikos taryboje kremlius turi du savo atstovus – Baltarusijos diktatorių A. Lukašenką ir Vengrijos – V. Orbaną, o tikro Briuselio atstovavimo – „ambasadoriavimo“ taryboje nėra, nes Bulgarijos pozicijos ES yra silpnokos dėl ekonominio atsilikimo.
Lietuva dar ne taip seniai reklamavusi save kaip drąsią valstybę, eilinį kartą parodė savo nesavarankiškumą, kuris įvardijamas aiškiai – liokajystė Briuseliui, kuriam, beje, buvo galima paaiškinti savo tarpininkaujančios, taikdariškos misijos poziciją ir tapti matoma Davose greta ištikimiausių D.Trampo šalininkų.
Galima sakyti, kad beiniciatyvė, nesugebanti momentaliai reaguoti į kylančias permainas, bestuburė Lietuva savo pasyvumu jau prarado stiprų gynybinį taikaus sambūvio su Rusija ir Baltarusija sustiprinimo šansą, nekalbant apie tai, kad galėjo drauge su Latvija ir Estija in corpore pareikšti norą dalyvauti šioje taryboje ir pasirašyti steigiamąjį dokumentą.
Tuo tarpu Latvijos parlamento – jų Saeimos vadovė, kuri nederino savo pozicijos su premjeru ir prezidentu, pareiškė, kad siūlo D. Trampą Nobelio taikos premijai, kaip ir Dž. Meloni.
Pagaliau, privalome klausti, kur gi Lietuvos konsultacijos su Pentagonu Grenlandijos krizės metu, užduodant klausimą – kaip Lietuva bent jau simboliškai – savo pavyzdžiu galėtų prisidėti stiprindama Šiaurės Amerikos flangą Arktyje?
Lietuvos užsienio sferos politikieriai, beje, nuolat rengiantys uždarus posėdžius Seime dėl derybinės pozicijos slaptumo, bet vėliau nesiteikiantys paaiškinti, kaip buvo diskutuota ir kas nutarta, juolab Lietuvos Konstitucija įvirtinusi atviros visuomenės nuostatą, vis labiau pradeda priminti klasikinius „žmonių futliaruose“ personažus, kurių elgesį valdo – „kaby čego nie vyšlo“ (rus.) (kad kas nors imtų ir nenutiktų).
Teisinimasis, kad milijardo dolerių našta yra per sunki Lietuvos biudžetui nėra argumentas, nes šią sumą galima skubiai skolintis, o kitais metais nurašyti nuo karinio biudžeto, nes efektyvi diplomatija yra geriausia gynybinė taktika.
Suprantama, kad ES valstybių narių netenkina Taikos tarybos darbo tvarka, kurioje galutiniai sprendimai priimami tik juos pasirašius joje diktuojančiam ir dominuojančiam D. Trampui, tačiau ar nevertėjo vardan pasaulinės taikos derybų sėkmės pabūti ne tik konstruktyvesniais, bet ir nuosaikesniais?
Juolab rastųsi ir kraštutinis pasitraukimo iš tarybos variantas – milijardas narystės dolerių, beje, su trijų metų įnašo trukmės terminu, yra ne ta vertybių deklaravimo moneta, kuria turi būti matuojamos naujos milijonų gyvybių netektys ir pasaulinis stabilumas.
Stebina ir tradicinis Briuselio vėlavimas reagavime į dinamiškas permainas pasaulinės diplomatijos architektūroje.
Nieko nebuvo nutarta Briuselyje po „Taikos tarybos“ įkūrimo post factum.
Iš viešai prieinamų šaltinių tėra matyti keli esminiai punktai. Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Antonio Košta (António Costa) po susitikimo Briuselyje pareiškė, kad ES lyderiai:
- turi rimtų abejonių dėl „Board of Peace“ chartijos — ypač dėl jos apimties, valdymo struktūros ir suderinamumo su JT Chartija
- yra pasirengę bendradarbiauti su JAV įgyvendinant Gazos taikos planą, kuriame „Board of Peace“ veiktų kaip pereinamoji administracija, bet tik tiek, kiek tai dera su tarptautine teise .
Pastaroji pozicija atrodo kažkiek nesuprantama, nes jau yra sukurtas veiksmingas BoP padalinys – vykdomasis komitetas Gazos reikalais, tad Europa, netgi, nespėja iš paskos veikliems amerikiečiams.
Belieka klausti – kas trukdo ES narėms, pradžiai, pasiprašyti į „Taikos tarybą“ konsultantų teisėmis? Pasipūtimas ir žioplumas arba kalbant paprastai – puikybė.
Į „Taikos tarybą“ gi skubiai įsitraukė aplinkinės Kinijos valstybės iki šiol turėję rezervuotą poziciją JAV atžvilgiu – Vietnamas, Indonezija ir Mongolija, todėl chartijos pasirašymo diena Davoso forume yra neabejotina Vašingtono diplomatijos pergalė, o ir visam pasauliui ne taip jau prastai: D. Trampas savo kalboje minėjo ne tik žiaurų karą Ukrainoje, bet ir beprasmes krikščionių žūtis kituose pasaulio taškuose, todėl nežada tenkintis vien Gazos problematika, tačiau tuo pat metu pagrasino nesijungiantiems į tarybą savu vėzdu – muitų didinimu nepaklusniems.
Ką ši situacija gali reikšti Ukrainai?
Atrodo, kad tik tolesnį spaudimą iš JAV pusės, kuriame Volodymiras Zelenskis verčiamas sutikti su kremliaus taikos – arba dalinio Ukrainos kapituliavimo sąlygomis, nes D. Trampas vaizduojasi, kad jau perkirto Maskvos – Pekino ašį. Iš tiesų, Rusijos resursai artėja prie katastrofiškos vidinio nestabilumo ribos ir ji, matomai, toliau pasirinkusi gražbylią Vašingtono mulkinimo taktiką, vildamasi, kad Kijevas, galiausiai neatlaikęs D. Trampo spaudimo, pasiduos blogai taikai ir Maskva galės save vaizduoti šiame kare pasiekusi pergalę.
Suprantama, kad V. Zelenskis ir vėl nesutiko su jam primetamomis kapituliantiškomis Rytų Ukrainos atidavimo sąlygomis ir nesijungia į D. Trampo Taikos tarybą laukdamas, kada kremlius galiausiai sutiks nutraukti ugnį ir pasirašys paliaubas.
Visa tai toliau ryškėjo gausių plojimų – visos ovacijos susilaukiusioje V. Zelenskio kalboje Davoso forume po jo susitikimo su D. Trampu. Kalboje, kurioje greta padėkų kliuvo ir ES dėl pravėsusių veiksmų ar pozicijos nebuvimo dėl Irano, kuris kasdien Rusijai pristato apie pusę tūkstančio dronų, protestuotojų gatvėse sušaudymo.
Priekaištauta net Taivanui ar, netgi, JAV firmoms, kurių mikroschemos įgalina Rusijos karinį komplektą gaminti savas raketas ir žudyti ukrainiečius.
D. Trampo „monkės biznis“ Maskvoje ir Abu Dabyje
Po „Taikos tarybos“ chartijos pasirašymo ir D. Trampo pokalbio su V. Zelenskiu, JAV vadovo politikos vykdytojai išskubėjo į Maskvą, o po to į labiau techninio plano trišales derybas tarp esamų ir buvusių kariškių Abu Dabyje.
Nors oficialūs pareiškimai kaip visada tokiose situacijose buvo labai aptakūs ir eilinį kartą minėjo konstruktyvų darbą, tačiau pasirodė ir informacijų koks tas taikos plano Ukrainoje pats sunkiausias punktas dėl Donbaso teritorijos ir kas už jo slypi.
Pasirodo, kad D. Trampas nori užvaldyti įšaldytus Rusijos milijardus užsienio sąskaitose Ukrainos pokariniam atstatymui, tačiau išskirtinai JAV korporacijų pajėgomis. Tam V. Zelenskis turi atiduoti Rusijai dar jos neužkariautas Donbaso teritorijas, verčiamas laisvos prekybos zona.
Kitaip tariant D. Trampas nori parduoti Rusijai jos reikalaujamas Ukrainos teritorijas ir iš to gražiai pasipelnyti, o Ukraina gautų bemuitę teisę prekiauti su JAV savomis prekėmis, tarp kurių ne paskutinę vietą užima ir retieji metalai bei būtų sparčiai atkurta dėl atplūdusių investicijų.
Ukraina, atrodo, kad yra suglumusi, reikalauja saugumo garantijų ir nėra įsitikinusi, ar nebus apgauta. V. Putinas viliasi šių milijardų investavimo užgrobtoje Ukrainos dalyje. Viskas pakankamai miglota, todėl derybose Abu Dabyje įvyko pertrauka – vyksta derybininkų konsultacijos su aukščiausiais vadovais, nors D. Trampas buvo davęs 72 valandas susitarimui.
Tuo tarpu ES, kuri jaučiasi įžeista dėl nedalyvavimo derybose, žengė dar vieną stiprų žingsnį karinėje ir humanitarinėje pagalboje šalančiai Ukrainai – naujausia efektyvi ginkluotė keliauja į frontą, o tai tik aštrina visą situaciją, kuri, savo ruožtu, papildyta naujais kremliaus raketų smūgiais į Kijevą derybų metu.
Ar kariauti toliau, tegali nuspręsti kenčiantys šalčius Ukrainos piliečiai, kadangi dėl smūgių raketomis ir bombomis savaitėmis daug kur nėra elektros ir šildymo bei vandens, tačiau, atrodo, kad rusų generolas „žiema“ atsisuko ir į juos pačius.
Galingųjų vertybės ir tas beprotiškas, beprotiškas Amerikos pasaulis
Sakoma, kad Kinija strateguoja savo ateitį tūkstančiui metų į priekį.
Po prieš pusšimtį metų vadinamos „kultūrinės revoliucijos“ pasekmių, pamačiusi, kad voliuntaristinis „kazarminis“ komunizmas niekur neveda, laiku atsisakiusi sovietinio kelio ir perėjusi į valstybinio kapitalizmo ekonomikoje sistemą, bet išlaikydama totalitarinį politinį režimą ir pažangą siedama su pažangiomis technologijomis bei atvira užsienio kompanijoms pigia savo darbo jėga, Kinija gaminamų prekių ir paslaugų gausa pasivijo JAV bei tapo kosmine valstybe.
Dar daugiau, sėkmingai prekiavusi ne tik jos teritorijoje, bet ir Europoje, Kinija pritvinko tiek dolerių, kad puolė supirkinėti uostus visame pasaulyje bei tiesti geležinkelius nuo jų Afrikos žemyne link perspektyvių iškasenų regionų. Kinijos programoje – globalus prekybinis, pramoninis dominavimas visame pasaulyje, kuris remiamas nuo mažens ugdomu verslumu.
Tuo tarpu Europos sąjunga, kad ir besiplėtodama teritorijose po kremliaus padiktuoto Varšuvos pakto žlugimo bei vidinių muitų atsisakymu sukūrusi plačiausią rinką iš to stipriai pralobusiom savom korporacijom, neturėdama savo energetinės bazės bei Vokietijai atsisakius atominės energetikos, pastarąjį dešimtmetį pradėjo ryškiai atsilikinėti nuo JAV ir dėl nepaslankios politinės sistemos, ir dėl negebėjimo harmonizuoti savo narių valstybių mokesčių sistemas, kuriuo, atrodo, sėkmingai naudojasi kaimyninė Lenkija PVM „žirklėmis“ vikriai „kirpdama“ visas savo kaimynes.
Smuko, netgi, Vokietijos universitetų lygis, kadangi jai jau nereikia itin rūpintis savais talentais, kuriuos teikia rytesnės ar pietesnės valstybės – „protų donorės“. Drastiškas gimstamumo mažėjimas, gausūs imigrantai, tarp kurių vyrauja musulmonai, aiškiai rodo ES ateitį.
Jos politikai vertybininkai nuolat kartodami tą vis labiau atgyvenantį burtažodį – demokratija, nesuvokdami, kad biurokratinis valdymas yra užgožęs akademinę mintį, kurios niekas rimtai neklauso, susilaukė ir BREXIT‘o, po kurio atskilo esminė ES dalis – Jungtinė karalystė.
Europa – krikščionybės atkeliavusios iš Judėjos išnešiotoja ir augintoja, atsisakiusi jos, kaip ir visų kitų tikėjimų indoktrinavimo į savo „konstituciją“, tebėra akivaizdžiai pasimetusi savo vertėse ir nori kariauti su Rusija iki paskutinio ukrainiečio.
Kliuvo jai ir dėl visai nedonkichotiško kovotojo D. Trampo su ES gausiai statomais, perkamais iš Kinijos vėjo elektros malūnais, juolab saulės baterijų atsiperkamumas yra pusantro – du kartus greitesnis nė vėjo malūnų, tad jos žaliasis kursas kelia rimtų abejonių.
Rusijai davusiai pasauliui didingų meno kūrinių, mokslo atradimų, o sovietinėje sistemoje pirmai išsiveržusiai į kosmosą, aiškiai nesiseka su valdžiomis, kurių ambicijos nuolat viršijo amunicijas.
Žlugus kremliaus maitintam komunistiniam internacionalui, kurio darbotvarkėje buvo komunizmo pergalė visame pasaulyje, o po to ir agresyvokam sovietiniam blokui, bei Rusijai pavėluotai grįžus į rinkos ekonomiką – su stalinistiniu NEPO (naujos ekonominės politikos) likvidavimu praradus pusšimtį metų, mikroelektroniką ir genetiką laikius „lženauka“ – antimokslu, bet, pagaliau suefektyvinus savo žemės ūkį – tapus nepriklausoma nuo vakarų grūdų tiekimo, vėl radosi revanšistinis, dar sovietmečio sportiniame lenktyniavime išugdytas kremliaus noras pasivaržyti su visu vakarų pasauliu agresyviais veiksmais Kaukaze, padniestrėje ir, pagaliau Ukrainoje bei įtakomis buvusiose sovietinėse respublikose.
Nacionalinė Rusijos idėja – III Romos imperijos sukūrimas atsimušė į spąstus: Ukrainos karo klampynę. Žmogus, jo gyvybė kremliui yra niekas, svarbu revanšavimasis už prarastas teritorijas baisingu istorijos iškraipymų pagrindu bei „smegenų plovimu“ varganiausiai Rusijos federacijos gyventojų daliai, verčiamai patrankų ir dronų „mėsa“ – „vienkartiniais“ į ataką nuolat metamais kareiviais. Branduolinis Europos šantažas – paskutinis Rusijos ir jos satelito – Baltarusijos resursas.
Kažkada Rusijos buriniai laivai talkino kovotojams už JAV neriklausomybę su Didžiąja Britanija. Prieš gerą šimtą metų JAV ir Rusijos imperija buvo maždaug vienodose ekonominėse ir karinėse galiose. Šiuo metu šis santykis yra iš esmės pasikeitęs. JAV nacija susiformavo iš veiklių persikėlių iš Senojo žemyno, kurie užvaldę naujas teritorijas ir ginklu, ir pirkimais, bei nesibodėdami kruvino juodaodžių vergų darbo plantacijose, dar Edisono ir Teslos laikais, suprato, kad ateitį lems technologijos.
Efektyvi, liberali rinkos ekonomika, nuo geležinkelių tinklo išplėtojimo perėjusi prie automobilizmo suklestėjimo, pirma sukūrusi atominę bombą ir pirma išsilaipinusi Mėnulyje, sėkmingai įvykdė geriausių pasaulio protų prisiviliojimo programą.
Galiausiai visoje dėmesio technologijoms terpėje davusių pasauliui kompiuterinę techniką bei informacines technologijas ir naują globalią komunikaciją su dirbtinio intelekto išplėtojimu.
Visa tai buvo paremta laiku įjungtos dolerių spausdinimo mašinos, o dabar ir elektroninių pinigų emisijos, kurie tebeturi didžiulę paklausą tarptautinėje prekyboje, dėka. Amerikiečiai didžiąja dalimi yra nepaprastai darbštūs ir veiklūs bei verslūs žmonės, tačiau nederėtų užmiršti, kad didžioji dalis JAV gerovės buvo sukurta dėka didžiulio skirtumo tarp vartojamosios dolerio vertės rinkose ir tarp jo gamybinės – sąnaudinės vertės į kurią teįeina popieriaus, dažų ir kitų atributų kaina.
Būtent, todėl JAV laikė žemus muitus įvežamoms prekėms, kurios buvo įsigyjamos už dolerius – „fantikus“. Beje, reikalingus ir kitoms valstybėms jų ekonominėje veikloje.
D. Trampas Davoso ekonomikos forume nušvietė klestinčios JAV perspektyvą bei negailėjo pagyrų pats sau. Iš verslo atėjęs į tv „show“ ir įgijęs ten reikiamos kazuisitinės, manipuliavimo plačiomis masėmis patirties, du kartus sugebėjo laimėti prezidentinius rinkimus bei vykdyti pragmatišką politiką, kurioje JAV suvokiama kaip didžiulė korporacija, kurios pelnai iš pardavimų bei investicijų būtinai turi gerokai viršyti išlaidas, o konkurentai rinkose siunčiami į marginalijas.
Suvaldyta infliacija, atsikratyta dešimčių tūkstančių biurokratų, sumažintos karinės išlaidos užsienyje, naujos investicijos į branduolinę energetiką – pragmatiško kurso nuopelnai, kurių niekas nenuginčys.
Vienok, D.Trampas nesibodi Grenlandiją pavadinti didžiuliu ledo gabalu, nors jos gelmėse ir į Daniją orientuotame Arkties šelfe glūdi didžiuliai retųjų iškasenų klodai. Be reikalo kliuvo ir NATO, kadangi ši organizacija užtikrino didžiulę ES rinką JAV prekėms – apsaugojo nuo sovietų tankų armadų, dislokuotų ir prie Berlyno, vakarų pasaulį.
Politikos sferų derybose, D. Trampas laikosi įprastos finansinių „ryklių“ taktikos: užkelia oponentui maksimalius, neįmanomus reikalavimus, stebi reakciją, o po to, jei priverstinai reikia atsitraukti, pateikia abstulbusiam oponentui ir visam pasauliui, savo poziciją kaip maksimalių nuolaidų.
Mūsų politikai ir komentatoriai iki šiol nesuprato, kad D. Trampo retorikos gradientas yra, vis tik, artėjančių rinkimų į USA kongresą kampanijos dalis, kurią jis sėkmingai derina su savo stiprios politinės komandos pasaulinėmis taikos iniciatyvomis, nukreiptomis ir prieš neveiklią užstabarėjusią Jungtinių Tautų su jos niekam neįdomiomis rezoliucijomis, ir prieš akivaizdžiai savo pagrindinę konkurentę Kiniją.
Šiuo momentu pasaulis įgijo naują karinių konfliktų reguliavimo tarnybą – D. Trampo reguliuojamą ir dominuojamą Taikos tarybą, kurios sąveika su Jungtinėmis Tautomis gali duoti rezultatų.
Tačiau pirmiausia pasaulio galingiesiems derėtų susitarti dėl apibrėžiančių tikslus ir veiksmus vertybių, kuriose figūruoja, iš vienos pusės, ir biznis, pelnas, teritorijos, rinkų užvaldymas bei dominavimas, istorinės sąskaitos bei nuoskaudos, o iš kitos, taikingumas, pagarba bei dėmesys žmogaus darbui ir jo gyvybei, visam humanistiniam kultūriniam paveldui ar taikingiems mokslo pasiekimams.
Klimato karštėjimo ir gamtinių nelaimių gausėjimo bei esamų karinių konfliktų akivaizdoje pasauliui praverstų stipri ir vieninga vienos valdžios politinė valia, kuri kylanti iš JAV respublikonų terpės turi nemažai ir pozityvių bruožų.
Gal pasauliui verta išbandyti ir šį D. Trampo taikos variantą po bolševizmo/kapitalizmo, skilusių slavų/anglosaksų pasaulių priešpriešos su absoliučiai neefektyvia Jungtinių Tautų ar, irgi, užbiurokratėjusio Europarlamento veikla?
Bestuburei, vis labiau chamėjančiai Lietuvos politikų terpei, kurioje ir signataras pavadinamas, atsiprašant, šiukšle, nors žmogaus orumą gina ir Lietuvos Konstitucija, derėtų prisiminti, kad užsienio politikoje pagrindinė priedermė yra kalbėtis su oponentais, o ne postringauti apie jų nelegitimumą, mindikuoti ir liokajiškai laukti – ką pasakys Briuselis ar Oslo bei nesugebėti rasti pozicijų, kurios neleistų nesutarti nei su Vašingtonu, nei su ES narėmis.
Bet tam reikia mąstyti ir veikti, bei vienytis su bendraminčiais, nebojant prisiimti ir būtinos lyderystės.
Kaip čia neprisiminti ir Valdo Adamkaus, generolo Tadeušo Kosciuškos ar net Vytauto Didžiojo laikų diplomatijos.
Oficialus Wašingtonas paneigė, kad sieja Ukrainos saugumą su Donbaso atidavimu Rusijai