D. Kuolys. Ar Lietuva liks iš Briuselio ir Strasbūro valdoma provincija, o „laisvas žodis“ – šantažo priemone?

Kitą savaitę Europos Parlamentas Strasbūre svarstys Dainiaus Žalimo ir Petro Auštrevičiaus parengtą rezoliuciją „dėl grėsmės demokratijai Lietuvoje“, – didžiuodamiesi savo laimėjimu praneša mūsų liberalieji europarlamentarai.

Nuodėmingi, ydingi yra Lietuvos socialdemokratai, bet, regis, vienos nuodėmės – tėvynės skundimo nuodėmės – Kovo 11-osios Respublikoje bus išvengę.

Gal Algirdą Brazauską ir jo įpėdinius nuo tokios nešvankybės saugojo seno komunisto Antano Sniečkaus pamokos? Juk Sniečkus – „Šeimininkas“ – vengė skųstis Maskvai Lietuvos bėdomis, stengėsi krašte šeimininkauti pats.

Tačiau mūsų dešiniųjų skundai pasauliui dėl tėvynės nelaimių jau tris dešimtmečius liejasi laisvai. Regis, nuo tada, kai Seimo opozicija apskundė vos išrinktą Respublikos prezidentą Algirdą Brazauską Didžiosios Britanijos parlamentui ir paprašė jo – komunisto – į parlamento rūmus neįsileisti.

Šią gėdingą tėvynės skundimo tradiciją konservatoriai ir liberalai šiandien uoliai tęsia. Taigi iki šiol nesijaučia esą savarankiškos ir gerbtinos valstybės piliečiais, tokios valstybės dalimi. Ir toliau įsivaizduoja ir savo veiksmais teigia, kad Lietuva esanti nyki provincija, lietuviai – barbarai, kuriuos tik jie, išrinktieji, su Briuselio pagalba gali sutramdyti ir civilizuoti. Graudi vergų menta, – pasakytų Simonas Daukantas.

Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris šiomis dienomis atkreipė mūsų dėmesį į dar vieną liūdną tokio elgesio aplinkybę – į 2018-aisiais „laisvo žodžio“ šantažą patyrusį tuometinį KT pirmininką Dainių Žalimą, į Vladimiro Laučiaus kadaise viešai papasakotą šantažo istoriją, į tai, kaip „kurtos KT doktrinos“.

O 2018-aisiais Dainiaus Žalimo vadovautas Konstitucinis Teismas sulaukė Andriaus Kubiliaus kreipimosi – prašymo išaiškinti, ar gali Seimas tikrinti LRT finansinę veiklą. Netrukus LRT tyrimų skyriaus dėmesio sulaukė pats KT pirmininkas – domėtasi jo užsienio kelionėmis ir kitais gana subtiliais reikalais. Sutrikęs KT pirmininkas visą 2018-ųjų vasarą konsultavosi dėl tokių LRT tyrimų su pažįstamais.

Vėliau konsultacijos liovėsi. Tyliai baigėsi ir LRT tyrimų skyriaus dėmesys Dainiaus Žalimo gyvenimui. O 2019-ųjų gegužę KT nutarė, kad Seimo sprendimas patikrinti LRT finansus – antikonstitucinis… Tokia paprastutė paprastutės lietuvių valstybės istorija. Istorija, taip ir nesulaukusi nei šalies teisėtvarkos, nei parlamento rūpesčio.

Šiandien Egidijus Kūris kalba apie itin savotišką LRT generalinės direktorės santykį su Lietuvos Konstitucija. Spėtina, kad pagrįstai.

O liūdniausia, kad Monikos Garbačiauskaitės, Dainiaus Žalimo, Dalios Grybauskaitės ir Remigijaus Žemaitaičio, Ingos Ruginienės, Gitano Nausėdos kovoje dėl „laisvo žodžio“ nerasime nė žodžio apie tokios kovos prasmę, bent kiek kilnesnį jos tikslą.

Koks skirtumas lietuviams, kieno rankose tas „laisvas žodis“ bus – Monikos, Dainiaus, Dalios, Ingridos ar Ingos ir Gitano? Jei „laisvas žodis“ ir toliau liks politinio šantažo, Lietuvos piliečių segregavimo, drausminimo ir valdymo priemonė. Jei LRT tyrimų skyrius ir toliau plagijuos VSD pažymas, o LRT žinių redaktoriai uoliai cenzūruos NYT ir kitus užsienio spaudos straipsnius. Koks skirtumas, iš kurio LRT Tarybos nario bus tyčiojamasi per kitų metų „žydrąjį žiburėlį“?

Juk aistringoje kovoje dėl LRT ir „laisvo žodžio“ nei LRT direktorė, nei LRT Taryba, nei prezidentas, nei premjerė, nei Seimo pozicija, nei opozicija taip ir nepradėjo diskusijos:

kaip galėtume paversti LRT laisvu visuomenės forumu, kuris mus, skirtingus, jungtų, padėtų mums šiais nelengvais laikais pagarbiai kalbėtis ir susikalbėti?

Ar tokio forumo lietuviams dar reikia? Pagaliau, ar reikia lietuviams LRT kaip svarbios nacionalinės kultūros dalies?

Ir ar šie klausimai kam nors iš kovotojų rūpi?

Egidijaus Kūrio primintą „KT doktrinos kūrimo“ istoriją iliustruojanti Džojos Gundos Barysaitės ir Seimo kanceliarijos nuotrauka.