J. Vaiškūnas. Apsikabinimas

Kalba, pasakyta Lietuvos mokslų akademijoje akademiko Romualdo Grigo 90-mečio minėjime 2026-01-27

Gerbiami Lietuvos mokslo akademijos nariai, gerbiami svečiai, bičiuliai, bendraminčiai, Lietuvos piliečiai, tautiečiai,

Romualdo Grigo 90-metis – gera proga atsigręžti į šią iškilią asmenybę, jo darbus ir priesakus mums. Romualdas Grigas – ne tik mokslininkas, bet ir jautrus žmogus, kurio nuolatinį buvimą viešajame gyvenime daugelis juntame kaip tvirtą atramą savo mintims ir jausmams, tautinės savasties ieškojimo keliuose.

Romualdas Grigas – filosofas, sociologas, visuomenės veikėjas, rašytojas, Lietuvos Romuvos garbės vaidila ir iškilus tautos mąstytojas gebantis jungti mokslinį tyrimą su pilietine atsakomybe. Jo darbuose nuosekliai dera tai, kas visuotina ir amžina, su tuo, kas mūsiška, tautiška, lietuviška.

Ypatingą reikšmę Romualdas Grigas teikia tautotyrai, suvokdamas ją ne kaip siaurą etnologijos sąvokos pakaitalą, ne vien kaip praeities aprašymą, bet kaip gyvą, dabartį ir ateitį jungiantį mąstymo būdą. Romualdui Grigui tautotyra – priemonė suprasti, kas tautą išlaiko gyva visuomeniška visuma ir kas ją ardo iš vidaus.

Romualdas Grigas – šiuolaikinės tautotyros gaivintojas perkėlęs šį XX a. pradžios nepriklausomoje Lietuvoje Petro Būtėno ir jo bendražygių pastangomis įtvirtintą mokslą iš siauro akademinio būsto į tautos likimo ir vertybių apmastymo rūmą. 

Jo darbų dėka tautotyra įgauna šias ypatingas prasmes:

• Kaip Tautos savigynos ir išlikimo mokslas. Romualdui Grigui tai įrankis tirti tautos gyvybingumą, savigyną ir socialinę dinamiką globalizacijos sąlygomis. Jis nagrinėja, kaip tauta, kaip „tyras grynuolis“, gali išlaikyti savo dvasinį branduolį ir tapatybę.
• Kaip socioetnogenezės tyrimai. Romualdas Grigas jungia sociologiją, filosofiją ir antropologiją, siekdamas suprasti lietuvių tautos socialinę organizaciją ir jos kaitą per istorinį laiką (vadinamąją socioetnogenezę).
• Kaip dvasinės kultūros kapitalas. Romualdas Grigas tautotyrą  sieja su „dvasinės kultūros kapitalo“ (papročių, kalbos, atminties) išsaugojimu, kuris yra būtinas tautos vidinėms atsparoms palaikyti.
• Kaip pilietiškumo ir tautiškumo jungtis.  Romualdas Grigas pabrėžia, kad tautotyra padeda suprasti santykį tarp prigimtinės tapatybės ir modernaus pilietiškumo, saugo tautą nuo „mankurtėjimo“ (savęs užmiršimo). 

„Tauta, jos idėja priklauso žmogaus dvasinio gyvenimo sričiai.  Tėvynė – tai to gyvenimo teritorinis prisirišimas. Tėvynė be tautos neegzistuoja,“ – rašo Romualdas Grigas („Pamąstymai apie tautą ir Tėvynę“, 2019).

Čia Tėvynė tartum mūsų žemiškas kūnas o Tauta kaip dvasia jame įsikūnijusi.

Ši mintis labai tiksliai parodo, kodėl tautotyra Romualdui Grigui nėra vien akademinė disciplina. Tai mąstymas apie tautą kaip gyvą istorijos veikėją, kuri gali išlikti arba sunykti priklausomai nuo savo vidinės būklės, dvasinės silpnybės ar netinkamo veikimo.

Apie šią Romualdo Grigo laikyseną labai taikliai yra pasakęs Romualdas Ozolas, rašydamas įvadą Romualdo Grigo knygai „Savasties ieškojimas arba laiškai Amerikos lietuviams“ (2004):

„Profesorius Romualdas Grigas priklauso tai Lietuvos intelektualinio elito daliai, kuriai lietuvių tautos ir Lietuvos likimo klausimai yra pirmesni ir svarbesni už kosmopolitizmą ir globalizmą.“

Ir tai ne pagiriamasis, o esmę apibrėžiantis sakinys. Jis tiksliai nusako, kodėl Romualdo Grigo raštai kai kam yra nepatogūs. Jis ne bėga, o tvirtai stoja pasitikdamas šiuolaikinio pasaulio iššūkius, kantriai ir drąsiai ieško to, kas tautai leidžia juose neištirpti. Ir skelbia tai mums.

Labai svarbu ir tai, kad Romualdo Grigo nerimas dėl Tautos likimo niekada nevirsta nusivylimu, priešingai Romualdas Grigas niūrių audrų įsisuktus sūkurius savo sieloje persuka versdamas kūrybinės ugnies sūkuriais.

„Nerimas profesoriui Grigui siūlo ne rezignaciją, o įžvalgas ir mintis, kurių vedamas jis imasi veikti, ragindamas veikti ir kitus.“ — pastebi Romualdas Ozolas tame pačiame „Savasties ieškojimų…“ įvade.

Šiandien ši pastaba mums ypač svarbi.

Romualdas Grigas gyvena ir rašo tam, kad būtų mąstoma ir veikiama. Jam tautotyra yra tyra tautos esmės patirtis, būdas suprasti, kas tautą palaiko gyvą, ir kas tautą ardo.

Todėl šiandien prisimindami Romualdą Grigą turime prisiminti ir jo įpareigojimą – veikti.

Kai susiburiame minėti išėjusiųjų. Prisimename jų darbus, laikyseną, laikus, kai buvom jaunesni, gyvesni, viltingesni ir ūpingesni. Betgi toks minėjimas lengvai linksta vien į praeities apdainavimą.

Jeigu Romualdas Grigas mums yra reikšmingas ne vien kaip atminties vaizdinys, turime paklausti savęs:

Ką darome su tuo kas Jam yra svarbu? Ką darome su tautotyra kaip gyvu mąstymu? Ką darome su šiandieniniu, ne vakarykščiu, tautos dvasinio gyvybingumo sąjūdžiu?

Manau, kad tokie minėjimai ČIA turėtų tapti atskaitos tašku, kai ne tik reiškiama derama pagarba praeičiai, bet ir prisiimamas ryžtingas įsipareigojimas ateičiai.

Jeigu dabar Romualdas Grigas įžengtų pro šias duris, manau,  jis pareikalautų aiškaus mūsų apsisprendimo ir įsipareigojimo – veikti.

Kas dabar tarp mūsų Romualdas Grigas?

Išeikime iš šios salės pagalvoję, išsiaiškinę, apsisprendę.