K. K. Urba. Lietuvos ateities disputas

Gūdoką priešnaujametinį žiemos ir, deja, mūsų valstybės vakarą, Vilniaus universiteto mokslininkės ne pačia geriausia prasme pagarsėjusios strateginės vizijos „Lietuva 2050“ bendrakūrėjus pakvietė į  naują diskusiją Seimo lankytojų rūmuose. Kad Lietuvai jau užėję sutemos daug aiškint nereikia, nors, tiesą sakant, būta gerokai baisesnių karų ar maro laikotarpių.

Tačiau, jei ankstesni sunkmečiai išsispręsdavo nelyg praeinantis ūmus karščiavimas, tai dabartinius sodybų galutinio ištuštėjimo dešimtmečius derėtų prilyginti chroniškam, lėtam organizmą griaunančiam katarui.

Vienas jų – valktis oficialiose valstybės ateities įžvalgose. Todėl renginyje kalbėjęs ex-premjeras dr. Aleksandras Abišala ne be pagrindo piktinosi pastarųjų vyriausybių nerangumu, prasilenkusiu, beje, su įstatymo raide: Lietuvos Pažangos taryba nesirenka daugiau nė metai, nėra valstybės pažangos ataskaitos. Gi ją suformuoti turėjo premjerės įsakymas, kurio taip ir iki Kalėdų nesulaukėme.

Tai rodo, kad vyriausybė tebegyvena šia diena, nors grėsmės ilgajame – ir dešimties metų periode, ir daugiau, vis labiau ryškėja. Didžiausia jų – demografinė duobė, nes lietuvių tauta vis labiau nyksta, o tuščias darbo vietas užpildo migrantai iš rytų.

Gerai, kad bent jau naujame, kad ir „skylėtame“ Nacionalinio saugumo strategijos projekte, kurį tik ką aprobavo vyriausybė, tai įvardinta kaip svarbi problema, tačiau be labai konkrečių priemonių, kurios pirmiausiai reguliuotų šeimos pajamų/išlaidų santykį, tarp kurių didžiausia dalis – maisto gaminiams, poslinkio nebus.

Renginys prasidėjo mokslinės studijos apie piliečių įsitraukimą į Lietuvos strateginės vizijos „Lietuva 2050”  įgyvendinimą pristatymu, kurį atliko Vilniaus Universiteto dėstytoja, pasaulio ateities prognozių iniciatyvos dalyvė dr. Erika Vaiginienė.

Nežinau, kiek bus naudos visuomenei iš keliolikos įvardintų abstrakcijomis stebėsenai atrinktų veikimo „pjūvių“, tačiau antroje renginio dalyje viskas sukonkretėjo. Dirbtuvėse, moderniai pavadintose workshop‘u, visi dalyviai, tapę tyrinėjimo objektais, turėjo progą išsakyti kaip jie įsitraukę į vizijos „stūmimą“ priekin šešete sričių.

Nelikau abejingas tam ir pats, todėl replikavau man pačiam labiausiai rūpimus dalykus. Pirmiausiai išreiškiau susirūpinimą, kad strateginiuose Lietuvos respublikos  dokumentuose iš vis nefigūruoja kaimas, o tik nykus jo pakaitalas – žemės ūkis, nors kaimas su savo socialinėmis, ekonominėmis, infrastruktūrinėmis, technogeninėmis, aplinkosauginėmis ir kultūrinėmis bei pagaliau demografinėmis  pusėmis yra žymiai daugiau, juolab visas Lietuvos užmiestis apima daugiau nė devynis dešimtadalius Lietuvos ploto, kuriame apie trečdalis tenka miškams.

Dabar labai daug kas tarp politikų ir valdininkų  mušasi į krūtinę dėl demografijos, tačiau stabdyti tebetęsiamą žmonių nuvarymo nuo žemės politiką nesiima, o neadekvačiai žemos produkcijos supirkimo kainos dėl maisto grandinių, kuriose stinga konkurencijos, nesureguliuotumo, toliau pribaiginėja smulkius ir net vidutinius ūkius.

Gi vadinama „Maisto taryba“ toliau linksniuoja pridėtinės vertės mokestį, nors apie jį filosofuojama jau ne pirmas dešimtmetis.  Todėl kartojau ministrui – furgonų, kuo daugiau furgonų lengvatinėmis sąlygomis susimetusiems bendrai veiklai  prekybos kooperacijoje dar tebekrutantiems  ūkeliams, kad šie patys be tarpininkų, perdirbėjų ir stambių prekybininkų kuo daugiau prekiautų savo išaugintomis ir sukurtomis gėrybėmis.

Galiausiai, tai kurtų konkurenciją penkiems stambiausiems prekybos tinklams ir šie negalėtų toliau plėšikauti maisto produktų kainų, netgi, išankstiniu kilnojimu, kai užjunta perkamosios galios visuomenėje didinimą.

Žinoma, reikia tvarkyti ir vadybinius reikalus. Pasižiūrėkite į ministerijų pareigybių internetinius aprašus. Nors dar kada Valstybės kontrolė konstatavo, kad Lietuvoje valdysenos ataskaitose  figūruoja per 1700 skiritngų rodiklių ir kriterijų, tačiau, jie anaiptol nėra aiškiai ir nedviprasmiškai surišti su pareigūno atsakomybe.

Dar daugiau, konkursai į ministerijų ir kitų įstaigų „kėdes“, suprantama,  vyksta be teikiamų pretendentų planų atsakomybės rodiklių gerinimui, o tai sudaro prielaidas toliau tarpti protekcionizmui ir nepotizmui – „savų“ susodinimui į specialistų bei skyrių ir departamentų vadovų vietas.

Pagaliau, ir pati strateginė vizija, nutaikyta į 2050-uosius, anaiptol, nėra reikiamos kokybės. Rodiklių rinkinys nėra pilnas, nes jame nefigūruoja socialinės nelygybės koeficientas, pagal kurį Lietuva, beje,  yra pastoviai tarp „pirmaujančių“. Tai ir toliau įtvirtina „dvi Lietuvas“: saujelę tarpstančių turčių bei daugybę vargstančių materialiniuose nepritekliuose.

Ir pačių rodiklių  strategijoje pateiktas tikslių prognostinių reikšmių pavidalas neatitinka moksliškumo, kadangi ilgajam periodui tegalima nurodyti taip vadinamą pasikliautinį intervalą, į kurį rodiklio reikšmė paklius, sakykime su tikimybe 0.95, bet ne pačią tikslią reikšmę.

Taigi, galima gi teigti, kad Lietuvos gyventojų skaičius 2050 metais bus tarp 1.8 ir tarp 2.6 milijonų, o štai 2030 metais toks intervalas būtų gerokai siauresnis.

Kad strateginėje vizijoje privelta ir su kultūros sąvoka, esu rašęs ir europinėje spaudoje, o kad joje greta klasikinių politikos sąvokų, brandintų dar Apšvietos laikais ir britiško parlamentarizmo tradicijoje – kokybiško švietimo bei brandžios demografijos figūruoja esminis tikslas… „Šiaurinė žvaigždė“, verčia susiimti už galvos.

Dvejuose pastaruosiuose prezidentiniuose rinkimuose maždaug pusantro milijono rinkėjų pasisakė už gerovės valstybės kursą, tačiau jo – aukštos bendros gerovės valstybės siekio, strategijoje, pripostringavusioje apie demokratiją, su žiburiu nerasime. Socialinių tyrimų centro, jungiančio ne vieną institutą, vadovas  Boguslavas Gruževskis man aiškino, neva, Gerovės valstybės koncepcija yra atgyvenusi, pasenusi, o Aleksandras Abišala teigė, kad gerovės valstybė Lietuvoje sukurta dar 1936 metais.

Pastebėsiu, kad socialinės gerovės valstybės sukūrimas yra tapatinamas su legendiniu karinguoju Vokietijos kancleriu Oto fon Bismarku,  kuris, besirūpindamas ir našlėmis, pirmas pasaulyje įvedė pensijų sistemą, tačiau pati mokslinė įvairiapusės gerovės valstybės teorija sparčiai tebevystoma pastaruosius penkiasdešimt metų, o Lietuvoje ji puoselėjama Riomerio universiteto profesoriaus Arvydo Guogio darbais, kuris, irgi, teigia, kad Lietuvoje tėra sukurta minimalios gerovės valstybė.

Deja, prezidentūra lozungą pasiėmė, o štai jos pastangos didinti bendrą gerovę išmokų ir neapmokesdinamo pajamų dydžio auginimu eina beveik perniek, nes valstybėje nėra adekvačios antiinfliacinės politikos. Kiek valdžia į vieną kišenę įdeda, tiek didieji prekybos tinklai, dar iš anksto užkėlę kainas, kai pajunta perkamosios galios visuomenėje augimą, maždaug išima iš kitos.

Kapitalo koncentracija saujelės rankose yra pasaulinė tendencija, dėl kurios, atrodo, labiausia sunerimę patys didžiausieji pasaulio turčiai, kurie matydami grėsmes sau dėl klimato karštėjimo ir augančių milijoninių migracijų, patys iš G20 valstybių vadovų paradoksliai reikalauja progresinių mokestinių tarifų sau patiems, kad valdžios turėtų lėšų opiausioms pasaulinėms problemoms spręsti.

Deja, nors reikalavau Seimo Ateities komiteto posėdyje įtraukti globalių mokestinių tarifų dedamąją į Lietuvos užsienio politiką, kad strateginės vizijos nuostata, jog „Lietuva taps įtakinga užsienio politikos žaidėja“ neliktų bergždžia,  tačiau tuometinis šio svarbaus komiteto pirmininkas Raimondas Lopata pažadėjęs, kad tai „bus bus“  kituose dokumentuose, tiesiog, mane ir kitus prigavo. Pražiopsojo  šį svarbiausią dalyką ir pasauliniame parlamentarų forume Seimo rūmuose 2023 metais.

Dėl išvardintų priežasčių, akivaizdu, kad strateginės vizijos „Lietuvos 2050“ tekstas yra skubiai koreguotinas, ir nors joje sveikintinai numatytas pokyčių mechanizmas,  tačiau, atrodo, kol nesirinks Lietuvos Pažangos taryba, tol niekas nesikeis, nors iniciatyvą galėtų rodyti  ir Seimo nariai.  

Gerai, kad susirinkusiųjų mintis, tarp kurių buvo ir dr. Agnės Paliokaitės susrūpinimas augančiomis demografinėmis įtampomis, bei Švietimo ministerijos stratego dr. Ričardo Ališausko akcentai ugdymo gairėms,  įdėmiai klausė ir buvęs Lietuvos Švietimo viceministras, STRATA vadovas, dabartinis Ateties komiteto pareigūnas dr. Giedrius Viliūnas, todėl galima viltis tam tikrų pokyčių ir komiteto darbe.

Gi renginio pabaigoje būrelis tebediskutavusių moterų su džiaugsmu pritarė idėjai šį susrūpinusių ir neabejingų sambūrį vadinti „Lietuvos ateities asamblėja“, tačiau jos veikla priklausys ir nuo piliečių neabejingumo savo valstybės perspektyvoms. Preliminariai nutarta vėl rinktis Seimo lankytojų centro salėje sausio 6 –tą dieną 17 – ą valandą, tad belieka pridurti senovės išmintį, kad kelią nueina einantys.