Sausio 24 d., Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, vaikus ir suaugusiuosius kviečia švęsti Vilniaus „gimtadienį“, ten, kur buvo padiktuotas tas svarbus Lietuvos valdovo Gedimino laiškas. Tai puiki proga prisiminti įdomią ir spalvingą miesto istoriją, praplėsti savo žinias apie senąjį Vilniaus miestą.
1323 m. sausio 25 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas (1316–1341) pakvietė pirklius, amatininkus ir darbščius žemdirbius apsilankyti, o jei patiks, – ir įsikurti nuostabiame Vilniaus mieste. Muziejininkai miesto gimtadieniu vadina pirmąjį miesto vardo paminėjimą rašytiniuose dokumentuos, nors kiekvienam aišku, kad tai joks gimtadienis…
Tą dieną virtuali tikrovė muziejaus lankytojus nukels į 3D Vilnių – bus galima pamatyti, kaip atrodė bokštas, kuriame gyveno Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas.
Valdovų rūmų muziejaus švietėjai surengs smagius pažintinius žaidimus ir varžybas, susipažins su Vilniaus pilių istorijos pradžia, primins Vilniaus įkūrimo legendą.
Vilniaus dienos dienotvarkė
11.00–12.00 val. Mokomasis užsiėmimas ,,Gedimino sapnas“ šeimoms su 5–10 metų vaikais. Tai bus kelionė po muziejaus archeologinę parodą, o Šešėlių teatro scenoje atgiję legendos veikėjai nukels mus į Lietuvos karaliaus Gedimino laikus ir papasakos istoriją apie susapnuotą geležinį vilką.
11.30–15.30 val. Dėlionės „Sostas ir sostinė“ varžybos. Kviečiama registruoti komandą (iki 5 asmenų) į 500 detalių dėlionės „Sostas ir sostinė“ dėliojimo varžybas.
13.00–14.30 val. Mokomasis užsiėmimas „Vilnios slėnio paslaptys“ 6–8 metų vaikams ir suaugusiesiems. Gediminui pirmą kartą laiške paminėjus Vilniaus vardą Šventaragio slėnis nebuvo plynas laukas ar neįžengiama giria.
Čia jau daugybę šimtmečių gyveno žmonės. Archeologų surasti daiktai atskleidžia daug paslapčių, o kartu užmena ir mįslių, pavyzdžiui, keistos seniausio Vilniaus medinio pastato detalės ar netikėtose vietose atrasti lobiai.
16.00–18.00 val. „Ex terra, per ignem“ – „Iš žemės per ugnį“. Ši archeologo Egidijaus Ožalo rinkinio kuratorės Sandros Vaitkevičiūtės rengiama popietė skiriama Vilniaus plytdirbių brolijos 280-osioms metinėms.
Lankytojai išvys, kiek tokia, rodos, paprasta plyta gali slėpti istorijų, sužinos, kur Vilniuje buvo gaminamos plytos ir kaip gyveno plytdirbiai. Renginio dalyviams bus leidžiama ir apžiūrėti, ir paliesti eksponatus.
Į visus renginius būtina registruotis, kai kurie iš jų – mokami. Visas žinias galima rasti čia.
Parengta pagal Valdovų rūmų muziejaus pranešimą
Puiki ši Nacionalinio muziejaus žmonių iniciatyva skatins mūsų šeimų vaikus geriau suprasti kultūrinę mūsų tautos praeitį, išaiškinti kas tokie buvo Didieji kunigaikščiai, pajausti, kaip, dedant plytą prie plytos, buvo kuriamas Vilniaus miestas, vėliau tapęs ir visos Lietuvos sostine. Sveikintina!
Gediminas buvo karalius, o ne ,,Didysis Kunigaikštis”. Didieji kunigaikščiai atsirado tada, kai Lietuva tapo pavaldi Lenkijos karaliui.
>+++
Visai sutinku su jumis. Tačiau aiškinti tai 8-10 m. mokinukams yra per anksti. Jei būtų aiškinama gimnazistams, tai būtų visai kitas reikalas, nes jie būna praėję muzikos bei astronomijos mokymus. Ir Tuomet būtų lengva paaiškint, jog Vilkas staugia “lia” natos (kamertonas) dažniu, kas, “išvertus” į fiziką, reiškia raudoną (kraujo) spalvą. Vilko letena su savo pirštais įsipaišo į pentagramos formos akmenį, rastą po Katedros presbiterija, o pagal jo vietą apskritime centro atžvilgiu (centras – astronominė Šiaurės žvaigždė) yra nustatyta Vilniaus miesto įkūrimo data 7.275 m. pr. Kr. laiku: plačiai apie tai paaiškinta knygos “Istorija pareinant į Lietuvą (Klaipėdos universiteto leidykla/2023) 21 – 28 puslapiuose. Žodžiu,REIKIA PALAUKT, kol mokinukai praeis Švietimo sistemos muzikos, matematikos, geometrijos, istorijos, astronomijos, taip pat ir mūsų tautos (kn. “Ist. par. į Lietuvą”) istorijos medžiagą ir tik tada, turint “abiturientų” įgūdžius paskutinėje gimnazijos klasėje, pagal Nacionalinio muziejaus žmonių iniciatyvą “Gedimino sapnas”, kur Gediminas būtų pristatomas jau kaip Karalius, galėtų būt jie kviečiami savarankiškai praeit “Gedimino sapną” be tėvų, lydinčių juos, globos. Dėkoju.
Manau, nebūtina aiškinti taip sudėtingai, net jei tai tiesa. Tiesiog, karalius – savarankiškas valdovas, pavaldus, nebent imperatoriui. Mūsų karaliai iki Vytauto buvo savarankiški.
Teisiškai karaliaus sąvoka istorijoje turi dvi reikšmes, tai pvz., lietuvių karalius ir Lietuvos karalius. Pirmu atveju sąvoka reiškia lietuvių kaip tokių būrį (grupę), gyvenančių niekeno žemėje (vietoje), valdantis asmuo, antru atveju – šalį su žeme, gyvenama lietuvių ir jiems arba karaliui priklausančia, valdantis.
Gediminas buvo aukštesnuo rango, nei karalius. Karaliai buvo formaliai pavaldūs popiežiui. Gediminas nebuvo jam pavaldus. Jo rangas prilygintinas imperatoriui, nes virš imperatoriaus nieko nėra.
Gediminas kaip valdovas nesikrikštijo, taigi krikščionišku supratimu karaliumi jį vadinti nėra kaip, bet Lietuva nuo Mindaugo laikų turėjo teisę būti vadinama karalyste. Gal pagal tai Gediminas ir titulavosi laiškuose krikščioniškam pasauliui kaip karalius.
Dalis Lietuvos apsikrikštijo dar 1009 metais, krikštijantis valdovui Netimerui. Kita dalis tapo apkrikštyta krikštą priėmusio Lietuvos karalystės karaliaus Mindaugo. Iš popiežiaus bulių žinoma, kad popiežius Lietuvos karalystės karaliumi Mindaugui prašant palaimino ir jo sūnų. Iš istoriografijos žinoma, kad du vyresni Mindaugo sūnūs buvo nužudyti kartu su juo. Tai įvyko kelionėje, kai jis su sūnumis po karalienės Mortos mirties vyko aplankyti jos tėvų. Taip pat istoriografijoje sakoma, kad Morta prieš mirtį prašė, kad gimusį sūnų jai mirus Mindaugas perduotų auginti jos seseriai. Akivaizdu, kad minėtos Mindaugo kelionės su gerokai vyresniais sūnumis metu, gimęs kūdikis – Mindaugo sūnus buvo paliktas pas Mortos seserį. Taip jis liko gyvas ir buvo tikriausiai jos rūpesčiu slaptai užaugintas. Šių faktų pagrindu laikytina, kad taip užaugo tas popiežiaus karaliumi palaimintas Mindaugo sūnus, gimęs 1262 ar 1263 metais. Kitų popiežiaus palaimintų Lietuvos karalių istorijos ir istoriografinių šaltiniai nežino. Gediminas ėmė valdyti po Vytenio, kurį krikščioniškos kronikos pradžioje laikė karaliaus sūnumi, vėliau karaliumi. Tokiu atveju teigtina, kad būtent Vytenis yra tas popiežiaus karaliumi palaimintas Mindaugo sūnus.
Tai, kad apie Vytenio valdymo pabaigą, nors jis buvo krikščionišku karaliumi, šaltiniai tyli, rodytų, jog Gediminas į valdžią atėjo galimu perversmu. Jeigu taip įvyko, tai Gedimną, atėjusį į valdžią ir prijungusį suslavėjusias žemes jėga, labiau tiktų laikyti ne karaliumi, o imperatoriumi.
O kodėl karalium vadina Oidipą – jis juk irgi nesikrikštijo ?
P. S. Plačiai apie istorinius mūsų tautos karalius 567 p. knygoje “Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure” (Vilnius, UAB “ALIO”, 2019) rašo ir dr. Algimantas Bučys: jo nuotrauka su minėtos knygos viršeliu yra įdėti kn. “Istorija par. į Lietuvą” 75 p.
Bet vis dėlto pirmiausiai reikėtų kapitaliai etimologizuoti patį žodį ‘karalius’. Laikyti, tenkintis tuo, kad jis kilęs iš vardo Karolis, kai liet. kalba turi žodžius ‘karas, karutis, karieta, keršyti, kerštas’, pavardes iš tos šaknies, pasidarytas su įvairiomis priesagomis, mažų mažiausiai – absurdas.
Manau, Karolis kilęs iš karaliaus, o ne atvirkščiai. Bet, žinoma, gerai būtų tai įrodyti.
>etnologizavimas
Daiktavardinis žodis “karalius” etnologiškai yra kilęs iš veiksmažodžio “rakailius, rakalius”, reiškiantis rakailioti, sudėlioti kokį nors raštą iš runų, kurias perskaitė istorikams žinomas Juozas Šeimys. Išvada: karalius buvo apsišvietęs žmogus, mokantis rašyti. Dėkoju.
Etnologiškai – gal būt.
Na taip, ir žodis arklys kilo iš žodžio irklas :), Gedeminne buvo moteris 🙂
Regis, daug išmanantis esate, kitus pašiepiate, tai gal paaiškintumėte, kodėl upės Vilnia pavadinimas yra moteriškos giminės, o Vilnius – vyriškos? Be to, lenkiškai Wilno – žodis apskritai be giminės?
Deja, frankų imperatoriaus Karolio didžiojo ( Karel de Grote, Karl der Grosse, Charlemagne. Carolus Magnus ) vardas kilo iš vakarų germanų frankų žemaičių žodžio karil, karal, karl, reiškusio laisvą žmogų ar jaunuolį ( dab. vokiečių kalba Kerl, olandų kerel, anglų churl, skandinavų kalbomis karl ). Iš imperatoriaus Karolio vardo kilo liet.karalius, latv. karalis, slavų krol,korol. Karalius vakarų germanų kalbomis- koning, Koenig,king, kening.
Žinau, kad oficiali kalbotyra taip laiko, bet ,,tikiu mokslu” nuolat abejodamas ir tikrindamas.
>skt.
pas vakarų germanus frankus žemaičius “karil, karal. karl” vardas reiškė laisvą žmogų ar jaunuolį. Mūsuose, gi, “karalius buvo apsišvietęs žmogus, mokantis rašyti”, kartu ir skaityti, t. y. vyresnio amžiaus žmogus, mokantis valdyt karalystę. Dėkoju.
Toks aiškinimas šiuolaikinio mokslo šviesoje netenkina – nieko istoriškai gilesnio nepasakoma. Akivaizdu, kad imperatoriui Karolio vardą davė jį krikštydami, taigi jis kaip vardas ir kaip bendrinis žodis frankų kalboje buvo iki imperatoriui gimstant. Kalbotyroje pripažinta, kad lietuvių kalba yra senoviškesnė už germanų, laikoma, kad ilgą laiką po atsiskyrimo nuo indoeuropiečių kalbos grupės, germanai buvo lietuvių (prabaltų) kalbos grupėje. Tokiu atveju ieškotina žodžio, vardo Karolis giminingumo su lietuvių kalba. Juo kaip giminingiausiu lietuvių kalboje galėtų būti veiksmažodis keroti, išsikeroti – plėtotis, šakotis į šalis, keras – krūmas, žodžiu, šaknis ‘ker-‘ lietuvių kalboje turi platų reikšmių spektrą. Taip pat galimas giminiavimas ir su veiksmažodžiu karoti – kyboti, kaboti pakabintam, žodžiu karoliai – tai papuošalas sudarytas iš karoliukų laisvai kybančių juos suverus ant vieno siūlo, pagaliau semantiškai ir žodiškai yra netoli – skara, skarlis. Tai laisvės požymį išreiškiantys lietuviški žodžiai, kurį turi ir frankų žodžiai – karil, karal, karl, kaip nurodyta, – reiškiantys “laisvas žmogus ar jaunuolis”. Atsižvelgiant į nurodytų lietuviškų žodžių ir jų reikšmės tapatumą atitinkamai frankiškiems dalykams ir tai, kad lietuvių kalba yra pripažinta kaip senoviškesnė už germanų, įėjusią į ją kaip prolietuvių (probaltų) kalbos atšaką, nėra teisinga manyti, kad frankų imperatoriaus Karolio Didžiojo vardas kilo iš nurodyto frankų žodžio kaip grynai germaniško. Tokiu atveju juo labiau nėra patikimo mokslinio pagrindo manyti, jog “iš imperatoriaus Karolio vardo kilo liet.karalius, latv. karalis, slavų krol, korol”, nelaikant žodį karalius savu lietuvišku, jų turėtu nuo prolietuvių (probaltų) prokalbės laikų su be abejonės atitinkamai kažkiek kitusiu jo turiniu.
Kažin, kam šitas klausimas dėl giminės ?
Taigi – “> Rimgaudui”.
>+++
Plačiau apie kultūros istoriko runologo, puikią vaizduotę turinčio Juozo Šeimio darbus su jo nuotrauka ir parašytų knygų viršeliais yra parašyta kn. “Ist. par. į Lietuvą” 18 -19 p. PASTABA: Prieš porą metų J. Šeimys parašė dar vieną knygą pavadinimu “Nojaus ugnis runose”, o savo nuveiktų darbų rinkinį eksponuoja Daukšių kultūros centre ne per toli nuo Marijampolės, atvykdamas kartu jį paaiškinti. Prosit!